Marius Parčiauskas. Sunaikinę tautines valstybes, galėsime pamiršti artimo meilę ir demokratiją

Skelbiame kalbą, sakytą kovo 11 d. jaunimo sambūrio „Pro Patria“ organizuotame renginyje „Kam re...


Skelbiame kalbą, sakytą kovo 11 d. jaunimo sambūrio „Pro Patria“ organizuotame renginyje „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“

Nors šio renginio tema yra  „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“, aš pasistengsiu aptarti, o kaip gi įmanoma ta Lietuvos valstybė? Ir ne bet kokia Lietuvos valstybė, bet būtent demokratinė Lietuvos valstybė.

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad demokratija yra tik valdymo santvarka, o ne kažkokia vertybė, kaip kai kurie mėgsta teigti. Demokratija yra mūsų sugyvenimo organizavimosi forma, iš anksto savyje neturinti vertybinio turinio, kaip ir bet kokia kita valdymo santvarka. Tačiau būtina suprasti, kad laisvai imti ir pasirinkti valdymo santvarkos taip pat negalime: ji turi atliepti laiko, erdvės ir, visų svarbiausia, žmonių tarpusavio santykio reikalavimus. Demokratija tinkamai atliepia modernios tautinės valstybės modelį, kitaip sakant, žmonių tarpusavio santykius, kuriuos išskirtinai laiduoja tautinis tapatumas. Demokratijai, ir čia ji išsiskiria iš kitų valdymo formų, yra ypač reikalingas žmogiškasis mastelis, kurį modernioje tautinėje valstybėje būtent ir laiduoja tautinis tapatumas.

Tačiau yra ir kita politinės minties kryptis, kuri linkusi kalbėti ne apie lietuvių tautą, bet apie Lietuvos tautą. Skirtumas tarp šių dviejų sąvokų nėra vien žodžių žaismas – tai yra pačios esmės skirtumas. Kad jį pamatytume, verta plačiau aptarti jau minėtą tautinio tapatumo svarbą demokratinei valstybei ir tai, kaip atsitiko, kad demokratijose, kurios buvo sukurtos būtent modernaus tautinio sąjūdžio, dabar bandoma ištrinti tautinius saitus, pasakant, kad tai atgyvena. Ar apskritai įmanoma demokratija tarp vienišų žmonių, kurių tarpusavyje nejungia jokie tautiniai ryšiai?

Nacionalizmas žymi ideologiją, pabrėžiančią žmonijos pasidalijimą į tautas, kurioms būdinga tautinė savimonė. Ideali politinė to išraiška – savarankiška tautinė valstybė, apimanti tautos gyvenamą teritoriją, kurioje tautai priklauso aukščiausioji valdžia. Nacionalizmui dažnai priešpastatomas kosmopolitizmas - ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, kad visi žmonės sudaro vieną didelę bendruomenę. Kosmopolitizmas kalba jau nebe apie lietuvių, bet apie Lietuvos tautą, bei nebe apie tautiškumą, bet tik apie pilietiškumą. Skamba gražiai: žmogaus tėvynė - visas pasaulis! Yra netgi teigiančių, kad toks kosmopolitizmas puikiai atitinka krikščioniškos meilės universalizmą. O aš sakau kitaip. Kosmopolitizmas tokią meilę padaro praktiškai neįmanomą. Toliau argumentuosiu kodėl.

Įsivaizduokime tokį kelių žmonių susibūrimą, kuriame du nieko bendro tarpusavyje neturintys ir vos ką tik susipažinę žmonės vaizduoja esantys vienas kitą mylintys sutuoktiniai, o dar pora jaunuolių, neturinčių nieko bendro su tais įsivaizduojamais sutuoktiniais, vaizduoja esantys jų vaikai. Ar tokį kelių žmonių susibėgimą ir vaidinimą galėtume vadinti šeima? O jei jie kokius metus pabandytų visi kartu pagyventi kaip darni šeima? Ar daug šansų, kad jiems tai pavyktų? Taigi, iš to matome, kad nors turime mylėti kiekvieną žmogų, tačiau mylėti žymiai lengviau yra savo brolį, sesę, mamą ar tėvą, o ne ką tik atsitiktinai gatvėje sutiktą prašalaitį. Juk nesakome, kad žmonijai duoti prigimtiniai šeimos ryšiai kažkaip prieštarauja universaliai krikščioniškai artimo meilei. Nors turime mylėti visus žmones, neišskiriant nei vieno, tačiau šeimos ryšiai čia egzistuoja kaip meilės mokykla, kaip pagalba mums, silpniems žmonėms, juk tikrai absoliuti mažuma mūsų sugebėtų nuoširdžiai pamilti pirmą sutiktą nepažįstamą žmogų. Juk mes ramiai miegame naktimis net žinodami, kad milijonai vaikų Afrikoje badauja. Ramiai miegame ir žinodami, kad tūkstančiai badauja čia, Lietuvoje. Tačiau ar galėtume ramiai užmigti, jei tokioje situacijoje atsidurtų mūsų šeimos narys?

