Vytautas Radžvilas. Nauja Europos Sąjungos geopolitinė strategija - šliaužianti ekspansija (I)

Po Maidano revoliucijos praėjo jau daugiau kaip metai, tačiau čia pat, visai netoli Lietuvos, da...


Po Maidano revoliucijos praėjo jau daugiau kaip metai, tačiau čia pat, visai netoli Lietuvos, dar liejamas kraujas ir kovojama už naują, tikra demokratija grįstą valstybę. Apie naujos Ukrainos ateitį, Vakarų reakciją bei pasikeitusios geopolitinės situacijos reikšmę Laisvosios bangos eteryje Lukas Grinius kalbėjosi su filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Radžvilu. Laidos klausykite kiekvieną pirmadienį, 21 val.

Prieš keletą metų dabartinis Ukrainos posūkis atrodė sunkiai įsivaizduojamas. Atrodo, jog iš naujo gimė nauja ir užgrūdinta vakarietiška tauta. Kokie procesai leido jai susiformuoti?

Manyčiau, kad Ukraina, kaip brandi tauta ir stipri valstybė, formuotis turėjo palyginti geras prielaidas, nors, žinoma, jos tikrai nebuvo tokios tvirtos kaip norėtųsi. Bet vis dėlto, pamatinė aplinkybė, leidusi tai daryti, buvo pats nepriklausomos valstybės egzistavimo faktas. Šitas faktas galbūt nebūtų tapęs atspirties tašku, jeigu nebūtų Vakarų Ukrainos, tai yra šalies dalies, kuri vis tik  tą valstybingumą pamažu pradėjo užpildyti realiu turiniu.

Savaime suprantama, visa tai vyko be galo lėtai ir sunkiai, turint omenyje, kad Ukraina buvo iš tiesų visais atžvilgiais nuniokota, pirmiausia tautinės ir politinės sąmonės požiūriu - per ilgus priklausomybės Rusijai šimtmečius. Vis dėlto, tie sunaikinimo procesai vyko nuo XVII amžiaus, kuomet didelė dalis Ukrainos išsprūdo iš Abiejų Tautų Respublikos priklausomybės ir pateko Rusijos valdžion, tačiau nepaisant visko, dalis Ukrainos išliko ir nepriklausoma valstybė vis tik sugebėjo padaryti kai kuriuos elementarius dalykus. Tarkime, joje ukrainiečių kalba buvo paskelbta valstybine. Kad lėtai ir sunkiai, bet vis dėlto buvo pamažu pradėta pripažinti tikroji Ukrainos istorija, todėl galima sakyti, kad daugybę metų vyko savotiška taktinė kova - iš tikrųjų nuolatos buvo grumiamasi dėl Ukrainos tautinės, politinės orientacijos, pirmiausiai ieškant jai atramų kultūrinėje orientacijoje. Ta kova buvo permaininga, nes kai valdžioje atsidurdavo daugiau ar mažiau bent jau politiškai suvokiantys  ukrainietiškumo reikšmę veikėjai, kaip kad buvo po Oranžinės revoliucijos, šitie ukrainizacijos procesai šiek tiek sustiprėdavo. Kita vertus, pralaimėjus rinkimus, buvo dedamos milžiniškos pastangos juos sustabdyti ar netgi atgręžti atgal. Tereikia prisiminti liūdnai pagarsėjusį Ukrainos švietimo ministrą Tabačniką, kuris atvirai stengėsi atgaivinti Ukrainos rusifikacijos praktiką.

Tačiau, kad ir kaip ten būtų, vis dėl to esant bent minimalioms institucinėms sąlygoms ugdyti ukrainietiškumą, tauta brendo, ir tai tik parodo, kad net sąlygiškos laisvės sąlygomis, kai nėra atviro slopinimo ir represijų, šį tą galima pasiekti. Ir kad buvo pasiekta ne taip jau mažai, be abejo paliudijo vėlesnieji įvykiai - Rusijos agresija. Tiesą sakant, panašu, kad didžiausia Putino aplinkos strateginė klaida buvo ta, jog jie vis tik pernelyg buvo sutelkę dėmesį į tai, ką galima pavadinti buitiniu ukrainiečių nepasitenkinimu savo valstybe, ir neįvertino to, kad institucinis, tautinis ir politinis ugdymas, kuris vyksta mokykloje ir universitete, vis dėlto yra stipresnis už vadinamąją buitinę sąmonę ir įveikdamas jos pasipriešinimą vis tik keičia naciją. Ir šito faktoriaus neįvertinimas lėmė, kad ukrainiečiai, tiesiogine to žodžio prasme, pabudo. Kita vertus, nėra jokių abejonių, kad jeigu nebūtų šių metų įvykių, Ukraina dar labai ilgai būtų formavusis kaip tauta ir valstybė. Kad ir ką sakytum, bet Rytų Ukraina yra milžiniškas regionas su milijonais gyventojų, kurie tiesiogine to žodžio prasme buvo perdirbinėjami į rusus daugiau kaip tris šimtus metų. Kokio masto uždavinys laukia Ukrainos, galima suvokti pagalvojus, kad Lietuvoje okupacija truko vos pusę amžiaus, o ir tai turime begalę žmonių, kurie neturi lietuviškos tautinės ir politinės sąmonės ir faktiškai orientuojasi tikrai ne į Lietuvos valstybę. Tad jeigu ne ta savotiška netikėta Putino pagalba, ne šitas baisus sukrėtimas, greičiausiai Ukraina būtų formavusis dar  ištisus dešimtmečius. Tačiau, matyt, suveikė kažkokia aukštesnė lemtis ir Ukraina iš tikrųjų gavo unikalų šansą praeiti raidos etapus, kuriems neretai prireikia dešimtmečių ar net šimtmečių.

