Povilas Žumbakis. Galėtume turėti pusę milijono Lietuvos ambasadorių

Kovo 11-ąją Lietuva minės 25-ąsias atkurtos nepriklausomybės metines. Povilas Žumbakis, advokatas i...

Kovo 11-ąją Lietuva minės 25-ąsias atkurtos nepriklausomybės metines. Povilas Žumbakis, advokatas ir spaudos apžvlgininkas, dalyvavęs kovos už Nepriklausomybės atkūrimą procesuose išeivijoje, „Laisvosios bangos” eteryje prisiminė istorines dienas ir Lietuvos kelią, atgavus laisvę.

– Prisiminkime valstybės atkūrimo ištakas. Tikriausiai, gerai pamenate 1990 kovo 11-ąją ir to meto įvykius, kaip juos matėte iš išeivijos?

– Tai buvo pavojingi laikai. Panašiai, kaip jie pavojingi ir dabar. Visą gyvenimą galvojome apie Lietuva ir rūpinomės jos laisvės atgavimu. Todėl 1990-ieji mums buvo lyg stebuklas. Išeivijos įnašas buvo kuklus, jeigu jį lygintume su pavojais, kurie grėsė Lietuvos žmonėms, o ypač – Aukščiausioje Taryboje užsibarikadavusiems pareigūnams ir parlamento gynėjams. Juos atjautėme, palaikėme ryšį, kuo galėdami padėjome. Tačiau kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, turiu prisipažinti, daugelis išeivijos žmonių, kurie atidavėm Lietuvai savo energiją, o kartais – ir dalį išteklių, likom nusivylę. Kadangi pamatėm Lietuvą ne tokią. Lūkesčiai buvo didesni.

– Palaikėte ryšius su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu, esate išleidęs knygą anglų kalba, kuri pristatė teisines nepriklausomybę paskelbusios ir taptautinio pripažinimo siekiančios šalies aspiracijas…

– Ryšiai su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu Lansbergiu užsimezgė 1989 metais. Jis prašė, kad padėčiau tam tikrais klausimais. Kiek galėjau, padėjau. Nors tai nebuvo mano specialybės sritis. Tačiau širdis buvo Lietuvoje. V. Landsbergis man skambindavo beveik kaskart, kai išvykdavo iš Lietuvos. Iš Lietuvos skambinti negalėjo. Žinojo, kad yra pasiklausomas, kad Maskva kontroliuoja. Ryšiai buvo suvaržyti. Iš Lietuvos informacijas gaudavau faksu. Tačiau faksimilės atkeliaudavo ne pas mane, o į Lietuvos informacijos centrą Niujorke, kuriam vadovavo Gintė Damušytė. Per šį centrą gaudavau iš V. Landsbergio dokumentus, prašymus. Tai buvo klausimai susiję su derybomis su Maskva dėl nepriklausomybės ir pan. Kai V. Landsbergis išvykdavo į užsienį, nuolat paskambindavo, kai būdavo galimybės – susitikdavome. Teko susitikti su juo ir Vokietijoje, ir Toronte, ir Vašingtone, ir Čikagoje. O kalbėti su juo teko iš viso pasaulio, kur tik jis skraidydavo.

Knyga, kurią paminėjote, buvo privačios iniciatyvos rezultatas. Kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, visi džiaugėmės, bet nežinojome, ką toliau daryti. Kadangi visuomenė tam nebuvo pasiruošusi. Aš pasamdžiau salę Čikagos centre, pakviečiau 150 advokatų, teisėjų ir žurnalistų pristatyti tai, kas tuo metu dėjosi Lietuvoje. Tame susirinkime dalyvavo žymūs advokatai iš Harvardo universiteto, Niujorko, Čikagos. Vėliau jie prisidėjo prie Konstitucijos rašymo. Taigi, mes padarėme Lietuvos reikalų pristatymą, jį įrašėm. V. Landsbergis atsiuntė laikinas taisykles, t.y. laikinąją „konstituciją“, pagal kurią Lietuva tuo metu tvarkėsi. Vakaruose jos niekas neturėjo. Aš išspausdinau to renginio stenografą su tomis taisyklėmis ir išplatinome 4000 knygos egzempliorių. Jos pateko į pasaulio teisininkų skaityklas, universitetus, bibliotekas, archyvus ir pan. Lietuvos įstatymai buvo pristatyti pasauliui. Nors aš nesiėmiau šios pareigos, bet praktiškai taip išėjo. Iš tos knygos kiti pradėjo cituoti Lietuvos įstatymus. Tai buvo kuklus dalykas, darytas iš džiaugsmo. Ir išskirtinai – privačia iniciatyva. Už tai gavau barti. Kadangi nėjau per mūsų išeivijos biurokratiją. Tam neturėjau laiko.

– Kaip matote Lietuvos valstybės 25-erių metų raidą? Kokie buvo ryškiausi pasiekimai, kokios klaidos padarytos per ketvirtį amžiaus?

– Manau, kad didžiausias nuotolis – nusivylimas valdžia ir biurokratija. Ypač, turint galvoje tai, kiek ta valdžia sunaudoja biudžeto. O biudžetas – tai žmonių sumokėti mokesčiai. Sunaudojamas ne visada efektyviai. Pozityvus dalykas – atstatyta Lietuvos kariuomenė. Pasitraukus kariuomenės vadui generolui Jonui Kronkaičiui jis irgi šiek tiek nusilpo. Bet dabar jaučiu, kad vėl einama gera linkme. Numatoma stiprinti šauktinių kariuomenės segmentą, persiorganizuojama. Kadangi matomi pavojai. Nors nėra tikro rezervo, tačiau kariuomenės pertvarka, manau, eina pozityvia kryptimi. Žmonės stoja į Šaulių sąjungą. Tiesa, tai savanorių korpusas. Lietuvai reikia tokios organizacijos, kuri būtų veiksminga jos saugumui.

Esama nusivylimo tuo, kad vis dar per daug korupcijos, atėjusios iš senų struktūrų. Buvę sovietų valdininkai mokėjo persiorganizuoti, pakeisti spalvas. Kitas didelis nuostolis – 700 000 lietuvių, ypač jaunimo, pasitraukė iš Lietuvos. Dauguma iš jų nebegrįš. Ypač apmaudu, kad Lietuva nesugeba, nemoka pritraukti savo talentų atgal. O jų yra visame pasaulyje – Azijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikose, Europoje. Tai jaunimas, kuris baigė aukštuosius mokslus geriausiuose pasaulio universitetuose. Lietuva turi išmokti juos pritraukti ir susigrąžinti. Pastebiu, kad dabar Lietuvoje esama ir tam tikro atgimimo ženklų, tam tikro ateinančio “pavasario” požymių. Dalis tų žmonių prisidės, kai grįš į Lietuvą. Bet reikia dėmesio iš Lietuvos. Kai tų žmonių klausiu, ar valdžia kada teiraujasi jūsų nuomonės, klausia patarimo, kreipiasi į jus? Beveik visada atsakoma, kad ne. Jie yra pamiršti. O galėtų būti Lietuvos ambasadoriais. Galėtume turėti pusę milijono Lietuvos pasiuntinių pasaulyje! Jie grąžintų turtą šaliai iš viso pasaulio. Ir Lietuva galėtų klestėti.


Susiję straipsniai

Užsienio lietuviai 7145755460769335449

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item