Vytautas Radžvilas. Visuomeninių komitetų atsiradimas palaidojo viltis sukurti savivaldą (II)

Savivaldybių rinkimai atskleidė naują tendenciją – daugelyje didžiųjų miestų gana žymia persvara ...

Savivaldybių rinkimai atskleidė naują tendenciją – daugelyje didžiųjų miestų gana žymia persvara laimėjo visuomeniniai rinkimų komitetai. Ką visa tai reiškia savivaldai? Ar tai ženklas jog partijoms laikas keistis, ar visgi tik trumpas šių judėjimų žybsnis? Apie savivaldos būklę bei rinkimų tendencijas Lukas Grinius ir Lina Kančytė „Laisvojoje bangoje“ diskutavo su Vilniaus universiteto profesoriumi, filosofu Vytautu Radžvilu. Pokalbių apie ateities Lietuvą klausykitės kiekvieną pirmadienį, 21 val. „Laisvosios bangos“ eteryje.

Pirmąją pokalbio dalį galite rasti čia.

– Ar galima sakyti, kad tie visuomeniniai komitetai neturi politinio, ideologinio arba vertybinio veido ir kaip tas beveidiškumas galėtų pasitarnauti įvairioms interesų grupėms, pavyzdžiui, tam tikroms „mažumoms“? Ar šie komitetai nesudaro savotiško ideologinio plyšio, leidžiančio įsitvirtinti tam tikroms interesų grupėms?

– Be jokios abejonės. Kuo daugiau yra politinio amorfiškumo ir beveidiškumo, tuo lengviau vyksta, vaizdžiai tariant, žvejyba drumstame vandenyje. Juk reikalo esmė yra ta, kad tų komitetų veikloje, ypač rinkiminėje kampanijoje, dalyvauja daug patriotiškų, sąžiningų ir nuoširdžiai rimtų permainų trokštančių žmonių. Bet šiandien Lietuvos problema numeris vienas, kad šie geranoriški ir sąžiningi žmonės iš tikrųjų yra politiškai mažai raštingi. Tai, ką sakau, gali kam nors nepatikti, tačiau mano mintis yra ta, kad tokiais atvejais yra tiesiog ideali dirva prisijungti prie jų ir parazituoti tam, ką aš vadinu „antisistemiškai sistemiška“ nomenklatūra. Tai yra ištisus du dešimtmečius viešoje arenoje veikiantys nepamainomi kovotojai už viešąjį interesą, visokio plauko teisingumo ieškotojai, bet atskirti, kas jie iš tiesų yra, lengva, pasiūlius jiems vienintelį dalyką – burtis į rimtesnį darinį. 

Tą pačią akimirką jie tampa absoliučiai kurti ir nesupratingi, o tikroji to priežastis yra ta, kad savo mentalitetu jie niekuo nesiskiria nuo tos pačios partinės nomenklatūros. Šie pilietiniai judėjimai nesijungia ir net vengia kalbėti apie rimtesnės jėgos sudarymą dėl banalios priežasties. Jie instinktyviai, kaip ir bet kuri nomenklatūra, supranta, kad jei Lietuvoje pradėtų formuotis platesnė ir stipresnė politinė jėga, ten natūraliai pradėtų eiti daugiau veiklių, protingų piliečių, padidėtų konkurencija ir jie prarastų savo amžinųjų „vadukų“ statusą bei galimybes prasibrauti prie valdžios lovio. Todėl čia ir yra didžioji visos Lietuvos politinė problema, kuri visu mastu, nepaprastai dramatiškai, pasireiškia šiuose savivaldos rinkimuose. Tiesiog visiškai akivaizdu, kad šiandien daugybė žmonių dėl komitetų turi tam tikrų vilčių, bet nusivylimas jais ateityje bus baisus. Labai gaila, bet pilietiškų ir iniciatyvių žmonių sluoksniuose toną duoda ir jiems vadovauja arba politiškai neraštingi, arba tiesiog politiniai ciniški karjeristai ir prisiplakėliai, kuriems terūpi siekti savo egoistinių interesų, žaidžiant labai realiomis visuomenės problemomis. 