Todėl šiandien turime akivaizdų faktą - ukrainiečių politinės nacijos susiformavimas jau yra visiškai akivaizdus. Žinoma, prireiks dar pastangų, kol ta politinė vienybė bus sustiprinta reikiama kultūrine vienybe. Turiu omenyje, kad anaiptol ne visos problemos yra išspręstos ir visiškai aišku, kad didelę dalį rusakalbių ukrainiečių, kurie šiandien kovoja prieš Rusijos agresiją savanorių batalionuose,  vis dėlto dar labiau veda savotiškas valstybinis patriotizmas ir ganėtinai neapibrėžtas ukrainietiškumo jausmas, kurio šerdis, matyt,  yra suvokimas, kad nepaisant milžiniško kultūrinio, kalbinio ir net psichologinio artumo rusams, jie vis dėl to yra kitokie. Taigi dabar daug priklausys nuo to, kas Ukrainos valstybėje sugebės vykdyti labai protingą ugdomąją politiką ir šituos užsimezgusius tapatumo pradus konstruktyviai išplėtos į visavertę tautinę savimonę. Tai, ką šiandien regime, teikia vilčių, kad einama teisingu keliu, todėl bent šiuo atžvilgiu dėl Ukrainos galime būti optimistai.

Taigi visai šalia mūsų gimsta nauja vakarietiška valstybė, tačiau žvelgiant iš Vakarų reakcijos, ypač pirmaisiais mėnesiais, susidaro įspūdis, kad į Ukrainos problemas žvelgiama ganėtinai paviršutiniškai. Kaip manote, kodėl Vakarai reagavo taip pasyviai? Kokios tikrosios tokios reakcijos priežastys?

Manyčiau, kad Vakaruose Ukrainos problemos suvokiamos vis dėlto ne paviršutiniškai, o yra daug blogiau – Vakarai, ir tai turime atvirai pripažinti, iš tiesų elgiasi absoliučiai ciniškai ir, kas blogiausia, mes iš tiesų net nežinome, ko jie iš tikrųjų siekia, o mums tai žinoti - labai svarbu dėl daugelio priežasčių. Reikalas tas, kad Lietuvoje gana primityvi antirusiška propaganda yra užliejusi visą viešąją erdvę ir nepaprastai trūksta iš tiesų dalykiškos situacijos analizės, o pirmiausia, principingos ir reiklios Vakarų veiksmų analizės.

Taip yra neatsitiktinai, nes šita situacija tik parodo, kad vis dėlto mūsų analitinės pajėgos yra gana silpnos, pirmiausia todėl, kad jos serga ta pačia liga, kuri daugybę dešimtmečių kamavo ir Ukrainą ir dar nėra išgydyta. Turime pripažinti, kad trūksta tos pačios tautinės ir valstybinės sąmonės, todėl kai žvelgiam į šiandienines situacijos Ukrainoje analizes, nesunku pastebėti, kad jos atliekamos iš labai abstrakčios vakarietiškumo pozicijos, tai yra kalbama apie tai, kad Ukrainoje mėginama įtvirtinti demokratiją, kad demokratinis Vakarų pasaulis turi Ukrainą paremti, kad turime būti su jais solidarūs. Tačiau trūksta esminio klausimo, kurio net nemėginama kelti: ko būtent Vakarai siekia Ukrainoje?

