Popiežius: paliatyvi slauga liudija, kad žmogus visada išlieka vertingas

Popiežiškosios gyvybės akademijos nariai penktadienį dalyvauja darbiniame seminare apie „Pagalbą senatvėje ir paliatyvią slaugą“. Seminaro programoje yra trys didelės dalys. Pirmoje nagrinėjama senų žmonių priežiūra, priartėjus gyvenimo pabaigai, iš klinikinės pusės. Antroje aptariama etinė-antropologinė perspektyva, pavyzdžiui, žmogiškų santykių svarba. O trečioje – senėjimo ir visuomenės sąveikos.

Prieš pradedant darbus, seminaro dalyvius ketvirtadienį priėmė popiežius Pranciškus, kuris pasakė, jog paliatyvi slauga išreiškia iš tiesų žmogišką nuostatą rūpintis vieni kitais, ypač kenčiančiu. Tokia slauga liudija, kad žmogus visad lieka vertingas, taip pat senatvėje ir ligoje. Asmuo bet kokiomis aplinkybėmis yra gėris sau ir kitiems, yra Dievo mylimas. Dėl to, kai gyvenimas tampa trapus ir artėja prie žemiškosios egzistencijos pabaigos, jaučiame atsakomybę jį lydėti geriausiu būdu.

Pranciškus priminė ketvirtąjį biblinį įsakymą, kuris liepia gerbti tėvus, šią pagarbą susiedamas su dvigubu pažadu: su ilgu gyvenimu ir laimingumu. Ištikimybė ketvirtajam įsakui užtikrina ne vien žemės dovaną, bet ir galimybę ja iš tiesų džiaugtis. Ta pati išmintis, kuri leidžia pripažinti seno asmens vertę, leidžia vertinti daugybę kasdienių dovanų, kurias gauname iš Tėvo ir džiaugtis jomis. Ketvirtas įsakymas parodo pamatinį pedagoginį santykį tarp tėvų ir vaikų, tarp senų ir jaunų. Ir priešingai, Biblija griežtai perspėja tuos, kurie negerbia ir apleidžia tėvus. Tai galioja ir šiandien, kai tėvai, seni ir mažiau naudingi, atstumiami iki tikro apleidimo.

Dievo Žodis visad gyvas ir priesakas gerbti tėvus tik svaresnis šiandien, kai naudingumo logika laimi prieš solidarumo ir neatlyginamumo logiką, taip pat ir šeimų viduje. Klausykime, sakė Šventasis Tėvas, su klusnia širdimi Dievo Žodžio dekaloge, kuris, visad atsiminkime, nėra sukaustančios grandinės, bet gyvenimo žodžiai.

Įsakymą „gerbti“ (tėvus) šiandien būtų galima išversti kaip pareigą rūpintis tais, kurie dėl savo fizinės ar socialinės būklės gali būti palikti numirti arba „vedami“ į mirtį. Visa medicina visuomenėje turi funkciją rodyti tą pagarbą, kuri yra privaloma senam žmogui, kiekvienam žmogui. Veiksmingumas negali būti vienintelis medikų elgesio kriterijus, reguliuoti sanitarines sistemas, kaip ir pelnas. Valstybė negali siekti vien uždarbio per mediciną. Medicina turi svarbesnę pareigą visuomenėje: saugoti žmogaus asmenį.

Pranciškus taip pat pridūrė, kad paliatyvi slauga, iš pradžių sukurta onkologiniams ligoniams, o dabar teikiama ir kitiems, yra labai vertinga pagalba ir palydėjimas, tačiau net ir pati geriausia medicininė struktūra negali pakeisti artimųjų rūpesčio. Reikia jų abiejų. Jei ligonis, ypač pasiekęs paskutinę gyvenimo stadiją visiškai apleidžiamas, paliekamas, šis apleidimas tampa jo didžiausia „liga“, o taip pat neteisingumu: tie, kurie mus užaugino neturi būti apleidžiami tada, kai patiems reikia pagalbos.

Popiežius dėkojo Popiežiškosios gyvybės akademijos nariams už jų darbus, medicinos ir kultūros srityje, ragino daugiau medikų specializuotis paliatyvioje slaugoje, nemanyti, kad ši medicinos atšaka yra mažiau naudinga, nes negelbsti gyvybių. Ji rodo asmens vertę. Žmogaus gėris niekad nėra pasiekiamas veikiant „prieš“ žmogų, pridūrė Pranciškus, linkėdamas vaisingo darbo seminare, Dievo Motinos užtarimo, laimindamas ir pats prašydamas maldos už jį.