– Profesoriau, žvelgiant į ateitį, kokias pasekmes mūsų demokratijai turės partinės sistemos traukimasis į antrą planą? Kaip tai ateityje modifikuos Lietuvos demokratiją?

– Aš manau, kad partinė sistema nesilpnės, nes tą, kas vyksta, galima trumpai apibūdinti šitaip – po šių rinkimų dar labiau įsitvirtins toji demokratijos forma, kuri vyrauja jau 20 metų – fasadinė demokratija. Jau dabar tarp vadinamųjų rinkiminių komitetų buvo galima pastebėti reiškinį, kuris paprastai vadinamas „vorų butelyje“ situacija. Prasidėjo įvairiausi kivirčai ir aiškinimaisi, kurie yra „tikri“ ir kurie yra „apsimestiniai“ piliečiai. Todėl buvo taikliai pastebėta, kad rinkiminius komitetus pradėjo, tiesiogine to žodžio prasme, gaminti tos pačios politinės partijos. Tai reiškia, jog mes faktiškai pereiname į tam tikrą dar griežčiau valdomos ir kontroliuojamos anarchijos etapą. Tai yra anarchija, kuri kuriama sąmoningai ir į viešąją erdvę įleidžia naujus žmones. Kadangi buvo galiausiai suprasta, kad nėra jokio reikalo piktinti visuomenės, jeigu galima atverti viešąją erdvę rinkiminių komitetų pavidalu, žinant, kad ten galiausiai visada laimės tie, kurie turi galingesnes starto pozicijas. 

Todėl tai, kas šiandien įvyko, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo kaip didžiulis partijų sukrėtimas, bet jis greitai baigsis, nes partijų branduoliai visur išliko. Vėliau interesų pagrindu susidarys neformalios koalicijos ir jos kurį laiką gyvuos. O iki kitų rinkimų tie visuomeniniai rinkimų komitetai, kurie pasirodys lojalūs ir dirbs kam reikia, galiausiai bus priimti į atitinkamas partijas, įtraukti į sąrašus, o visuomenė išgirs, jog štai partijos atsinaujina. Kitaip tariant, mechanizmas valdyti čia yra tiesiog tobulas.

– Norėtųsi grįžti prie Lietuvos valstybės kūrimo istorijos ir paklausti, kodėl Lietuvoje nesusikūrė stipri savivalda? 

– Todėl, kad savivaldos tradicija buvo visiškai sunaikinta. O jeigu kalbėtume labai konkrečiai – tai po garsiųjų rinkimų 1990 metais, kai Sąjūdis AT iškovojo daugumą ir iškovojo Nepriklausomybę, netrukus, po trijų metų, vyko savivaldos rinkimai, kuriuose Sąjūdis triuškinamai pralaimėjo. Tiems rinkimams nebuvo pasiruošta, nes niekas Sąjūdyje, o ypač tie, kurie pateko į Aukščiausiąją Tarybą, net nesuprato savivaldos reikšmės valstybėje. Jeigu iš pradžių savivalda Lietuvoje dar buvo apibrėžiama kaip piliečių savivalda, tai po 2-3 metų įstatymai buvo pakeisti taip, kad mes sužinojome, jog savivaldą įkūnija ir reprezentuoja ne vietoje gyvenantys piliečiai, bet pati savivaldybės valdžia. Kitaip tariant, net juridiškai buvo atkurta vykdomųjų komitetų sistema. Ir šiandien visuomenė, netgi ir tie politikai, kurie norėtų kažko naujo, tikrai nesuvokia, kad jeigu nėra tikros pilietinės savivaldos, tai jie yra tik generolai be armijos. Būtent tokiais generolais be armijos tapo savivaldos rinkimus absoliučiai ignoravę Sąjūdžio deputatai Aukščiausioje Taryboje.

– Sakėte, kad Sąjūdžio atgimimo metais savivalda buvo silpna ir norisi tikėti, kad savivalda per 25-ius metus sustiprėjo. Tačiau kokius žingsnius reikėtų žengti, kad Lietuvoje iš tikrųjų susiformuotų stipri savivalda?