Jeigu mes žvelgiam į šitą klausimą per Vakarų interesų prizmę, turime suprasti, kodėl jis mums toks svarbus. Jis yra egzistenciškai svarbus todėl, kad mes po Ukrainos įvykių turėjome progą dar kartą įsitikinti, kad mūsų pačių statusas Vakarų pasaulyje anaiptol nėra aiškus. Yra daugybė požymių, kurie rodo, kad Vakarai mus traktuoja kaip tam tikrą savo periferiją arba antrarūšę dalį, kuri, viena vertus, yra tarsi pripažįstama Vakarų pasaulio dalimi, tačiau kita vertus, esama daugiau negu rimto pagrindo abejoti, ar prireikus, Vakarai mus iš tiesų gintų ir mumis rūpintųsi. Šitaip mąstyti verčia jų elgesys Ukrainos atžvilgiu, nes didžiausia bėda yra ta, kad patys Vakarai nedrįsta pripažinti, kas įvyko mėginant pasirašyti vadinamąją asociacijos sutartį su Ukraina. Juk ne Janukovičius, kad ir kaip neigiamai vertintume, bet bent jau formaliai akivaizdžiai proukrainietiški politikai, kaip buvęs prezidentas Juščenka, aiškiai ir atvirai pasakė, kad asociacijos sutartis, ypač ekonominė jos dalis, faktiškai buvo tokia, kad Ukrainai už nieko neįpareigojančius Europos Sąjungos pažadus buvo iškelti milžiniški reikalavimai ekonomikos srityje. Išvertus tai į labiau įprastą kalbą galima pasakyti, kad tai labai panašu į Vakarų pastangas paversti Ukrainą savotišku savo priedėliu, ir todėl, kai kalbame apie tą asociacijos sutartį, bėda yra ta, kad nepripažįstama, jog Vakarai iš tiesų mėgino praplėsti savo geopolitinę erdvę į Rytus, dangstydamiesi  Rytų partnerystės programa. 

Nelaimė yra ta, kad kitaip negu ankstesnieji Vakarai, kurie dar prieš kokius 50 metų būtų pasakę, kad mes iš tiesų norime įtvirtinti taikos, demokratijos, klestėjimo erdvę ir sukurti visais atžvilgiais mums artimą valstybę, šiandien to nedrįsta atvirai pripažinti. Kitaip tariant, nėra nieko blogiau, kaip vykdyti ekspansiją ir tuo pat metu neturėti drąsos pripažinti, kad ji yra teisėta ir pagrįsta ir tai galima daryti. Todėl Rusija iš karto įgavo nepaprastai svarbų kozirį, kuris iš tiesų yra veiksmingas ne tik joje pačioje, bet ir įtakinguose Vakarų sluoksniuose, kurių dalis Rusijai simpatizuoja, bet dalis neabejotinai supranta, kas iš tiesų buvo padaryta. Tie žmonės supranta, kad būtent kaip tik ir buvo padaryta šita fatališka klaida – de facto plečiama geopolitinė erdvė, tuo pat metu bailiai pasiruošus iš karto nusiplauti rankas, jeigu tik bus sutiktas pasipriešinimas, ir todėl nuomonei, kad tą konfliktą tam tikru mastu išprovokavo Europos Sąjunga, pačiuose Vakaruose yra be galo palanki dirva, o Lietuvoje vis dėlto nedrįstama kalbėti.

O mums kalbėti reikėtų todėl, kad jeigu Vakarai taip elgiasi Ukrainos atžvilgiu, nėra aišku, kur yra riba - kada jie tikrai ir neabejotinai elgtųsi kitaip. Kad šita hipotezė nėra laužta iš piršto, akivaizdžiai parodė Angelos Merkel prisipažinimas, kai ji pasakė, kad Vokietija ir Europos Sąjunga tikrai nebūtų skausmingai išgyvenę, jeigu Ukraina būtų pasirinkusi Eurazijos ekonominę erdvę. Kas tuo faktiškai buvo pasakyta ir pripažinta? Pasakyta ir pripažinta buvo tai, kad į Ukrainą buvo žvelgiama kaip į tam tikrą potencialų grobį, su kuriuo galima eksperimentuoti neprisiimant jokios atsakomybės ir nesėkmės atveju buvo bailiai vengiama atsakomybės. Dėl tos priežasties, faktiškai turime situaciją, kad pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Europoje vyksta iš tikrųjų visavertis, tai yra didelio masto karas, tuo tarpu Europa net nedrįsta pripažinti, kad taip yra. Labai sunku rasti  istorijoje panašų precedentą, nes jis rodo, kad šitokio savotiško, bet kokių principų pamynimo keliu yra nueita neįsivaizduojamai toli, ir kas jau kas, bet mes tikrai turėtume nesidrovėti apie tai kalbėti.

