Lietuva dėl savo vaikų teisių Norvegijoje gali kelti klausimą Jungtinėse Tautose

Mokslininkai teigia, jog problemos ir ginčai dėl vaikų priežiūros Norvegijoje kyla dėl to, kad nėra pasirašyta dvišalių sutarčių tarp Li...


Mokslininkai teigia, jog problemos ir ginčai dėl vaikų priežiūros Norvegijoje kyla dėl to, kad nėra pasirašyta dvišalių sutarčių tarp Lietuvos ir šios šalies. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Lietuva dėl elgesio su vaikais iš Lietuvos gali kelti klausimą Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitete ar naudoti kitas procedūras siekiant užmegzti bendradarbiavimą vaiko teisių apsaugos bylose.

Tokią išvadą pateikė Lietuvos teisės instituto mokslininkės Kristina Miliauskaitė ir Eglė Kavoliūnaitė – Ragauskienė, išanalizavusios esamus teisės aktus.

Teisės normas tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių aspektu analizuoti paskatino daug atgarsių susilaukusi Gabrieliaus B. byla.

Lietuvoje šis atvejis susilaukė ypatingo dėmesio dėl to, kad Norvegijos institucijos atsisako bendradarbiauti su Lietuvos institucijomis.

Anot situaciją analizavusių mokslininkių, tokia situacija susidarė dėl to, kad nėra pasirašytų dvišalių sutarčių tarp Lietuvos ir Norvegijos, kurios leistų šiuos klausimus spręsti bendrai ar numatytų tam tikras bendradarbiavimo procedūras.

Norvegija taip pat nėra ratifikavusi 1996 metų Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje taikymo. Pagal šią Konvenciją vykdydamos savo jurisdikciją, Susitariančiųjų Valstybių institucijos taiko savo teisę.  Tačiau jei vaiko asmens ar turto apsaugai to reikia, jos gali išimties tvarka taikyti ar atsižvelgti į kitos valstybės, su kuria padėtis yra artimai susijusi, teisę.

Mokslininkė E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė pažymi, kad Norvegija savo teritorijoje taiko savo teisės aktus visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, ir neturi mechanizmo, kaip kitos šalies piliečius perduoti į jų valstybes už Norvegijoje padarytus pažeidimus svarstomoje (pvz., vaiko teisių apsaugos) srityje. Šiuo atveju tampa nesvarbu, ar pagal Norvegijos teisę padarytas pažeidimas yra laikomas pažeidimu kitoje valstybėje.

Taigi, teisinių mechanizmų bei galimybės perimti paimto Lietuvos piliečio vaiko globos nustatymo ir globėjo parinkimo jurisdikciją Lietuvos teismams šiuo metu nėra.

Tačiau mokslininkė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Gabrieliaus B. byla išnagrinėta ir sprendimas priimtas Norvegijos Miorės ir Rumsdalės apskrities komisijoje. Tai – ne teisminė institucija, kurios sprendimą galima skųsti aukštesnėms instancijoms. Žiniasklaidoje minima, kad motinystės teisių atėmimas jau apskųstas teismui. Teismas, skirtingai nei administracinio pobūdžio komisijos, privalo bylas ištirti remiantis visais nacionaliniais ir šalyje galiojančiais teisės aktais. Taigi, teismas privalės atsižvelgti ir į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio nuostatas dėl šeimos gyvenimo bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją (abi šias Konvencijas Norvegija yra ratifikavusi).

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ypatingą dėmesį skiria vaiko tapatybės išsaugojimui. 8 straipsnis įpareigoja valstybes gerbti vaiko teisę išsaugoti savo tapatybę, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, o jei vaikui neteisėtai atimama dalis ar visi jo tapatybės elementai, valstybės turi suteikti jam paramą ir apsaugą, reikalingą jo tapatybei kuo skubiau atstatyti. Konvencijoje draudžiama diskriminacija, numatoma vaiko teisė į kultūrą, religiją ir kalbą. Konvencijoje taip pat nurodoma, kad vaikų, netekusių galimybės gyventi savo šeimoje, jei tik įmanoma, auklėjimas turėtų būti tęsiamas, ypač atsižvelgiant į etninius, kultūrinius ir kalbinius jų kilmės aspektus. Straipsnis taip pat skelbia, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ar paramą. Valstybės dalyvės turi pasirūpinti tokio vaiko priežiūros pakeitimu, pageidautina, atsižvelgiant į vaiko auklėjimo paveldėjimą, jo etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą. Būtent ši norma siejasi su vaiko teise žinoti savo tėvus, jo tapatybės išsaugojimu ir vaiko auklėjimo tęstinumo užtikrinimu.

