Vytautas Radžvilas. Nauja Europos Sąjungos geopolitinė strategija - šliaužianti ekspansija (II)

Po Maidano revoliucijos praėjo jau daugiau kaip metai, tačiau čia pat, visai netoli Lietuvos, dar...

Po Maidano revoliucijos praėjo jau daugiau kaip metai, tačiau čia pat, visai netoli Lietuvos, dar liejamas kraujas ir kovojama už naują, tikra demokratija grįstą valstybę. Apie naujos Ukrainos ateitį, Vakarų reakciją bei pasikeitusios geopolitinės situacijos reikšmę Laisvosios bangos eteryje Lukas Grinius besibaigiant praeitiems metams kalbėjosi su filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Radžvilu. Laidos klausykite kiekvieną pirmadienį, 21 val.

Profesoriau, Jūsų nuomone, kaip Ukrainos ir Europos santykiai  pasikeis po dabartinių įvykių? Kokia Ukraina galima Europos Sąjungos kontekste?

Kalbant apie būsimuosius Ukrainos santykius ne tik su ES, bet ir su Vakarais apskritai, galima sakyti, kad šitokie santykiai tikrai nebus tokie, kokie jie buvo įsivaizduojami planuojant pasirašyti asociacijos sutartį. Turiu omenyje, kad ES, ir apskritai Vakarų elgesys, tikrai paliko neišdildomą žymę ukrainiečių sąmonėje, ir Vakarai šitokiu savo elgesiu padarys sau milžinišką meškos paslaugą. Taip, šiandien padėtis yra tokia, kad ukrainiečiai tam tikra prasme yra priversti žaisti pagal Vakarų taisykles, ir bent jau apibūdinti situaciją turi remdamiesi iš esmės vakarietišku žodynu. Šitas prisitaikymas iš dalies yra pateisinamas, nors ir pavojingas, todėl mes turime situaciją, kai tikras karas vadinamas antiteroristine operacija, kai neįvardijama daugybė kitų dalykų, tačiau neabejotina ir tai, kad lemiamą vaidmenį formuojantis ukrainiečių požiūriui į Vakarus ateityje turės tie gilūs analitiniai straipsniai, kuriuose jau dabar aiškiai ir tiksliai įvardijama, kas nutiko. Kitaip tariant, galima sakyti, kad šitaip pasielgę Vakarai išsklaidė bet kokias ukrainiečių iliuzijas dėl jų tikrosios pozicijos, todėl ukrainiečiai išlikę šitoje tikrai sunkioje kovoje, įgyjo šansą, kurio neturėjome nei mes, nei kitos posovietinės Rytų Europos šalys. Manyčiau, kad jie sugebės tapti stiprūs tiek, kad iš esmės galės apsisaugoti nuo Rusijos agresijos, o tai reiškia, kad kitaip negu mes, kurie į Vakarus, tiksliau į ES, iš esmės puolėme stačia galva, aklai priėmę bet kokias jų padiktuotas sąlygas, ukrainiečiai taip tikrai nesielgs.

Tai reiškia, kad tarp Rusijos ir tos pačios ES atsiranda iš tiesų stipri buferinė valstybė, kuri tam tikromis sąlygomis, ypač jeigu ES tęs savo dabartinę politiką, gali tapti bent jau regioninės reikšmės galios traukos centru. Kitaip tariant, jeigu Rusija po šito karo visiškai nusilps - situacija bus viena, bet jeigu ji išsilaikys pakankamai stipri ir kels grėsmę, ukrainiečių pavyzdys atsilaikant šiandien aiškiai parodys, kad sutelkus tokių šalių kaip Ukraina, Baltijos valstybės, Lenkija  jėgas, galima apsieiti be Vakarų Europos. Ir tai reiškia, kad šitoks ES elgesys praktiškai, jiems patiems gal šito nesuvokiant, mąstant labai trumparegiškai, padarė daugiau desintegruojant dabartinę ES negu bet kas kitas. Buvo aiškiai parodyta, kad praraja tarp turtingosios ir kažkada klestėjusios Vakarų Europos arba vadinamųjų Europos Sajungos senbuvių ir naujokų yra neperžengiama, kad mes iš tikrųjų esame traktuojami instrumentiškai ir faktiškai Vakarų Europa toliau sprendžia savo saugumo problemas mūsų sąskaita.