Panašiai yra ir su valstybe. Kaip savo tekste „Tauta ir valstybė“ pastebėjo Antanas Maceina, istorijos eigoje įsigalėjo valstybės kildinimas iš draugijinio principo. Tokios valstybės pagrindu laikoma „ne natūrali bendruomenė šeimos arba tautos pavidalu, bet dirbtinė draugija, dirbtinė sąjunga“, sudaroma bendru tam tikrų žmonių, vienijamų bendro intereso, susitarimu. Kitaip tariant, tai tampa tiesiog paprasta intereso sąjunga ir niekuo daugiau. Ir čia Maceina daro skirtį tarp minėtos draugijos bei bendruomenės. Bendruomeninės valstybės pagrindas yra natūrali bendruomenė šeimos arba tautos pavidalu, o draugijinės valstybės pagrindas ir tikslas yra bendras interesas. Todėl draugijos buvimo tikslas nėra tapatus valstybės tikslui, jis yra tik šalia šios valstybės. Tuo tarpu bendruomenė yra apspręsta pačios prigimties. Bendruomenė nėra įsteigiama, o bendruomenės nariai yra jungiami ne jų siekiamo bendro intereso, bet iš vidaus kylančio ryšio.

Būtent šis žmogiškasis mastelis arba ryšys, pasak Maceinos, yra vienintelis kelias demokratinei valstybei. Juk be šio tautinio tapatumo teikiamo ryšio tobula piliečių meilė vienas kitam įmanoma tik tobulame pasaulyje, kur žmonės nebūna egoistiški ir godūs, ir yra iš anksto pasirengę už vienas kitą paaukoti savo gyvybes. Tačiau tikrame pasaulyje, kuriame gyvename mes, taip nėra. Čia, deja, žmonės dažniau yra pasirengę ne paaukoti vienas dėl kito gyvybę, bet tą gyvybę vienas iš kito atimti. Tokiame pasaulyje tam, kad sujungtum žmones, reikia juos visus siejančios idėjos, neužtenka vien technokratinių sprendimų. Šeimos ryšiai bei tautinis tapatumas būtent ir yra tos mums duotos idėjos, palengvinančios tarpusavio sugyvenimą, suteikiančios bendrą pagrindą ir vieningą tikslą, kuris tobulai realizuoja tiek pavienių žmonių, tiek ir šių žmonių bendrijos prigimtį. Dabartinė tokia bendruomenės ir joje slypinčių prigimtinių vidinių ryšių realizacija yra tautinė valstybė. Kaip neįsivaizduojama artimo meilė bendruomenėje, neturinčioje šeimos ryšių, taip neįsivaizduojama ir artimo meilė valstybėje, kurios piliečių nesieja jokia aukštesnė idėja, šiuo atveju tai yra iš pačios prigimties kylantys tautiniai ryšiai.

Jau matėme, kas atsitiko, kai buvo pabandyta sunaikinti bet kokius žmogiškus šeimos saitus Rusijoje iš karto po bolševikinės revoliucijos. Tada šeimos kaip buržuazinė atgyvena buvo pakeistos komunomis, kuriose kartu gyveno net iki kelių šimtų žmonių, vienas su kitu laisvai santykiaujančių. Komunų viduje buvo draudžiama skirstytis poromis, buvo būtina „laisva meile“ užsiiminėti su visais. Gimdyti vaikus taip pat buvo draudžiama – jie būdavo nužudomi arba vos gimę išsiunčiami į internatus. Gatvėse šurmuliavo įvairios nuogų žmonių ir kitokios iškrypusios eisenos, o daugiau nei pusė visos Rusijos vaikų gimdavo ne santuokoje. Po dvidešimt metų visa ši „laisva meilė“ buvo panaikinta. Kodėl? Nes lytinių ligų skaičius tapo nebekontroliuojamas, gatvėje valkiojosi benamių vaikų masės, plačiai paplito įvairūs išsigimimai, o darbo našumas buvo pasiekęs itin žemą lygį. Štai, koks chaosas įsivyravo tada, kai buvo pabandyta sunaikinti vieną iš natūraliai žmones jungiančių saitų – šeimos ryšius.

