Vygantas Malinauskas. Lyderių belaukiant

Prieš kelias savaites įtakingas JAV katalikų tinklaraštis „The Catholic Thing“ (2015 vasario 8 d. ...


Prieš kelias savaites įtakingas JAV katalikų tinklaraštis „The Catholic Thing“ (2015 vasario 8 d. įrašas) paskelbė tėvo C. John McCloskey straipsnį „In Search of Catholic Leaders“ (Katalikų lyderių beieškant). Teksto autoriaus teigimu, tai, kas liko iš Vakarų civilizacijos, mūsų laikais turėtų išgelbėti ne popiežius ar kunigai, bet pasauliečiai, ypač pasauliečiai politikai ir visuomenininkai.

Tuo pat metu tėvas McCloskey pripažino, kad šiandien sunku nurodyti tokio kalibro katalikus politikus, kokiais XX amžiaus viduryje buvo de Gaulle Prancūzijoje, De Gasperi Italijoje ar Adenauer pokario Vokietijoje. Tiesiog XXI amžiaus pirmoje pusėje tokių nėra. Tėvas McCloskey užbaigia savąjį tekstą raginimu katalikams rimtai įsitraukti į visuomeninę (politinę) veiklą.

Panašios mintys, tik kiek kitokiu aspektu nuskambėjo neseniai ateitininkų tinklaraštyje Neliberaliai.lt paskelbtame Gabrieliaus Satkausko tekste „Katalikiškos inteligentijos saulėtekis“ (2015 03 05 įrašas). Konstatavęs, „jog mūsų visuomenėje dar maža rimtos inteligentijos, kuri sėstų prie mūsų tautos vairo, kuri būtų didžiadvasiška ir pagimdytų aukštos moralės išmintingų vadų“, Satkauskas viltis sudeda į naująją kartą. Jo pasvarstymas baigiamas asmeniškai į kataliką skaitytoją nukreiptu raginimu įsitraukti į politinę bei visuomeninę veiklą: „Jūs privalote tapti prezidentu, pirmasis imtis reikalingos iniciatyvos, stoti į partiją, dalyvauti politikoje, aktyviai veikti visuomenėje.“

Iš esmės abu autoriai sutaria ir dėl situacijos vertinimo, ir dėl to, kad reikia katalikams imti ir pradėti aktyviai veikti visuomenėje. Su tuo sunku nesutikti. Tačiau, man regis, abu autoriai praleidžia vieną svarbų aspektą – diagnozę. O be jos vargu ar ligos gydymas gali būti sėkmingas.

Iš tiesų negali nekelti nuostabos faktas, kad XX a. pradžioje ir viduryje tiek Vakarų pasaulio pirmaujančiųjų valstybių, tiek Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo centre vyravę katalikai politikai, visuomenininkai, intelektualai baigiantis XX amžiui staiga kažkur dingsta. Jų vietą politinio gyvenimo centre užima kairiosios arba liberaliosios pakraipos politiniai ir visuomenės lyderiai. O jei kur, kaip pavyzdžiui, Vokietijoje ir išlieka valdantieji krikščionys demokratai, jie (kaip ir konservatoriai) mažai kuo skiriasi nuo kitų dešinės ar kairės pakraipos partijų.

Šis katalikų lyderių išnykimo iš visuomeninio ir politinio gyvenimo centro fenomenas tikrai vertas atidesnio žvilgsnio. Juolab kad procesas nėra pasibaigęs. Jis plika akimi matosi ir dabartiniame Lietuvos politiniame gyvenime. Po 1990 metų svarbų vaidmenį politikoje vaidino konservatoriai ir krikščionys demokratai, o pastarieji Europos Parlamento ir savivaldos rinkimai parodė, kad juos iš pozicijų išstumia socialdemokratai, liberalai ir kiti judėjimai. Lietuvoje (ypač pastarųjų savivaldos rinkimų kontekste) tai įprasta aiškinti tuo, kad konservatoriams ir krikščionims demokratams trūksta gerų lyderių. Tačiau tai nepaaiškina, kodėl XX amžiaus antroje pusėje gerų krikščioniškų lyderių staiga pritrūko visai Vakarų civilizacijai, kai tuo pat metu talentingi ir charizmatiški lyderiai nuolat papildydavo kitų ideologijų politinių ir visuomeninių judėjimų gretas.