Tokia patirtis yra neišdildoma ir nemanau, kad ilgai pavyks nuslėpti patį reikšmingiausią dalyką: būtent nutylėti klausimą, kuris, kaip jau sakiau, yra neiškeltas. Turime daugiau negu svarių priežasčių klausti, ar vis dėlto Vakarų pasyvumas Ukrainoje yra tik tam tikras siauras pragmatizmas, cinizmas, ar tai yra kažkas daugiau. Faktiškai Vakarai siekia įtraukti Ukrainą į savo orbitą ją maksimaliai nusilpnindami. Kitaip tariant, netgi galima kelti klausimą, ar vis dėlto neturėjo pagrindo būgštavimai, kuriuos patvirtino kai kurie faktai, kad kažkuriuo Ukrainos krizės tarpsniu netgi buvo mėginama atlikti savotišką šitos valstybės padalinimą? Kaip kitaip suprasti įtakingų Vakarų politikų pasisakymus, taip pat Europos Sąjungos vadovų pasisakymus, kad Ukraina turi būti federalizuota? Juk jie tikrai nėra kokie nors neinformuoti žmonės, ir nėra naivūs, kaip kartais mėgina pateikti mūsų propaganda, kad nesuprastų, jog federalizacija Ukrainoje šiuo metu reiškia faktinį ir iš dalies juridinį šalies suskaldymą, kad federalizuota Ukraina praktiškai suskyla į dvi zonas - vakarinėje dalyje daro ką nori Vakarai, rytinėje dalyje - Rusija. Ir visa tai vyksta tokiame kontekste, kai liejamas Ukrainos kraujas.

Šiandien yra vilčių teikianti diena, nes vis dėlto, kiek spėjau pamatyti, JAV senatas jau priėmė rezoliuciją, numatančią galimybę Ukrainą paversti Amerikos sąjungininku, tegul ir ne NATO aljanse, ir teikti jai karinę pagalbą. Neaišku, kaip elgsis Obamos administracija, bet man atrodo, kitaip negu ES, Amerikoje vis dėlto atsirado tam tikri sluoksniai, kurie pradeda suvokti, kokią baisią kainą galima sumokėti už ligšiolinį cinišką elgesį su Ukraina. Nes iš tikrųjų, jeigu mąstai blaiviai, Ukraina pati niekada neprašė, kad ją gintų NATO kareiviai, tačiau ukrainiečiai daugybę mėnesių beprasmiškai yra žudomi tik todėl, kad tie patys vakariečiai nesuteikia jai paprasčiausių, būtiniausių apsiginti ginklų. Apsimetinėjama, kad ginklų teikimas sukeltų vos ne tiesioginį karą su Rusija, nusikalbama iki to, kad Putinas pradėtų net atominį karą, nors palyginti nesena patirtis parodo, kad tai yra paprasčiausias melas. Kai sovietai buvo Afganistane, tie patys amerikiečiai teikė ginklus Afganistano sukilėliams ir jokio tiesioginio karo neįvyko. Nėra menkiausių priežasčių manyti, kad taip galėtų įvykti ir dabar. Ukrainiečiai, be jokios abejonės, šitą situaciją analizuos, darysis išvadas ir aš manau, jeigu Vakarai dar kažkiek gali atsigriebti toje valstybėje, tai tik naudodami Amerikos taktiką. Reikia skubiai imtis priemonių.

Profesoriau, ko vis dėlto iš šios situacijos galėtų pasimokyti Lietuva? Kokia ateitis laukia mūsų, Ukrainos ir visos Europos Sąjungos?

