Liudvikas Narcizas Rasimas. Dėl netikslaus Seimo nario Manto Adomėno komentaro žurnale „Veidas“

Paskutiniame žurnalo „VEIDAS“ numeryje, nagrinėjant bažnytinio turto klausimus, prie straipsnio ...


Paskutiniame žurnalo „VEIDAS“ numeryje, nagrinėjant bažnytinio turto klausimus, prie straipsnio „Kova dėl vienuolyno vis nesibaigia“ išspausdintas ir Seimo nario Manto Adomėno komentaras tuo pačiu klausimu. Komentare teisingai nurodoma, kad okupuotuose kraštuose civiline teise pagrįsti sprendimai dažniausiai pripažįstami, kaip ir pripažįstamas teisėtu kriminalinių nusikaltėlių baudimas. Vienok okupacinių šalių teismų sprendimai negali būti laikomi teisės aktais tada, kada neigiamas pats okupacijos faktas. Kaip tik čia komentaro autorius netiksliai nurodo, kad 1938 m. kovo mėn. Lenkijos teismo sprendimas dėl turto yra tik paprastas civilinio ginčo išsprendimo aktas, nesusijęs su Vilniaus krašto okupacija. Tikrumoje viskas yra kaip tik priešingai.

Iki minėto okupacinio Lenkijos teismo sprendimo patalpos ir pastatai, kuriuos šiandien nori gauti pranciškonai, nebuvo jų nuosavybė. Kiek pamenu prof. K. Jablonskio paskaitas ir vėliau jo pravestas pažintines ekskursijas, minėti pastatai buvo tik pranciškonų, kaip LDK kanceliarijos darbuotojų, gyvenamoji ir darbo vieta. Jokiu teisės aktu jie nebuvo perduoti jų ordino nuosavybėn. Tie pastatai, be minėtų tarnautojų tiesioginio darbo juose, pasidarė Lietuvos valstybei svarbūs ir dėl to, kad juose veikė pirmoji lietuviška mokykla, sovietmečiu ir lentelė ant pastatų sienos tą bylojo. Keista – kodėl jos nėra šiandien? Vėliau minėtuose pastatuose buvo Lietuvių mokslo draugija, juose buvo prisiglaudęs ir J. Basanavičius. Ar tai nėra faktinis kultūros paveldas? Jau vien todėl ir pagal šiandien galiojančią teisę – jie negali būti perdavimo pranciškonams objektu. 

Tačiau esmė ne tik čia. Minėti pastatai, kaip ir kitas buvęs LDK ar Carinės Rusijos valstybinis turtas Lietuvos teritorijoje tapo Lietuvos valstybės turtu. Vilnių okupavus ir prijungus prie Lenkijos, tas turtas nepasidarė Lenkijos valstybės turtu, nebent šiandien mes pripažintume, kad Vilniaus okupacija yra teisėta. Lietuvos valstybei priklausančio turto be jos žinios ir sutikimo pripažinimas „Pranciškonų ordino Lenkijoje“ nuosavybe yra ne kas kitas, kaip Vilniaus okupacijos fakto neigimas. Lietuvos valstybei Lenkijos okupaciniame teisme niekas neatstovavo, nebuvo ir Lietuvos pranciškonų provincijos atstovų, nors tokia provincija Vilniuje veikė nuo 1686 metų. Taip Lenkijos valstybė perdavė Lenkijos religinei bendruomenei turtą, kuris Lenkijos valstybei nepriklausė. Suprantama, kad tokie aktai yra niekiniai nes neigia patį okupacijos faktą. Pagaliau ir Lenkijos valdžia ilgą laiką atsisakydavo net svarstyti tą „nepatogų“ klausimą, bet atėjo 1938 m. ultimatumų laikotarpis, reikalaujant neigti Vilniaus okupaciją. Minėtas teismo sprendimas  tam tikslui tiko ir buvo priimtas.

Susiję straipsniai

Politika 6579248622885750770

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item