Bet dar nematėme, kas bus, kai sunaikinsime natūralius tautinius ryšius, ištautinsime valstybes, o žmones paversime vien egoistiško ir dirbtinio intereso varomais gyvuliais. Galime neabejoti, kad nebus geriau, nei buvo bolševikinėje Rusijoje tais gūdžiais metais po revoliucijos. Iš modernių tautinių valstybių atimant tautinį dėmenį, iš žmonių atimamas jų orumas, nes žmogiškąjį orumą visiškai realizuoja tik darni, vidinio ryšio jungiama žmonių bendruomenė. Žmogus iš prigimties yra politinis gyvūnas. O politika kaip orių ir laisvų žmonių savivaldos ir organizavimosi forma, yra neįmanoma, jei viskas, kas šiuos žmones jungia, yra dirbtinai sukonstruotas egoistiškas interesas. Kadangi tokioje terpėje negali būti politikos, tai joje negali skleistis ir politinė, bendruomeniška žmogaus prigimtis. Prievarta ištautinti valstybes ir po to versti tokiuose keistuose dariniuose gyventi žmones, reiškia žmones paversti gyvuliais, suvarytais į tam tikro dydžio gardą. Juk valstybės sienos tokiu atveju yra tik gardas, o joje gyvenantys piliečiai – vien instinktų varomos ir savo purve besivoliojančios kiaulės.

Kodėl apie tai kalbu? Nes būtent toks bandymas sukurti demokratinę valstybę be tautinio dėmens yra viena pagrindinių mūsų demokratiją kamuojančios krizės priežasčių. Maceina jau 1939 metais šitaip rašė:

„Istorijos eigoje draugijinis principas vis labiau įsigalėjo visose valstybės srityse, vis labiau persunkė josios gyvenimą, vis labiau ją vertė tarnauti tam tikram interesui. Valstybės įstatymai, josios režimas, josios institucijos pradėjo būti vertinamos šio intereso atžvilgiu. Pilietis nusilenkdavo valstybei tiek, kiek jam būdavo naudinga. [...] Mechaniškas draugijinio principo pobūdis ir valstybę pavertė mechanizmu, suma atskirų individų, atskirų grupių, kurias jungė interesas. Kai šitas principas gyvenime pašlijo, tuomet susvyravo demokratija ir tuomet prasidėjo valstybės krizė.“

Ar neatrodo, kad šie žodžiai kalba apie dabartinę mūsų valstybę? Juk būtent tokį išbendruomenintos ir ištautintos valstybės principą mums nori įpiršti kosmopolitai. Gindamiesi jie mėgsta badyti pirštu į Jungtines Amerikos Valstijas, teigdami, kad jos yra puikus skirtingų tautų, susirinkusių ir įsteigusių bendrą valstybę, pavyzdys. Tačiau toks Europos ir JAV sugretinimas yra iš esmės klaidingas, nes iki Amerikos kolonizacijos joje nebuvo tautinių valstybių, kurias būtų reikėję dirbtinai ištautinti. Tai buvo nauja žemė, į kurią suvažiavo europiečiai ir nuo nieko pradėjo kurti naują valstybę. Bet net ir juos vienijo bendra kalba, bendra religija, o greitai pradėjo vienyti ir bendra istorija. Tačiau Europa nėra tuščia žemė, su kuria galėtum daryti, ką panorėjęs. Europa yra sudaryta iš čia augusių ir įsišaknijusių tautų, jaučiančių ryšį su savo žeme, aplinka ir istorija. Norint Europą ištautinti, reikėtų skausmingu būdu iš žmonių atimti vienintelį jų politinį solidarumą dabar galintį laiduoti dėmenį – tautinį tapatumą. O atėmus tautinį tapatumą, neišvengiamai atsivertų kelias ir žmogaus orumo nuvertėjimui, nes visapusiškai augti žmogus gali tik bendruomenėje, o jei šioje vyrauja chaosas, tai chaosas apima ir žmogaus vidinę būseną. Chaosas, atpalaiduojantis nuo artimo meilės ir įgalinantis žemų instinktų viešpatavimą.

Kaip rašė profesorius Alvydas Jokubaitis, „Didžiausias pokomunistinio laikotarpio paradoksas yra tai, kad iš nacionalizmo gimusi dabartinė Lietuvos valstybė tapo ypač kritiška nacionalizmo atžvilgiu. Panašu, kad revoliucija eilinį kartą surijo savo vaikus.“

Tad, brangūs tautiečiai, atsibuskime. Tautinei valstybei jokios padorios alternatyvos kol kas nėra. O jei vis tiek norime draskyti tautinius ryšius, tai bent sąmoningai suvokime, kad pasirinkę tokį kelią, neišvengiamai turėsime paaukoti ir artimo meilę. O paaukoję artimo meilę, žinoma, apie jokią demokratiją galime nė nesvajoti. Neleiskime mūsų paversti gyvuliais ir iš mūsų atimti viso mūmyse slypinčio žmogiškojo potencialo.


Susiję straipsniai

Politika 3599864633238521347

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item