Marius Markuckas. Mūsų sąmonė - prabangiai dekoruotas ideologinės formos sarkofagas?

Skelbiame kalbą, sakytą kovo 11 d. jaunimo sambūrio „Pro Patria“ organizuotame renginyje „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“

Šios iškilmingos dienos pasisakymą norėčiau pradėti džiugia gaida. Būdamas komisijos, vertinusios moksleivių konkursinius rašinius, nariu, turėjau garbės perskaityti visus darbus. Juose atsispindi mūsų šalies kultūros, kalbos, gamtos branginimas, taip pat pagarba lietuvių tautai ir valstybei, o drauge ir jos didvyriams, kurie niekada neapleido tikėjimo laisva ir nepriklausoma Lietuva ir kurie nepabūgo už šį tikėjimą mokėti didžiausią kainą – įskaitant ir savo gyvybėmis, arba nemirtingomis mirtimis. 

Ypač džiugina tai, jog buvo ir tokių rašinių, kuriuose netgi santūriai pasipiktinta, kaip apskritai drįstama kelti tokį klausimą: kam reikalinga Lietuvos valstybė? Tai yra labai natūralu ir suprantama, o svarbiausia – akivaizdžiai liudija, jog jaunuomenės gretose išties esama Lietuvos likimui neabejingų patriotų, kuriems Lietuva yra jų namai ir kuriems šie namai yra labai reikalingi ir brangūs. 

Tačiau sakyti, jog Lietuvos valstybė yra reikalinga tik tam, jog mūsų bendruomenė – tai yra lietuvių tauta – turėtų savo namus – mano įsitikinimu, yra maža. Drauge būtina pabrėžti, jog prieš 25-erius metus ir dar gerokai anksčiau, buvo kovota ne tik už nepriklausomą valstybę, ne tik už kitokią institucinę jos sąrangą ar už kitokius namus, bet visų pirma už mus pačius, teisėtus šių namų gyventojus ir šeimininkus, o konkrečiai – už mūsų kaip žmonių statusą, siekiant sugrąžinti žmogui neabejotinai vieną iš esminių – tai yra politiškumo – savybę.  

Žmogaus politiškumo pripažinimas reiškia jo kaip mąstančios, protingos būtybės, gebančios ne tik elgtis pagal nustatytas instrukcijas, bet, svarbiausia, savarankiškai veikti, pripažinimą. Dar Aristotelis apie žmones kalbėjo kaip apie politinius gyvūnus, o ne tiesiog gyvūnus, kuriuos būtų galima išdresuoti, kaip šie turėtų gyventi. Šia prasme politiškumas yra neatsiejamas nuo laisvės – ne tik atskiro asmens, bet ir tautos. Juk pripažinti tautą politiniu subjektu yra tolygu pripažinti jos savivaldumą, o tai reiškia ir jos narių – visų tautiečių – gebėjimą bendrai ir protingai priiminėti su savo gyvenimu susijusius sprendimus. 

Deja, tačiau net ir prabėgus 25-eriems metams nuo Kovo 11-osios klausimas apie mūsų politiškumo statusą išlieka ne mažiau aktualus nei anuomet. Didžia dalimi tai lemia tas faktas, jog išsivadavę iš vienos imperijos netrukus papuolėme į kitą – tą atvirai konstatuoja ir buvęs ilgametis Europos Komisijos pirmininkas Barosso, viešai vadindamas Europos sąjungą imperija, tiesa, be diktatoriaus. Tačiau turime nepamiršti, jog moderniąsias imperijas iš esmės valdo ne diktatoriai, bet ideologijos – užvaldyti tam tikrą teritoriją čia yra tolygu užvaldyti toje teritorijoje esančių žmonių sąmones. Neatsitiktinai pagrindinė karo forma šiandien yra būtent informacinis karas, kurio fronto linija, kaip puikiai žinome, driekiasi žmonių sąmonėse. 

