Vysk. Jonas Kauneckas. Valančius gyveno vien meile Dievui, Tėvynei ir varganam žmogui

Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko kovo 1 d. Marijos radijo eteryje skaitytas pamokslas. ...


Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko kovo 1 d. Marijos radijo eteryje skaitytas pamokslas.

Šiandien maldomis jungiamės su viso pasaulio lietuviais. Bet šiandien taipogi ir Jėzaus atsimainymo sekmadienis, ir Dievas šiandien duria mums tarsi pirštu, parodydamas, kas jungia lietuvius ir atsimainymą, pasikeitimą. Juk šiandien, pagal naująjį kalendorių, yra didžiojo vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena. Ogi jis, būtent jis, atnešė lietuvių Tautai ypatingą pasikeitimą, atsimainymą. Visi turime lenktis jam, nes jis išgelbėjo Lietuvą, neleido numirti lietuvių kalbai. Kaip žydai Egipto nelaisvėje turėjo išnykti, taip ir lietuvių kalba XIX amžiaus viduryje buvo naikinama.

Štai, kaip vokietis mokslininkas Neselmanas ragino mokslininkus rinkti lietuvių kalbos žodžius: „Po penkiasdešimt metų lietuvių kalbos žodyno išleisti bus nebeįmanoma, nes lietuvių kalba bus jau išnykusi“. Kitas vokiečių mokslininkas Šleicheris, skaitydamas Donelaičio „Metus“, rašė: „Nuoširdžiai gailėjau, kad žūsta tokia kalba, kuri formų tobulumu galėtų lenktyniauti su graikų, romėnų, net senovės indų kūriniais.“ Dėl rusų okupacijos Lietuvoje ir dėl vokiečių Mažojoje Lietuvoje, lietuvių kalba sparčiai nyko. Mokslininkai skubėjo ją užrašyti ir ragino viso pasaulio kalbininkus skubėti. Išlikimo grėsmė dar nežmoniškai padidėjo po pralaimėto 1863 m. sukilimo - uždrausta lietuvių spauda. Pasaulyje negirdėtas dalykas – tokiose sąlygose išnyktų bet kokia kalba, todėl mokslininkai, kaip sakiau, ir skubėjo.

1879 m. Tilžėje įsteigę lietuvių literatūros draugiją, dešimtys mokslininkų savo kreipimesi į pasaulio kalbininkus skausmingai rašė: „Lietuvių kalba, spaudžiama rusų, vokiečių, lenkų, trumpai begyvuos. Greitai nyksta viena svarbiausių kalbotyrai kalbų.“ Drauge su kalba žūsta ir savitumas tautos, kuri kadaise viešpatavo Šiaurės Europoje. Drauge žūsta ir papročiai, sakmės, liaudies poezija, kuri patraukė Herderio dėmesį ir kurią mėgdžiojo net garsusis Šamiso. Mokslininkai ne tik ragino vieni kitus rinkti kalbos faktus, bet ir rūpintis kuo daugiau užrašyti papročių, nes viso to išgelbėti, atrodė, nebeįmanoma.

Brangieji, gal ir visiems pasaulio žmonėms tai buvo neįmanoma, bet tik ne didžiajam žemaičių vyskupui Motiejui, kuris gyveno vien meile Dievui, Tėvynei ir varganam žmogui. Jis paprastai kėlėsi labai anksti ir meldėsi, aukojo šv. Mišias, o dienos metu matydavo jį po kelioliką kartų į dieną laiptais nulipantį į koplyčią. Tokiam, brangieji, viskas įmanoma. Juk didelius žygius gali atlikti tik stipri ir ryški asmenybė. Tik tikras didis kunigas. O jis toks ir buvo! Kunigo pareiga liepia užjausti žmogų, paguosti vargstanstį, kenčiantį, padėti jam.

Vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas prie Valančiaus kapo kalbėjo: „ryškiausias ir bene pamatinis Valančiaus asmenybės bruožas – meilė.“ Meilė Dievui ir meilė žmonėms. Tai jo nesulaužomo tvirtumo šaltinis. Štai šito iš jo turi mokytis kiekvienas vyskupas, kiekvienas kunigas ir kiekvienas sąmoningas tikintysis. Būdamas toks tvirtas, jis organizavo slaptą knygų leidimą Mažojoje Lietuvoje. Išleista milijonai knygų: maldaknygių, giesmynų, kalendorių, laikraščių, elementorių. Ištisa knygnešių armija keliavo iš Mažosios Lietuvos į Lietuvą. Ir visa tai suorganizavo jis – Didysis. O kur dar slaptosios daraktorinės, kitaip dar vadinamos valančinės, mokyklos? Juk visur lietuviai buvo mokomi rašto.

Vilniaus generalgubernatorius grafas Eduardas Baranovas taip rašė carinei valdžiai: „Valančius pakeitė visą žemaičių vyskupiją. Jis gali pakreipti vyskupijos veiklą bet kokia kryptimi. Varnių miestelis tapo Antrąja Roma“. Taip buvo pakeista lietuvių Tauta -  išsaugojusi Tikėjimą Tauta išliko gyva.