Svarbu ir tai, kad Lietuvos Respublika, remiantis Konstitucija, ne tik turi teisę, bet ir privalo padėti savo piliečiams.  Lietuvos Konstitucija įpareigoja Lietuvos valstybę ginti ir globoti savo piliečius, taip pat ir vaikus, užsienyje (13 straipsnis. Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje).

Šioje situacijoje Lietuva turėtų pagal galimybes padėti rasti advokatus, konsultuoti dėl tėvų teisių, informuoti, kaip elgtis ir kur kreiptis, kai kompetentingos užsienio valstybių institucijos tiria galimus vaiko teisių pažeidimus.

Galima svarstyti galimybes apginti piliečių teises ne tik individualiai, bet ir tarpvalstybiniu lygmeniu. Remiantis galiojančiais susitarimais, platesniame nei vaiko teisių apsaugos procedūrų sprendimas kontekste Lietuva gali kelti šį klausimą Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitete ar naudoti kitas procedūras siekiant užmegzti bendradarbiavimą vaiko teisių apsaugos bylose. Šiuo metu šis klausimas Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitete gali būti keliamas tik politiniame lygmenyje.

Tačiau svarbu tai, kad vyksta bandymai sugriežtinti valstybių įsipareigojimų pagal Vaiko teisių konvenciją vykdymo kontrolę: nuo 2014 m. pavasario įsigaliojo nauja Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo priežiūros tvarka. Ją sudaro individualios peticijos, teikiamos asmenų dėl konkrečių pažeidimų, tarpvalstybiniai skundai (vienos valstybės skundžia kitas valstybes dėl netinkamo nuostatų įgyvendinimo) bei patikrinimai, kuriuos atlieka  Komitetas valstybėje, gavęs specialių žinių apie netinkamą Konvencijos įgyvendinimą. Vaiko teisių komitetas dar nepradėjo įgyvendinti šios priežiūros formos, nes dar nėra įsigaliojęs tai reguliuojantis fakultatyvinis protokolas (jo taip pat dar nėra pasirašiusi nei Norvegijos Karalystė, nei Lietuvos Respublika).

Remdamasi minėtomis Vaiko teisių konvencijos nuostatomis Lietuva, kaip ir kitos valstybės, turi teisę raginti kitas valstybes, su kuriomis dvišaliai susitarimai nėra sudaryti, juos inicijuoti, kad Lietuvos vaikų globos jurisdikcija priklausytų Lietuvos teismams, tokiu būdu siekiant išsaugoti lietuvišką Lietuvos vaikų užsienyje tapatybę.

Susiję straipsniai

Užsienio politika 5328999650792662353

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-03-08 13:39

    Kodėl neparašyta kas autorius šio straipsnio? Jame aiškiai kurstoma nesantaika tarp dviejų šalių. Po tokio klausimo iškėlimo kai Lietuvai reikės pagalbos Norvegija gali gerai pagalvoti ar verta padėti. Nepamirškim jog iš šios šalies kiekvienas statybininkas per mėnesį parveža į Lietuvą 5000-7000Lt. daugybė šeimų ten gyvena ir dauguma neturi bėdų. Tos kelios bėdos tikrai Norvegijai prestižo neprideda. Tačiau pasverkim ant svarstyklių tokias įdėjas. Mano nuomone Lietuvos ir Norvegijos ar Lietuvos ir Lenkijos santykiu kiršinimu užsiima Rusija. Ponas parašęs šį straipsnį irgi yra kiršintojas iš įdėjos arba nupirktas Rusijos. taigi pasverkime ko vertos tokios įdėjos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-03-08 20:59

      Pagal tokią logiką nereikia prieštarauti ir Rusijai - juk gali supykti.

      Panaikinti

emo-but-icon

item