Kad ir kaip tai žiauriai skamba, Ukrainos tragedija, vertinant ją platesniu mastu, yra šiek tiek naudinga. Gautos tam tikros pamokos ir labai gaila, kad tokia baisia kaina. Kalbant apie Lietuvą, tikrai atėjo metas padaryti išvadas, nes pirmas dalykas, kuris jau įvyko, yra tas, kad žmonės, kurie dvidešimt metų kalbėjo, jog Rusija yra labai pavojingas kaimynas, buvo pašaipiai ir ciniškai vadinami rusofobais, iš esmės jie buvo marginalizuoti. Labai gaila, kad šiandien didžiausi Rusijos smerkėjai yra tie, kurie būtent tai ir darė, kuriems visur vaidenosi rusofobija. Pamoka, kurią reikėtų šiuo atveju išmokti yra tokia: suprasti, kad vis dėlto yra toks dalykas, kaip sugebėjimas analizuoti ir numatyti įvykius toliau į priekį. Ir šita valstybė pagaliau turi imtis ryžtingų žingsnių, kad šitokia analize užsiimtų žmonės, turintys dvi tam būtinas savybes: pirma, jie turi būti laisvi nuo vergo sąmonės ir  išmokti tarptautinius santykius, apskritai globalią pasaulio situaciją vertinti Vilniaus, o ne Briuselio, Varšuvos, Berlyno ar Vašingtono akimis. Kitaip tariant, reikia išmokti tuos dalykus aiškinti ir vertinti pirmiausia per savo tautos ir valstybės intereso prizmę. Antra, atradus tinkamą žiūros perspektyvą, reikia tobulinti ir konceptualinius įrankius, o turiu omenyje tai, kad reikia išmokti kalbėti apie realius didžiųjų ir mažųjų geopolitinių žaidėjų interesus ne žaidžiant ideologizuotomis ir abstrakčiomis vakarietiškumo, laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių sąvokomis, bet sugebėti suprasti gelmines tarptautinių įvykių varomąsias priežastis, veiksnius, prognozuoti jų  galimus padarinius. Kitaip tariant, reikia ir to, ką aš vadinčiau intelektualine kvalifikacija.

Taip pat, ko Ukraina turėjo išmokyti, yra tai, kad valstybės niekas negina, jeigu ji nesimoko pati. Tai štai šiandien, užuot skambiai kalbėjus apie tai, kad Rusija yra teroristinė valstybė, kuo niekas ir taip neabejoja, daug geriau imtis kai kurių  iniciatyvų ir, pavyzdžiui, iškelti klausimą, ar ne laikas kažką daryti? Galbūt nebūtina atkurti privalomą karo tarnybą, bet organizuoti kažkokią tai tvarką, kad kiekvienas Lietuvos pilietis bent jau turėtų supratimą, kaip elgtis su ginklu. Kitaip tariant, reikia vieną kartą sau pasakyti, kad esant tokioje geopolitinėje ir geografinėje situacijoje, nepaprastai lengvai pažeidžiama šalis negali remtis prielaida, kad  ją gali apginti tik savanoriai – tas, kas nori ją ginti. Čia turi būti labai aiškus pasiryžimas, pirmiau atsakant į klausimą - mums ta valstybė reikalinga ar ne? Jeigu nereikalinga – tokiu atveju nevaidinkime, kad jinai mums rūpi, jeigu reikalinga,  vis dėlto kažką darykime praktiškai.

Kitas dalykas, kurį taip pat skubiai reikėtų daryti ir ko reikėtų pasimokyti - Ukrainos revoliuciją vis dėlto sukėlė veiksniai, kurie milžinišku mastu veikia ir Lietuvoje: korupcija, skurdas, milžiniška socialinė atskirtis, valdžios savivalė ir panašūs dalykai. Šitie reiškiniai, be jokios abejonės, veikia ir Lietuvoje. Jie yra  nepaprastai stiprūs. Vieną kartą reikia suvokti, kad pagal turtinę atskirtį mes esame antroje vietoje po portugalų Europos Sąjungoje. Ir tada užuot bauginus save Putino keliamomis grėsmėmis, paprasčiausiai nebekovoti taip atkakliai grynai nuoga propaganda, bet Lietuvą daryti ne rusiška, ne putiniška valstybe. Vieną kartą reikia iš tiesų padaryti, kad šitoje šalyje rastųsi pakankamai solidari, žinanti, ką gali prarasti ir ką turėtų apginti, tauta. Deja, kol kas šitokių veiksmų praktiškai nedaroma.