Esu įsitikinęs, jog aiškus to supratimas yra pamatinė mūsų – kaip laisvų žmonių ir politinės tautos – išlikimo sąlyga. Kalbant paprastai, yra labai svarbu, kuo galiausiai mes patikėsime: ar patikėsime tuo, jog prarasti per nepriklausomybės 25-metį didesnę dalį tautos nei praradome per karą ir raudonąją okupaciją yra normalu ir nieko tokio, ar patikėsime tuo, jog tautos išsivaikščiojimas po platųjį pasaulį iš tikrųjų yra mūsų laisvės įrodymas, kaip kad aiškino vienas premjeras, ar patikėsime tuo, jog klestintis skurdas ir milžiniška pajamų nelygybė yra neva tik mūsų pačių nevykėliškumo – už kurį, reikia nepamiršti, svečiuose kraštuose mielai sutinkama mokėti padorius atlyginimus – bet ne tautai ir valstybei pražūtingos socialinės ir ekonominės politikos įrodymas, ar patikėsime tuo, jog kitų šalių kultūros ir tradicijos yra pranašesnės už mūsų, ar patikėsime tuo, jog svetimų šalių institucijos gali nesivaržydamos savintis mūsų vaikus, galiausiai – ar patikėsime tuo, jog šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tikslas tėra bet kokia kaina tapti kuo sėkmingesniu rinkoje – arba, vartojant šiuolaikinių socialinių mokslų žargoną, kuo ,,efektyvesniu žmogiškuoju ištekliumi”.

Noriu pasakyti, kad Lietuvos likimas yra mūsų rankose – o, kalbant tiksliau, mūsų sąmoningume. Privalu suprasti, jog šiandieninę mūsų tautos ir valstybės būklę apsprendžia ne nepermaldaujama pasaulio lemtimi įvardinama kažkokia abstrakti ir neva idėjiškai neutrali ar akla globalizacija, bet labai konkrečios globalistinės ideologijos, siekiančios ,,globalizuoti” politines tautas – ypač mažesniąsias – paverčiant jas paprasčiausiu globaliu ekonominiu resursu, o savo ruožtu suverenias valstybes atitinkamai transformuojant į tokio resurso administravimo skyrius ar poskyrius.

Artėdamas link savo pasisakymo pabaigos, norėčiau priminti istorinį faktą, kad moderniosios lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės šaknys driekiasi į blaivią žmonių sąmonę, už kurią taip atkakliai kovojo iškilusis žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Naivu būtų manyti, jog Valančius paprasčiausiai kovojo prieš besaikį alkoholio vartojimą – tikroji jo kova, be jokios abejonės, buvo už iš tiesų laisvą protingą mąstantį žmogų, kuris būtų pajėgus atsispirti imperinei indoktrinacijai. O toks žmogus – kaip parodė mūsų istorija – yra politiškai sąmoningas žmogus. Nors pats Valančius, kurio 140-ąsias mirties metines minėsime šį pavasarį, taip ir nespėjo išvysti Vasario 16-osios Lietuvos gimimo, vis dėlto jo duota pamoka neabejotinai tapo lemtinga ir yra amžina, vadinasi, galioja ir šiandieninei Kovo 11-osios Lietuvai: ta pamoka yra apie tai, kad pirminė tikros laisvės ir nepriklausomybės radimosi sąlyga yra nepavergta žmogaus siela. 

Todėl dabar jau tikrai baigdamas, noriu pasakyti, kad siekis turėti laisvą ir nepriklausomą valstybę faktiškai atspindi mūsų siekį būti ir tokiais pat žmonėmis, o ne ideologiškai apsvaigintais – tikrųjų savo interesų nesuvokiančiais – mankurtais, galinčiais būti tik klusniais imperijos vergais. Tiek Lietuvos kaip suverenios valstybės, tiek mūsų žmogiškumo sąlyga yra stipri politinė sąmonė ir tiesiog negalime leisti, kad ši sąmonė virstų kad ir prabangiai dekoruotu, tačiau vis dėlto ideologinės formos sarkofagu, kuriame būtų paliktas sunykti Lietuvos – kaip konkrečios geografinės teritorijos valdomos konkrečios lietuvių tautos – idėjos ir praktikos kūnas. Nesinori tikėti, kad lietuvybės neapleidę anoje imperijoje, kuri ne tik grasino, bet ir tiesiogiai vykdė mūsų tautos fizinį naikinimą, ją apleisime šioje. Šiandieninių geopolitinių įvykių kontekste aktualu pastebėti, jog mūsų, o drauge ir visos Europos civilizacijos, išlikimo formulė yra stipri nacionalinė valstybė, kadangi tik stiprios nacionalinės valstybės visuomet galėjo ir galės didžiuotis jų likimui neabejingais patriotais, kurie pasiryžę saugoti tautos namus kad ir kokie iššūkiai šiems begrėstų.