– Pirmas veiksmas, kuris yra gyvybiškai būtinas, yra galingo judėjimo arba sąjūdžio, kuris pareikalautų tikros ir radikalios savivaldos reformos, susikūrimas. Tai reiškia, kad Lietuvoje savivaldą reikia atkurti teisiniame ir instituciniame lygmenyje. Tie kovotojai už savivaldą, kurie tai darė išsikeldami save rinkimų sąrašuose, galbūt patys nesuvokdami savo žodžių prasmės žmonėms aiškino: „žmonės, mes Jums grąžinsime miestą arba teisę valdyti“. Problema čia yra ta, kad grąžinti nėra ko, nes nėra savivaldos. Jie žada grąžinti dalyką, kurio nėra. 

Taigi, labai rimta savivaldos reforma nuo teisinių ir institucinių pagrindų iki galiausiai administracinės reformos turėtų būti pirmas Lietuvos valstybės demokratizavimo žingsnis. Štai toks tikslas, kuomet pakylama virš siaurų partinių arba grupinių interesų, galėtų mus suvienyti ir paversti politine visuomene. Bet, kaip jau buvau minėjęs, tokio žingsnio svarba visuomenėje dažnai yra nesuvokiama, nes to nesuvokia net tie žmonės, kurie tos savivaldos tikrai nori. Antroji problema ta, kad tarp tų, kurie išgyvena dėl savivaldos ateities, yra nepaprastai daug prisiplakėlių, kurie šia skausminga problema parazituoja, tiesiogine to žodžio prasme. Pastarieji sunaikina bet kokias pastangas šitaip kelti savivaldos klausimą ir tuo pagrindu jungtis į kažką rimto bei reikšmingo.


Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 8972081384543251964

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-03-23 17:15

    Kaip visada, labai šališka pozicija, generalizuojant ir sumetant visus rinkimų komitetus į vieną maišą. Nevardinami jokie kriterijai, šių politinių jėgų požymiai, kurie leistų atskirti grūdus nuo pelų.

    Na, bet rezultatą pamatysime po 4 metų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-03-24 09:05

      Jei kilnių tikslų vedini žmonės nesivienija ir nekuria maksimaliai plataus visuomeninio judėjimo, kyla abejonių ir dėl noro įgyvendinti tuos tikslus, ir dėl tikslų kilnumo, ir galiausiai dėl asmeninių motyvų. Nepamirškime amerikoniško svarstymo "bad or mad". Tad neatmeskime prielaidos, kad viską griauna kvailumas. Tik toks nepaprastas kvailumas - puteikizmas labai primena apsimestinį.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-03-26 22:13

    Autorius rašo apie politiškai neraštingus ,,geruolius". Politinis raštingumas- ne paveldima vertybė. Ji įgyjama. ,,Politiniam neraštingumui" įveikti, deja, pats Vytautas nieko naujo nepasiūlo. Tautai telieka kramtyti tos pačios sovietinės nomenklatūros ar jos vaikaičių ,,politinio raštingumo'' gumą. Bent man, kaip ir manau, daugeliui tautiečių, ji įgriso savo naftalininiu, tartiufišku amoraliu kartėsiu. Jei autorius vietoj jo nieko negali pasiūlyti, išskyrus kažkokį mistinį, nerealizuojamą sąjūdį( šią idėją jis propaguoja jau kokius penkis metus), tegul tada suranda kažką kitą, bent jau nekritikuoja tų, kurie bando ištrūkti iš pykinančios karuselės. Autorius rašo: "todėl, kad savivaldos tradicija buvo visiškai sunaikinta". Kokia savivaldos tradicija? Kada ji egzistavo?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. " ...po garsiųjų rinkimų 1990 metais <...> iš pradžių savivalda Lietuvoje dar buvo apibrėžiama kaip piliečių savivalda, tai po 2-3 metų įstatymai buvo pakeisti taip, kad mes sužinojome, jog savivaldą įkūnija ir reprezentuoja ne vietoje gyvenantys piliečiai, bet pati savivaldybės valdžia"
      Tai sudėkit 1990 + 3, prisiminkit arba pasigooglinkit, kokia partija tada buvo Lietuvos vienvaldė, pasigooglinkit, kada pakeitė (berods priėmė naują) savivaldos įstatymą

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item