Vytautas Radžvilas. Tarptautinė sistema grimzta į chaosą (I)

Marijos radijo laidoje „Laisvė ir atsakomybė“ Juozapas Labokas apie dabartinę tarptautinių santykių situaciją ir ateities perspektyvas k...


Marijos radijo laidoje „Laisvė ir atsakomybė“ Juozapas Labokas apie dabartinę tarptautinių santykių situaciją ir ateities perspektyvas kalbino prof. Vytautą Radžvilą. Skaitytojams pateikiame pirmąją pokalbio dalį.

Ne paslaptis, kad gyvename labai įtemptu ir dramatišku laiku. Matome įvairias antraštes, televizijos reportažus, interneto tinklapiai taip pat knibžda informacijos apie situaciją Ukrainoje, apie politinę padėtį mūsų didžiojoje kaimynėje Rusijoje, įvairius joje vykstančius prieštaringus procesus. Mus pasiekia informacija ir iš Azijos šalių – Sirija, Islamo valstybė, tolydžio kylanti terorizmo grėsmė ir visa kita, kas mūsų žmones verčia jaustis, švelniai tariant, nesaugiai. Daugeliui rūpi, daugelis ieško atsakymų ir nori suprasti, kas vyksta su šiandieniniu pasauliu, iš kur tiek daug įvairiausių tarptautinės politikos sunkumų ir žaizdų, iš kur tas besaikis brutalumas ir karai. Žmonės skęsta tarp įvairiausių komentarų, apžvalgų bei pasisakymų, bet galiausiai stokojama kritinio žvilgsnio į šiandieninę tarptautinės politikos realybę ir į mūsų šalies ateitį joje. Taigi klausiu Jūsų, profesoriau, kaip asmeniškai jaučiatės matydamas šiandieninę tarptautinių santykių situaciją?

- Tarptautinių santykių vaizdas tikrai nenuteikia šviesiai, tačiau tas vaizdas ir nešokiruoja. Tai, kas vyksta, jau seniai žinoma ir įvardinta, pakanka prisiminti garsiojo Zbignewo Bžezinskio knygą iškalbingu pavadinimu „Globalinė sumaištis“. Kai esi susipažinęs su tokiomis įžvalgomis, gali sakyti, kad dėsningai prieita tai, prie ko buvo artėjama jau daugelį dešimtmečių, o galbūt net šimtmečių. Tad nors kankina žmogiškas nerimas, laimi šaltas analitiko žvilgsnis, mėginantis suprasti to, kas vyksta, gelmines priežastis ir įsivaizduoti, ar dar įmanoma ką nors padaryti siekiant pakeisti tas pavojingas tendencijas. 

- Užsiminėt apie pavojingas tendencijas. Kas jas išduoda? Kokia yra ta tarptautinių santykių situacija?

- Be jokios abejonės, grimztama į chaosą ir kiekvienas bent kiek istoriją išmanantis žmogus tiesiog negali nematyti paralelių su tuo, kas vyko 1-ajame arba 4-ajame XX amžiaus dešimtmečiuose. Tada visi blaiviai mąstantys žmonės juto, kad pamažu yra slenkama į didelį karą. Kalbant apie mūsų dienas, didžiausias nerimą keliantis ženklas yra gausėjantys incidentai, kuriuos bent laikinai stengiamasi užglaistyti ir siekti kažkokių tai kompromisų, tačiau kitaip negu daugiau ar mažiau saugiais ir neramiais laikais, visų konfliktų gelminės priežastys nepašalinamos. Tik laikinai nuimami simptomai, taip buvo ir minėtais XX amžiaus dešimtmečiais, tą pačią padėtį pasaulyje matome ir dabar.