Galima būtų klausimą kelti dar kitaip – kodėl lyderio charizmą turintys veikėjai šiais laikais mieliau renkasi kitus (nekrikščioniškus) politinius judėjimus? Arba – kodėl jauni, gabūs ir perspektyvūs katalikai lyderiai įsitraukę į politinę veiklą nepadaro didesnės įtakos politiniam gyvenimui kaip katalikai? Galima būtų net įžvelgti tokį dėsnį – kataliko politinio lyderio įtaka šiuolaikinėje visuomenėje yra atvirkščiai proporcinga jo ištikimybei katalikų tikėjimo moralinėms bei vertybinėms nuostatoms.

Šio dėsnio gera iliustracija galėtų būti pirmasis JAV prezidentas katalikas Johnas Fitzgeraldas Kennedy, kuris į klausimą rinkimų kampanijos metu atsakė: „Tikiu prezidentu, kurio religinės pažiūros yra jo asmeninis reikalas.“ Iš tiesų Kennedy paliko ryškų pėdsaką JAV istorijoje. Tačiau tame pėdsake sunku įžvelgti kokį nors krikščionišką indėlį. Kaip ir jis pats sakė, visa tai liko jo privatus gyvenimo sferoje. Tačiau kodėl taip yra?

Satkausko pateikiamas lakoniškas paaiškinimas apie šiandieninių inteligentų pasidavimą „įvairiems Vakarų stabams“ mažai ką paaiškina. Tėvas McCloskey iš viso niekaip šio fenomeno nebando paaiškinti. Tačiau jei kviečiame aukotis ir aktyviai įsitraukti į visuomeninę bei politinę veiklą naująją katalikų kartą, turime turėti atsakymą į klausimą, kodėl šis raginimas iki šiol nesuveikė taip, kaip norėtųsi.

Man regis, atsakymas – teisingos visuomenės idėja. Arba, tiksliau sakant, tokios idėjos trūkume. Tam, kad politinis visuomeninis judėjimas būtų gyvybingas, be abejo, jis turi turėti gerus lyderius. Tačiau lyderis tik tuomet geras, jei jis pajėgia įtikinti visuomenę savo idėjos priimtinumu. Sėkmingas visuomeninis politinis judėjimas neįmanomas be įtikinamos teisingos ir laisvos visuomenės vizijos. Iš esmės kiekviena įtakinga visuomeninė srovė remiasi tokia vizija, kurios pamatas yra teisingumo samprata.

XX amžiaus pirmoje pusėje katalikas filosofas Jacques Maritainas išplėtojo krikščioniškosios demokratijos idėją. Jo idėjos keliems dešimtmečiams suteikė įkvėpimą krikščionių demokratų judėjimui. Tačiau nuo XX amžiaus vidurio Maritaino idėjos nebepajėgė konkuruoti su modernesnėmis teisingesnės ir geresnės visuomenės teorijomis, iš kurių pirmiausia paminėtinas Johno Rawlso politinis liberalizmas. O katalikiška politinė mintis aiškios, išplėtotos ir konkurencingos alternatyvos egalitariniam liberalizmui iki šiol nepasiūlė. Galbūt iš dalies tai galima paaiškinti po Vatikano II susirinkimo išpopuliarėjusia idėja, kad katalikai visuomenininkai ir politikai gali Bažnyčios siūlomus principus įgyvendinti įvairiose politinėse srovėse.

Kas atsitinka su jaunais katalikais lyderiais, kurie pilni idealizmo ir entuziazmo mūsų dienomis įsitraukia į politinę ir visuomeninę veiklą pasiryžę dirbti ir aukotis? Jie susiduria su idėjine negalia. Tai yra jie negali pasiūlyti visuomenei nieko priimtinesnio ir suprantamesnio, nei siūlo socialdemokratai, liberalai, libertarai ar net tautininkai. Neturėdami aiškios ir įtikinamos alternatyvos vyraujančioms politinėms ideologijoms katalikai politikai, net ir turėdami charizmą, neturi galimybių išjudinti rimto sąjūdžio.

Simptomiškas to pavyzdys galėtų būti Manto Adomėno pasvarstymas Delfi‘o nuomonių ringe (paskelbta 2015-03-06). Adomėnas, konstatuodamas TS-LKD nesėkmę savivaldos rinkimuose, bando ieškoti priežasčių ir išeičių. Jis nurodo, kad giluminė konservatorių problema, jog „nebėra autentiškos konservatyvios visuomenės vizijos“. Norintiems būti politiniais lyderiais ir  išlikti politiniu gyvenimo centre katalikams visuomenininkams atrodo nebelieka kitos išeities, kaip tik jungtis prie aiškesnę visuomenės viziją turinčių politinių srovių. Tačiau to kaina – arba kompromisai su krikščioniška sąžine, arba savo paties tikėjimo apribojimas privačia sfera.

