Janina Macukonienė. Romualdas Jalbžykovskis - nusipelnęs lietuvių engėjas Seinuose

Atminimo lenta Romualdui Jalbžykovskiui Seinuose Kodėl prie Vyskupų rūmų Seinuose prieš keletą metų prikabinta atminimo lenta žmogui, k...

Atminimo lenta Romualdui Jalbžykovskiui Seinuose
Kodėl prie Vyskupų rūmų Seinuose prieš keletą metų prikabinta atminimo lenta žmogui, kuris čia gyvendamas niekad nebuvo vyskupas? Juk vyskupų nuo vyskupijos perkėlimo į Seinus 1818 m. čia gyveno tikrai nemažai ir kai kurie iš jų buvo tikrai nusipelnę.

Atsakymą į šį klausimą rasime pastudijavę Seinų kunigų seminarijos auklėtinių, gerai pažinojusių Jalbžykovskio veiklą, prisiminimus ir įdėmiau pažvelgę į ligšiolinę Seinijos valdžios politiką tautiniais klausimais. Ta valdžia savo poziciją išsako įvairiais paminklais Berznyko kapinėse, taip pat paminklais ir atitinkamomis atminimo lentomis pačiame Seinų mieste. Prieš šimtą ir daugiau metų, Seinų kunigų seminarijos veikimo laikais (1826–1915 m.), Seinijoje reikalai tarp lenkų ir lietuvių klostėsi labai panašiai, tik ta kova nebuvo dangstoma įvairiais įstatymais, neva užtikrinančiais mums, jau kaip tautinei mažumai, tam tikras teises ir toleranciją. Tais laikais mes ir nebuvome mažuma, o aiški dauguma, gyvenanti šalia lenkų, žydų, sentikių toje pačioje Rusijos imperijoje, toje pačioje Seinų vyskupijoje, kurios aiškią daugumą sudarė lietuviškos parapijos.

Romualdas Jalbžykovskis įsirašė į anų metų Seinų kunigų seminarijos, Seinų vyskupijos ir visos Seinijos istoriją kaip atkakliausias ir didžiausias lietuviškosios visuomenės lenkintojas. Be abejo, tai buvo labai darbštus, atkaklus žmogus, didelis lenkų patriotas ir labai geras diplomatas. Nebūdamas nei seminarijos rektorius (nuo 1908 m. ėjo vicerektoriaus pareigas), nei vyskupas (vyskupijos valdytojas buvo prel. J. Antanavičius), sugebėjo valdyti tam tikru metu ir seminariją, ir pačią vyskupiją – visur priimdamas tik lenkams naudingus sprendimus. Jis, priklausydamas įvairioms lenkų pasaulietinėms draugijoms, aktyvino taip pat Seinijos lenkus visuomeninio, politinio ir net ekonominio gyvenimo srityje. Atminimo lentoje lyg ir cituojami jo paties žodžiai: „Čia palikau pusę savo gyvenimo ir pusę savo širdies“. Apibendrinus R. Jalbžykovskio veiklą Bostono enciklopedijoje pateikiama išvada: „Pačių lenkų prisipažinimu, jei Seinai teko ne lietuviams, o lenkams, tai yra nuopelnas Jalbžykovskio 16 metų veiklos Seinuose. Neatsitiktinai Varšuvos valdžia už nuopelnus lenkybei Jalbžykovskį apdovanojo Polonia Restituta ordinu“.

Romualdas Jalbžykovskis gimė 1876 m. Lętowo-Dąb vietovėje (Wysokie Mazowieckie apskritis). Baigęs Lomžos gimnaziją 1893 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Konkrečios informacijos apie jį, kaip seminarijos auklėtinį, nepavyko rasti. Remiantis bendrais duomenimis, žinoma, kad tuo metu lenkų tautybės klierikai Seinų seminarijoje sudarė mažumą (V. Kubiliaus duomenimis, tarp visų 1826–1915 m. besimokiusiųjų jie sudarė 19,6%), o lietuviai aktyviai dalyvavo, nors ir ne viešoje, tačiau per daug vadovybės netrukdomoje tautinėje veikloje. (Nuo 1888 m. veikė slapta lietuvių draugija, klierikai skaitė ir platino lietuvišką spaudą, skatino savišvietą.) Galima manyti, kad jau tada jaunuolio sąmonėje gimė tam tikras priešiškumas lietuviams. Apie nuotaikas seminarijoje jau žymiai vėliau rašoma M. Krupavičiaus atsiminimuose: „Net linksmieji laisvalaikiai, skirti poilsiui ir prasiblaškymui, turėjo aiškią ribą tarp lenkų ir lietuvių. (...) Didžiojoj salėj galėdavom tilpti visi – lenkai ir lietuviai, bet kai kelios dešimtys sveikų lietuvių užtraukdavo skambią lietuvišką dainą, patys lenkai sprukdavo į mažąją salę. Lenkai neturėdavo nei tiek dainų, nei tiek balsų“. Kaip teigia tas pats autorius, lietuviai į seminariją atvykdavo ir labiau išsilavinę, ir geriau negu bendramoksliai lenkai aprūpinti materialiai.