Jei trumpai, tai galima pasakyti, kad reikalinga nauja ir daugiau ar mažiau visiems priimtina galios santykių konfigūracija, kuri leistų išlaikyti galios balansą, taigi ir laiduotų daugmaž stabilią taiką. Tačiau šiandien mes nematome tikrųjų tos galios šaltinių, nes reikia suprasti, kad kitaip nei klasikiniais laikais, netgi lyginant su II-uoju pasauliniu karu, šiandien anaiptol nėra aišku, kas yra tikrieji tarptautinės politikos žaidėjai. Reikalas tas, kad visa pasaulio saugumo sistema rėmėsi vadinamaisiais Vestfalijos principais, o tai reiškia, kad saugumo sistemos atrama buvo nacionalinių valstybių sistema. Tos valstybės galėjo tarpusavyje konfliktuoti, kartais net aršiai kariauti, tačiau bent jau buvo aišku, kad iš tikrųjų karus pradeda būtent valstybės.

Tuo tarpu šiandien situacija yra pasikeitusi iš esmės, nes nacionalinių valstybių sistema po truputį yra, nacionalinė valstybė ir jos vaidmuo menkėja, o didžiausias paradoksas čia tas, kad nesiliaujama džiūgauti dėl vadinamųjų globalizacijos procesų. O juk iš tikrųjų tų globalizacijos procesų rezultatas yra tas, kad kuriasi naujos globalaus valdymo sistemos, pavyzdžiui, Europos Sąjunga. Daugiau nei naivu būtų Europos Sąjungą laikyti kokiu nors valstybių ar tautų susivienijimu. Tai yra visiškai naujo tipo globalaus valdymo sistema, ir esminis dalykas, kuris ją skiria nuo, pavyzdžiui, kažkada Europoje egzistavusio nacionalinių valstybių koncerto, yra tas, kad nacionalinės valstybės jau praradusios daugelį savo galių, jų vyriausybės iš esmės nebežino, kam jos yra atskaitingos – savo tautoms ir valstybėms ar tų globalių struktūrų vadovams. Tad turime padėtį, kai konkrečiai niekas už nieką nebeatsako. Dar pridėkime tai, kad dėl globalizacijos procesų vis reikšmingesnį vaidmenį įgyja didžiosios politikos užkulisiuose žaidžiantys veikėjai - milžinišką įtaką turintys ekonominiai klanai, didžiosios korporacijos, kurios siekia savo dalinių tikslų.

Nacionalinės valstybės iš vienos pusės silpninamos ir spaudžiamos šitų neoficialių veikėjų, o iš kitos pusės jų veiksmus varžo globalių valdymo sistemų sprendimai ir galia. Tokiu būdu randasi chaosas, kurio akivaizdžiausia išraiška yra vadinamasis hibridinis karas. Jis, mano supratimu, yra daugiau nei vien militarinė sąvoka ar karinis vaizdinys. Šita sąvoka iš tikrųjų reiškia daug daugiau. Juk išblunka ir tampa sunkiai apibrėžiamos net kariaujančios šalys. Visiškai akivaizdu, kad jeigu atsiranda ginkluoti žmonės be atpažinimo ženklų, toli gražu nėra aišku, kas ir kokiais motyvais juos pasiuntė. Tipiškas pavyzdys yra ir dabartinis konfliktas Ukrainoje. Formaliai yra labai lengva pasakyti, kad tai Rusijos siųsti žmonės, bet šis konfliktas yra ypatingai pavojingas net ne todėl, kad Rusija puola Ukrainą ir pradeda prieš ją agresiją. Iš tikrųjų jis yra daug pavojingesnis tuo, kad galiausiai nėra aiškūs net geopolitiniai pačios Rusijos tikslai. Panašu, kad išskyrus trumpalaikio ir vienadienio tikslo nepaleisti Ukrainos bet kokia kaina, Rusija pati nežino, ką su šita Ukraina daryti. Nes akivaizdu, kad jeigu Krymo užgrobimas yra suprantamas žingsnis, tai lygiai taip pat matyti, kad juos pačius baugina perspektyva išlaikyti vargšus Donecką arba Luhanską. Tuo tarpu konfliktas sklinda į milžiniškus plotus, jis toli išeina už konkrečių karo veiksmų zonos ir gali destabilizuoti ne tik Europą, bet ir visą pasaulį.