Be abejo, brangieji, jeigu Jūsų paklausčiau, koks svarbiausias antras vyskupo Valančiaus darbas, tai visi atsakytumėte – blaivybė. Lietuvoje girtavimas buvo nepaprastai paplitęs. Valstiečiai vyrai ir moterys savo laisvalaikio nebeįsivaizdavo be karčiamos. Daug dvarininkų iš grūdų pertekliaus varė degtinę, ir vietoj atlyginimo baudžiauninkams, juos girdė. Taip buvo net Motiejaus Valančiaus tėviškėje Nasrėnuose bei Kalnalyje. Jau ir taip vargani žmonės darėsi vis labiau suvargę. Bet tada, ačiū Dievui, per universitetus plito atjauta, supratimas, patriotinis gelbėjimas. Juk filaretų ir filomatų įtaką patyrė studijuodamas ir pats Motiejaus Valančiaus raštininkas Simonas Daukantas, kuris gyvenimo pabaigoje pabrėžė: „nuo savo gimimo neėmiau gėralų niekada į burną“.

Ypač jautriai dėl to išgyveno Valančius ir todėl organizavo blaivybę. Nežiūrint caro valdininkų ir prekybininkų priešinimosi, blaivybės akcija buvo labai sėkminga – per porą metų blaivybės draugijon įsirašė ir pasižadėjo nebegirtauti 84% žemaičių vyskupijos žmonių. Kodėl tokia sėkmė? Sekuliarizacija ir netikėjimas buvo mažas, kaime vienintelis autoritetas buvo Bažnyčia ir vyskupas. Miestus, tiesa, jau veikė supasaulėjimas, todėl ten buvo mažesnis blaivininkų procentas – nuo 25 iki 50%. O Valančiaus įtaka buvo tokia nepaprasta, nes jis, kaip sakiau, labai mylėjo kiekvieną žmogų, stengėsi visada būti su žmonėmis, palengvindamas priėjimą prie jo, jis nesilaikė jokio etiketo, jokių paskirtų valandų. Jo durys buvo visada atviros bet kam.

Tais baisiais prievartų ir skriaudų laikais apverktina buvo silpnųjų, baudžiauninkų dalia, o ypač jų moterų ir dukrų. Valančius kovojo prieš nežmoniškumą, pavyzdžiui, sužinojęs, kad grafas Čapskis baudžiauninkes atėmė iš savo šeimų ir privertė žindyti šuniukus, nukeliavo pas jį ir pareikalavo liautis, grasindamas nebeįleisti į bažnyčią. Sužinojęs, kad dvarininkas Mečislovas Stanevičius prievartauja mergaites baudžiauninkes, pagrasino raštu, kad atiduos jį teismui ir ištrems iš vyskupijos. Panašiai jis gynė ir tikėjimą – siuntė gubernatoriui skundus, jei sekmadienį valstiečius vertė dirbti ir neleido eiti į bažnyčią.

Apskritai, sverdamas vargšo kaimiečio ir pono bylą, širdį dėjo jis kaip pats Viešpats Jėzus Kristus ant vargšo žmogaus lėkštelės – ragino bučiuoti ne baltus ponių pirštelius, o sugrubusią sodietės ranką. Pats bučiavo savo motinos ranką, sodino ją su didikais prie stalo. Kartą Raseinių bajoras Pšetiševskis atvažiavo į Varnius išpažinties pas patį vyskupą. Bet šis liepė ponui palaukti, o prie klausyklos pasišaukė sulinkusią, suvargusią kaimo moterėlę. Bajoras pasipiktinęs atbėgo pas Valančių aiškintis dėl tokios gėdos, o vyskupas pasiteisino: „matai, suvargęs žmogelis neturi laiko gaišti, nes ponai verčia jį dirbti. O tu štai turėjai laiko atbildėti net į Varnius, tad gali su išpažintim palaukti po Mišių“. Taip, brangieji, Valančius ypatingai rūpinosi vargšu žmogumi. Viską jis darė trokšdamas gelbėti paprastą suvargusį žmogų. 

Valančius tautą vedė tarsi Mozė žydus, per tikras ano meto lietuvių kultūrines ir politines dykumas. Ir vedė tikru vado įžvalgumu, kur reikia pamanevruodamas, kitur vėl kietai ir principingai nesitraukdamas nė colio. Ko jau ko, o pagarbos ir meilės savo tautai mes ypač iš jo turime mokytis. Tik būdami tokie kaip jis, galime keisti tautą į gera. Valančius net popiežiui išdrįso parašyti, kad nereikia jokios pagalbos iš Vatikano ir svetimųjų kišimosi, kai jam buvo pasiūlyta. Jis rašė štai kaip: „visa lietuvių liaudis pamaldumu, vaišingumu ir žmoniškumu jokiai tautai pirmenybės neužleidžia. Nėra į mūsų tautą įsiskverbusio jokio blogo papročio, su kuriuo kovoti būtų reikalingas popiežiaus patarimas ar jo pagalba“. Štai šitaip Valančius buvo su tauta, taip gynė ją ir todėl, brangieji, mūsų tautą jis išsaugojo, jam turime lenktis. Mūsų tauta liko kitų garbingų tautų tarpe.

Tad lenkimės šiandien Valančiui ir melskime Dievą, kad ir ateityje taip tvirtai kovotume už savo tautą, už blaivumą, už dorą, ypač už tikėjimą, neapleisdami maldos, kad visada išliktume kitų tautų tarpe. Amen.


Susiję straipsniai

Religija 7595534573103469269

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item