Šv. Juozapas. Rankos prie darbo, širdis prie Dievo

Šventasis Bernardas skelbia, kad šventajam Juozapui buvo suteikta tokia malonė, kokios veltui ilg...

Šventasis Bernardas skelbia, kad šventajam Juozapui buvo suteikta tokia malonė, kokios veltui ilgėjosi kunigaikščiai ir karaliai: jis galėjo patį Viešpatį paimti į savo rankas, bučiuoti Jį, kalbėtis su Juo, parūpinti Jam drabužius. Jį globoti.

Kovo 19 švęsdami šv. Juozapo dieną, mes pagarbiai prisimename tą darbštųjį Šventosios Žemės amatininką, kuris net ir tada, kai jo rankos buvo prie darbo, mokėjo savo širdį pakelti į Dievą. Dėl to ir nusipelnė amžinos garbės.

Kaip labai jį aukština tie šventieji, kurie labiausiai Dievo kelius jautė! Šv. Jeronimas skelbia, kad šv. Juozapas buvo tobulas visose dorybėse. Šv. Tomas Akvinietis išaiškina jo to šventumo šaknis: jis buvo taip arti šventumo šaltinio — Kristaus. Juk trykštantis iš žemių vanduo yra juo tyresnis, juo jis arčiau versmės pradžios.

Šv. Pranciškus Salezietis tvirtina apie šv. Juozapą, kad jis ypač pasižymėjo savo skaistumu. Šv. Juozapas taip brangino skaistumą, kad, pajutęs, jog Marija laukia kūdikio, ir nežinodamas Įsikūnijimo paslapties, buvo besirengiąs ją apleisti, ir tik angelas jį įspėjo:

—    Nebijok priimti savo žmonos Marijos, nes kas joje gimė, yra iš Šventosios dvasios; ji pagimdys sūnų, o tu praminsi jį Jėzus, nes jis išgelbės tavo tautą iš jos nuodėmių. —

Koks šv. Juozapas buvo klusnus! Kai angelas jam pranešė, kad Erodas tyko nužudyti šventąjį Kūdikėlį, šv. Juozapas tuojau paklausė patarimo bėgti į Egiptą, sutikdamas priimti sunkią tremtinio dalį. Tačiau Apvaizda jį globojo, ir, pavojams praėjus, jis vėl galėjo grįžti į Nazaretą. Jis mylėjo Dievišką Kūdikį. Ėjo Jo ieškoti dingusio Velykų švenčių metu. Atrado Jį, tada jau dvylikos metų, Jeruzalės šventykloje. Marija tada pasakė:

—    Sūnau, kam mums taip padarei? Štai, tavo tėvas ir aš su skausmu ieškojova tavęs. —

Šv. P. Marija jį pavadino tėvu. Tai buvo didžio išaukštinimo atvejas, nes teisingai šv. Bazilijus primena, kad šv. Juozapas buvo vadinamas tėvu to, kurio Tėvas buvo danguose.

Šv. Juozapas buvo amatininkas, dailidė. Gamino stalus, suolus, kitus baldus, pelnydamas pragyvenimą Švč. Mergelei Marijai, Dieviškam Kūdikėliui. Tai buvo darbštus, skaistus, pamaldus vyras, klusnus Dievo valiai. Jis mirė ant Marijos rankų. Viešpaties Jėzaus slaugomas ir prižiūrimas. Dėl to jis tapo laimingos mirties patronu. Tūkstančiai žmonių šaukiasi šv. Juozapo, kad ir jų mirimo valandoje būtų Jėzus ir Marija — priimti atsiskiriančią sielą savo globon.

Šv. Juozapą Pijus IX 1870 metų gruodžio 8 d. paskyrė visos Bažnyčios globėju, patronu. Jo užtarimas galingas. Ne veltui šv. Tomas tvirtina, jog šv. Juozapas gavo galybę iš Dievo padėti žmonėms visais reikalais.

Šv. Teresė skelbia, kad nei viena jos malda — ar laikiniais, ar dvasiniais reikalais — siųsta į šv. Juozapą, neliko neišklausyta.

Niujorke tarp varguomenės darbuojasi iš raudonųjų atsivertusi į katalikybę Dorothy Day. Ji turi įsteigusi vadinamąjį Vaišingumo namą, kuriame kiekvienas varguolis gali rasti šiltą užkandį, kiekvienas benamis nakvynę. Dalindamasi su kitais paskutiniu kąsneliu ta geradarė nekartą atsiduria sunkioj finansinėj padėty. Tada jų bendruomenė ima maldoje „piketuoti“ šv. Juozapą — ir ne kartą susilaukiama nuostabios pagalbos.

Iš kun. Juozo Prunskio knygos „Metai su Dievu“ (Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1958)

Susiję straipsniai

šv. Juozapas 4100028738974365676

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item