Taigi, pirmas veiksnys yra nacionalinių valstybių sumenkėjimas ir pačios sistemos žlugimas, kas reiškia, kad išnyko galios pusiausvyra. Kitas nemažiau reiškingas dalykas yra tas, kad nors nacionalinių valstybių sistema pradėjo irti jau XX amžiuje, ypač po II-ojo pasaulinio karo, tačiau pasaulį geopolitiškai dar struktūrino dvi ideologijos ir du galios santykių centrai - vadinamosios Vakarų ir Rytų sistemos. Įdomiausia tai, kad paaiškėjo, jog komunizmui pralaimėjus Šaltąjį karą, šitas pralaimėjimas prisidėjo prie pasaulio situacijos destabilizacijos. Nes žlugus komunistinei sistemai, buvo prarastas esminis dvipolės pasaulio sistemos teigiamas elementas – kad ir kokia buvo kieta Rytų ir Vakarų konkurencija ir įtampa, kad ir koks bjaurus buvo tarptautinis klimatas, tačiau buvo aiškios žaidimo taisyklės. Kitaip tariant, abi didžiosios supervalstybės gerai suprato, kad tarpusavyje kovoti galima tik netiesiogiai, kažkur trečiojo pasaulio šalyse ir svetimomis rankomis. Buvo aišku, kad yra du galios centrai ir jų šerdys, kurių tiesioginis konfliktas būtų pražūtingas visiems. Tuo tarpu šiandien nėra netgi globalių šitokių pasaulinių galios centrų ir todėl neatsitiktinai tampa nebeaiški fronto linija. Sąjungininkai, priešininkai – visos šitos sąvokos tapo reliatyvios ir prarado savo prasmę.

Trečias ir paskutinis be galo pavojingas veiksnys yra ideologijos viešpatavimas. Atkreipkime dėmesį į slegiantį panašumą tarp to, kas nutiko Sovietų Sąjungos saulėlydžio laikotarpiu, kuomet sovietai įsiveržė į Afganistaną, ir to, ką padarė Busho JAV Vyriausybė įsiveldama į karus tame pačiame regione. Retai susimąstoma, kokią pragaištingą įtaką tarptautinei politikai daro ideologijos dominavimas. Kaip žinome, sovietai tikėjosi pasaulinės komunistinės revoliucijos ir skleidė komunistinę ideologiją, tad nors jie turėjo gausybę agentų tame pačiame Afganistane ir žinojo, kad tai yra feodalinė šalis, bet pasirodė, kad net išsamiausia informacija yra bevertė, jeigu ji keliauja per galvas žmonių, kurie kažkodėl gyvena ideologine fikcija, kad toje šalyje esąs kažkoks proletariatas, kuris tik ir laukiąs išvaduotojų. Įdomus dalykas, kad tą pačią klaidą kartoja ir JAV, kurios irgi gyvena vaizdiniu, kad islamo pasaulyje esama kažkokių tai tautų, žmonių ar net šalių, kurios irgi tik ir svajoja apie vakarietiškos demokratijos modelio įtvirtinimą. Ir paaiškėja, kad tokiomis sąlygomis net pati išsamiausia ir objektyviausia informacija tampa visiškai bereikšme dėl sprendimus priimančių politikos veikėjų vaizduotę užvaldžiusių ideologinių vizijų, o tiksliau – utopinių fikcijų. Šis beatodairiškas ideologijos viešpatavimas irgi prisideda prie to, kad griūna paskutiniai pasaulio stabilumą palaikę atramos stulpai.

Taigi, apačioje nėra galios pusiausvyros, nėra aiškiai apibrėžtų tarptautinės politikos veikėjų, o dėl ideologijos viešpatavimo dar ir atsirado visiškas atotrūkis nuo realybės. Todėl tarptautinė politika šiuo metu tapo savotiškos rūšies jokių ribų neturinčiu okeanu, kuriame siaučia akla savivalė. Bžezinskis teisingai pavadino tai globaline sumaištimi, bet kol kas nesama jokių požymių, kad iš šitos sumaišties galima būtų kaip nors išeiti, kol kas netgi nesiseka jos valdyti. Priešingai, šita situacija gilėja ir darosi vis dramatiškesnė.

Bus daugiau.



Susiję

Vytautas Radžvilas 6202331422171485748
item