Bet nepakanka moralizuojančių paaiškinimų, kad neva lemia tik Vakarų ekonominiai interesai, neva Vakarų politikai yra silpnavaliai, neva tai yra paprastas amoralumas. Reikia suvokti, kad šita Ukrainos tragedija kilo iš visiškai naujos Vakarų pasaulio, pirmiausia Europos Sąjungos, geopolitinės strategijos, kurią aš pavadinčiau savotiškai - šliaužiančia ekspansija, kuri sėkmės atveju iš tiesų būna veiksminga, tačiau būtent dėl to jos neatvirumo ir tam tikro maskavimo, labai lengvai sukuria situacijas, kokias turime Ukrainoje. Giliausia priežastis, mano požiūriu, kodėl tai įvyko, būtų Džordžo Sorošo Europos Sąjungos apibūdinimas. Jisai pasakė, kad ES iš esmės yra visiškai naujo tipo globalaus valdymo sistema. Įsidėmėkime žodį „sistema“. Tuo yra pasakoma, kad ES nėra nei valstybė, nei įprastinė valstybių sąjunga, tai reiškia, kad ji yra kažkoks novatoriškas ir globalų valdymą užtikrinantis junginys, tačiau jis jau subordinuoja savo interesams vadinamąsias nacionalines valstybes.

Turime situaciją, kuri būtų neįsivaizduojama dar prieš keliasdešimt metų. Tarkime, ar  galima įsivaizduoti, kad tuo metu, kai Klaipėda priklausė Vokietijos imperijai, Vokietijos imperija būtų jos negynusi? Be jokios abejonės įsivaizduoti negalima, nes kad ir kaip mums nepatiktų, Klaipėda tuo metu buvo Vokietijos dalimi. Tuo tarpu Europos Sąjunga, kaip globalaus valdymo sistema, de facto aptarnauja  jau nebe nacionalines valstybes, net nebe jų saugumo interesus, o tampa įrankiu, kuriuo besinaudodamos žaidžia iš esmės viršnacionalinės jėgos, tos milžiniškos korporacijos, kurios gauna didžiulius pelnus Rusijoj ir taip toliau. Ir tragedija čia yra ta, kad nacionalinės valstybės ir tų korporacijų jėgų santykis pasikeitęs taip, kad reikėjo ypatingo krizės pagilėjimo, kad ta pati Merkel galėtų pasakyti, jog vis dėlto mes kažką darysim.

Bus daugiau.


Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 4060457410634680281

Rašyti komentarą

  1. "[..] didžiausia Putino aplinkos strateginė klaida buvo ta, jog jie [...] neįvertino to, kad institucinis, tautinis ir politinis ugdymas, kuris vyksta mokykloje ir universitete [...] vis tik keičia naciją." - va, užtai kosmopolitiniai globalistai putkos-chuilo klaidos nekartoja ir sėkmingai išgujo tautinį-patriotinį ugdymą iš mokyklų ir universitetų, tad pas mus, dabartinės egocentrinės ir kosmopolitinės liberastijos sąlygomis, apie naciją kaipo tokią išvis nelabai yra kaip šnekėti (o ir nepolitkorektiška).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Atsiprašau už dvigubą komentarą - gaila, kad neina redaguoti.
      Taigi, dėl Vakarų ciniškumo (tiksliau, pragmatiškumo) - tiesiai į 10! Žemesniame lygmenyje, pas mus dar yra (ir daug!) naivių mulkių, šventai tikinčių (ir skelbiančių), kad Lenkija rėmė Lietuvos stojimą į NATO iš didelės meilės lietuviams ir Lietuvai, o ne dėl noro turėti buferį tarp savęs ir Rusijos. Bent pusiau mąstančiam akivaizdu, kad net lenkai iš 1939 m. pasimokė, jog tiesioginė siena su rusais - kuo trumpesnė, tuo geriau. :) Vis dėlto, kalbant apie Vakarus, skirčiau ES ir NATO. Pirmieji mus parduotų rusams net negalvodami, bet su antraisiais jau sunkiau - ir ne dėl to, kad jiems Baltijos valstybės labai rūpi, bet dėl to, kad realus 5-jo straipsnio nevykdymas reikštų NATO kaipo gynybinio aljanso egzistavimo pabaigą de facto, o netrukus - ir de jure, nes nebent tik nuopušos į vakarus nuo Čekijos gali nesuprasti, kad tokiu atveju kacapstanas Baltijos šalimis savo plėtros neapribotų: reikia turėti omenyje, kad ORIGINALUS stalino planas buvo VISOS Europos (pradžiai) okupacija. Manot, chuilo (ir praplautsmegenių kacapstano zombių) ambicijos mažesnės?

      Panaikinti

emo-but-icon

item