Dar vienas dalykas, kurį reikėtų išmokti ir daryti: šiandien Lietuvoje visiškai atvirai veikia tai, ką galima pavadinti antivalstybiniu gaivalu. Jeigu net Lietuvos Seimo narė gali pasakyti Rusijos televizijai, kad Lietuvoje skriaudžiami niekuo dėti vaikučiai, kurie dalyvauja specialiose ugdymo stovyklose Rusijoje, tai, matyt, valstybė turėtų pasakyti, kad demokratija vis dėlto yra valdymo forma, o ne savižudybės įrankis. Kitaip tariant, tais atvejais, kai matoma visiškai akivaizdi antivalstybinė veikla, turi būti sukurtas įstatyminis pagrindas ir parodyta politinė valia šalinti tokį elementą iš politinio gyvenimo. Nebūtina juos grūsti į kalėjimus ilgoms bausmėms, nebūtina nuolatos kaip nors kitaip persekioti, bet faktas, kad pagaliau reikia įvardinti, kad mes taip pat turime penktąją koloną ir kai kurie Lietuvoje vykstantys renginiai nepalieka abejonių, kad ta kolona yra pakankamai gausi, stipri ir įtakinga.

Tai yra pamokos, kurias Ukraina išmoko siaubinga kaina. Ir pamoka yra tokia: jeigu to nepadarai laiku, vis tiek esi priverstas tai daryti, tik pavėluotai ir nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis. Tikėkimės, kad Lietuva šituo atžvilgiu irgi pabus, nes dabar Ukrainos svarbiausias tikslas yra tapti tikra tauta ir tikra valstybe, o tai yra nepaprastai sunku ir užima kur kas daugiau laiko nei pasiskelbti, kad tokia esi.


Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 4505173701112216392

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-03-14 20:29

    Gali būti, kad Radžvilo požiūris į ES elgesį Ukrainos atžvilgiu yra netgi per švelnus. Nenorėdami šios itin skaitlingos ir "vakarietiškomis modernybėmis" dar neužkrėstos valstybės priimti, ES lyderiai galėjo patys pasiūlyti Putinui imti tiek Ukrainos, kiek tik pajėgs.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-03-16 12:05

    „...praraja tarp turtingosios ir kažkada klestėjusios Vakarų Europos arba vadinamųjų Europos Sąjungos senbuvių ir naujokų yra neperžengiama, kad mes iš tikrųjų esame traktuojami instrumentiškai ir faktiškai Vakarų Europa toliau sprendžia savo saugumo problemas mūsų sąskaita.“
    - Sakyčiau, blaivus situacijos įvertinimas.., aiškiai rodantis, kad Vakarai dar tik artėja link krizės dugno, o Lietuvai (ir ne tik Lietuvai) skirtas amortizatoriaus vaidmuo savo kaina gelbėti senbuves, kad tik kaip nors nesubyrėtų ta ES. Ar ES turi bent kokią perspektyvą, dar neaišku. Tuo tarpu Rusija, jau praėjo krizinį momentą ir užtikrintai kyla, ir šalys/tautos, kurios savo perspektyvą susies su ja, lengvai išvengs išnykimo.
    „Ir tada užuot bauginus save Putino keliamomis grėsmėmis, paprasčiausiai nebekovoti taip atkakliai grynai nuoga propaganda, bet Lietuvą daryti ne rusiška, ne putiniška valstybe. Vieną kartą reikia iš tiesų padaryti, kad šitoje šalyje rastųsi pakankamai solidari, žinanti, ką gali prarasti ir ką turėtų apginti, tauta. Deja, kol kas šitokių veiksmų praktiškai nedaroma.“
    - Kaip nebūtų apmaudu, bet labai aktyviai daroma priešingai. Lietuva „savo noru“ (tiksliau - „demokratiškai“ transnacionalinių interesų grupių inkriminuota valdžia savavališkai įleido pasmerktų išnykimui Vakarų armiją į Lietuvos/Pabatijo teritoriją, kad žūtbūtinis (Gogo ir Magogo ) karas vyktų būtent Lietuvoje, o ne ES senbuvių ar JAV teritorijose. Aišku, kad Lietuva taip pasmerkiama. Tik naivu tikėtis, kad Trečiasis pasaulinis galėtų pasitenkinti vien tik Pabaltijo šalių sunaikinimu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item