Mokslui tęsti dvasinėje akademijoje reikėjo arba nuosavų lėšų, arba stipendijos, kurią kartais skirdavo turtingesni kunigai. Jalbžykovskiui 
1898 m. įstojus į Petrapilio dvasinę akademiją, tokią paramą suteikė jo giminaitis, Seinų vyskupijos valdytojas prel. Krajevskis. Baigusį akademiją teologijos magistro laipsniu ir įšventintą į kunigus R. Jalbžykovskį 1902 m. vyskupas A. Baranauskas pakvietė į Seinų seminariją dėstyti lotynų ir lenkų kalbų. Vėliau jis dėstė ir daug kitų dalykų, tačiau apie jį kaip profesorių išlikę gana neigiami pasisakymai: „Blogiausias iš visų profesorių buvo visiems žinomas kanauninkas Romualdas Jalbžykovskis. Negalima sakyti, kad jis būtų buvęs negabus ir netinkąs profesūrai. Gabumų jam netrūko. Trūko jam laiko pasirengti lekcijoms. Antra, jis per daug pasitikėjo savimi. Jis noriai grobstė dėstomuosius objektus – paprastai jų turėdavo visą eilę. Be to, kaip viceregensas turėdavo daug uždavinių ir pareigų. Bet ir to maža, Seinuose nebuvo lenkiškos draugijos ar susirinkimo, kur nebūtų dalyvavęs Jalbžykovskis. Tai buvo visur esąs ir viską žinąs žmogus. (...) Bet už tai kaip profesorius buvo arti nulio. Tyčiojosi iš jo ir lietuviai, ir lenkai. „Vyresnysis brolis“ – taip jis buvo klierikų pravardžiuojamas – būdavo lydimas ne tik klierikų pajuokimais, bet ir įvairiais anekdotiškais prasimanymais.“

Kaip viceregensas iškart ėmė įgyvendinti seminarijoje tam tikras reformas. Pirmiausia į visus kursus buvo įvestas lenkų kalbos mokymas (anksčiau buvęs tik pirmajame ir antrajame). Įvesta nauja klierikų priėmimo tvarka: pusė lietuvių, pusė lenkų. Kadangi trūko lenkų, baigusių gimnaziją, buvo priimami ir neturintys reikalingo vidurinio išsilavinimo: „Kada Jalbžykovskis įgavo daugiau įtakos seminarijos tvarkymo darbe, jis užsimojo seminariją visai sulenkinti ta prasme, kad ne tik dauguma klierikų, bet ir profesoriai būtų lenkai. Patraukti lenkams į seminariją buvo sumažintas net mokslo cenzas. Tą metodą jis pritaikė ir profesoriams.“ Kai tik kažkuris iš profesorių mirdavo ar pasitraukdavo, į jo vietą iškart buvo priimamas lenkas, neatsižvelgiant į kompetencijas ar kvalifikaciją (pvz., nebaigę aukštojo mokslo broliai Pieńko, Augustavo vikaras).

Išnaudodamas popiežiaus Pijaus X paskelbtą 1910 m. encikliką prieš modernizmą viceregensas uždraudė klierikams skaityti lietuviškus laikraščius ir, aišku, į juos rašyti. Prasidėjo vėl slapta lietuviška kultūrinė veikla, persekiojimas, veikliausių klierikų šalinimas iš seminarijos. „Periodinė spauda buvo draudžiama ir lenkams, ir lietuviams, bet ir vieni, ir kiti, nepaisydami to draudimo, skaitydavo. (...) kalbėdavo, kad lenkų klierikus spauda aprūpindavo pats Jalbžykovskis.“ Tuo tarpu lietuvius už tą patį „nusikaltimą“ bausdavo: „Seminarijos viceregensas Jalbžykovskis nerasdavo kliūčių pamokų metu, kada klierikų kambariai būdavo tušti, pakratyti klierikų dėžes, lovas ir stalčius. Ir štai 1913 ar 1914 metais tokios kratos metu Giedrio dienoraštis pakliuvo Jalbžykovskiui į rankas; seminarijoj kilo audra. Giedrys iš seminarijos buvo pašalintas.“ Panašiu būdu į viceregenso rankas buvo patekę ir kai kurie Mykolo Krupavičiaus rankraščiai, tačiau jis tuo metu spėjo pereiti į Petrapilio dvasinę akademiją, ir iš šios mokyklos jau nepajėgus buvo Jalbžykovskis jo pašalinti, nors ir bandė tai padaryti. Pašalinti jo pastangomis dar buvo J. Navickas, P. Gerulis ir kt. Už ankstesnius „nusikaltimus“ vykdant lietuvišką veiklą M. Krupavičius buvo atleistas iš kurso dekano pareigų, kurias ėjo nuo pirmo kurso.