Lietuvoje tokią situaciją puikiai iliustruoja dvi asmenybės. Abi šios asmenybės viešai deklaruoja savo priklausymą katalikų tikėjimui. Viena tvirtai stovi politinio gyvenimo centre, kita – po savivaldos rinkimų kylanti žvaigždė. Turiu omenyje Algirdą Butkevičių ir Remigijų Šimašių. Butkevičius vadovauja Socialdemokratų partijai. Ir nors atrodo pats asmeniškai stengiasi išlikti kataliku, tačiau turi nuolat daryti kompromisus su savo partijos ideologija ir programa, kurią formuoja taip pat ir  atvirai antikatalikiškos vertybinės pozicijos besilaikantys partijos nariai. Tuo tarpu Šimašiaus katalikiškumui ribas nubrėžia jo išpažįstama libertarioji teisingumo samprata, kurios jis pats nuosekliai laikosi ir kuri nuosekliai informuoja jo sąžinę. Ir vieno ir kito atveju katalikiška tapatybė pasireiškia labai ribotai ir politinėje veikloje nevaidina centrinio vaidmens. Todėl susiduriame su paradoksalia situacija – turime katalikus rimtoje politikoje, tačiau neturime rimtų katalikų politikų.

Bet gal moderniajame pasaulyje tai yra neišvengiama? Kaip teigia Brianas Bradley portale ProPatria.lt paskelbtame interviu (2015 03 09), „Bažnyčios mokymas neduoda užbaigtų sprendimų konkretiems politiniams, socialiniams klausimams“. Katalikų Bažnyčia pateikia labai bendro pobūdžio socialinio ir politinio teisingumo principus, kurie iš dalies gali būti realizuojami skirtingose ideologinėse ir politinėse srovėse ir iš dalies su kiekviena jų yra nesuderinami.

Anot Bradley, „geras katalikas gali būti vienos ar kitos partijos narys, nes bet kurioje partijoje jis suras dalykų, kuriuos bus sunku suderinti su savo sąžine“. Kitaip tariant, katalikai politikoje yra pasmerkti daryti kompromisus su savo sąžine. Bradley požiūris implikuoja prielaidą, kad Katalikų Bažnyčia arba jos mokymo ištikimai besilaikantys pasauliečiai nėra pajėgūs pasiūlyti moderniai visuomenei suprantamos bei įmanomos įgyvendinti teisingos visuomenės vizijos (dėl to jie turi palaikyti įvairias kitas vizijas kiek tai leidžia jų sąžinė).

Tačiau ši prielaida nebūtinai yra teisinga. Teisingiau būtų sakyti, kad katalikams, kol kas, šiame Vakarų civilizacijos gyvavimo laikotarpyje nepavyko pasiūlyti konkrečios, įtikinamos ir įgyvendinamos laisvos bei teisingos visuomenės vizijos.

Tiesa, Katalikų Bažnyčios mokymas po Vatikano II susirinkimo labiau mėgsta kalbėti apie socialinio teisingumo reikalavimus bei principus nei apie tai, kaip konkrečiai turėtų atrodyti šiuolaikinė moderni ir teisinga visuomenė. Tai, be kita ko, Vatikanui padeda išsaugoti „neutralią“ poziciją politikos atžvilgiu. Tačiau tai nereiškia, kad vadovaujantis Bažnyčios mokyme išdėstytais principais nėra įmanoma pasiūlyti konkretesnės teisingos visuomenės vizijos, kaip kad pasiremdami atitinkamos savo pasaulėžiūros principais, yra padarę socialdemokratai, liberalai ar libertarai. Tokios sukonkretintos vizijos turėjimas šiandien nėra tik pageidautinas.

Tiesą sakant, jei norime, kad kvietimas naujajai katalikų kartai „pasiraitoti rankoves“ ir imtis rimto visuomeninio veikimo nebūtų tik retorinė vingrybė, turėti aiškią ir įgyvendinamą teisingos visuomenės viziją yra būtina. Maža to, turime būti pajėgūs įtikinamai atsakyti, kodėl ši vizija yra geresnė už vyraujančias alternatyvas. Jei to nepadarysime, raginimas katalikams pasauliečiams imtis aktyviai veikti visuomenėje neduos daugiau rezultatų nei davė iki šiol. Ir katalikų politikų lyderių pasirodymo politinio gyvenimo centre lūkestį teks perleisti kitai kartai.

Vygantas Malinauskas, teisininkas, Ateitininkų federacijos tarybos narys, Laisvosios visuomenės instituto valdybos narys, VDU Teisės fakulteto dėstytojas


Susiję straipsniai

Vygantas Malinauskas 1257986420313256776

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item