Lenkai klierikai turėjo ir įvairių materialinių privilegijų: „(...) dauguma seminarijos stipendijų pakliūdavo lenkams, nors jie savo gabumais nebuvo lietuvių pralenkę. Net Griškabūdžio klebono lietuvio stipendija tuo laiku buvo paskirta lenkui. Jalbžykovskio argumentas buvo „pusiausvyros“ palaikymas, kuris turėdavo jo politiką pateisinti.“

R. Jalbžykovskis turėjo ypatingą talentą paveikti savo viršininkus: „Jalbžykovskio įtakai pasidavė ir seminarijos rektorius V. Blaževičius, ir vyskupijos administratorius J. Antanavičius“ [J. Staugaitis]. Sugebėjo taip pat įsiteikti vyskupui Karosui, kuris klausė jo sprendimų net kunigų kilnojimo klausimu, nepaisydamas kitų kurijos narių nuomonės. Keli įtakingi lietuviai kunigai, pamatę, ko siekia Jalbžykovskis, raštu bandė perspėti vyskupą. „Tam raštui nieko nepadėjus buvo sukviestas platus lietuvių kunigų suvažiavimas; tada visų parašais vyskupas buvo prašomas pašalinti Jalbžykovskį. (...) vyskupas, nesiimdamas jokių represijų, šiuo atveju kunigų paklausė ir neoficialųjį, nors ir trumpam laikui pasidariusį kurijos valdytoju Jalbžykovskį nuo savęs atleido.“ Seinus Jalbžykovskis paliko tik per Pirmąjį pasaulinį karą (1915 m. rugpjūtį) – su seminarijos auklėtiniais persikėlė į Mogiliovą. Čia su seminarija, kuri buvo perkelta į Petrapilį, jo keliai išsiskyrė. Tačiau jis toliau sparčiai kopė dvasininko karjeros laiptais: 1918 m. buvo paskirtas vyskupo Karoso sufraganu lenkiškajai Seinų vyskupijos daliai valdyti Lomžoje. Kai Seinams atitekus Lenkijai Karosas buvo ištremtas, Jalbžykovskis tapo savarankišku valdytoju, o 1926 m., mirus pirmajam Vilniaus arkivyskupui Cieplakui, buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu. Šiame poste pasižymėjo ypatingu uolumu bendradarbiaudamas su okupacine lenkų valdžia, kuri siekė sunaikinti Vilniaus krašte viską, kas lietuviška.

Neatvertę to skaudaus Lietuvos istorijos puslapio, grįžkime prie Seinų. Čia begyvendamas 16 metų Jalbžykovskis buvo gerai išmokęs lietuvių kalbą. Dėl to kurijoje jis buvo paskirtas lietuviškų knygų cenzoriumi. Ėjo tribunolo nario pareigas, o 1910 m. paskirtas katedros kanauninku. Kad atsvertų lietuvių įtaką Seinų mieste, suorganizavo lenkišką kooperatyvą, įsteigė lenkų katalikų draugiją „Związek katolicki“, pristeigė lenkiškų privačių mokyklų, platino lenkišką spaudą.

Išvada: prie Vyskupų rūmų Seinuose kabinamos lentos ne nusipelniusiems čia dirbusiems vyskupams, o nusipelniusiems lietuvybės engėjams.

Panaudota literatūra:

1. Krupavičius M. Atsiminimai. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2006.

2. Staugaitis J. Seinų katedros šešėlyje. Atsiminimų fragmentai. – Punskas: Aušra, 1995.

3. Lietuvių enciklopedija. T. IX. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956.

4. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. 
T. 5: Vilniaus arkivyskupija 
I. – Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1985.

Susiję

Užsienio politika 3220630347885483093
item