Kun. John Jenkins. Stebuklingas duonos padauginimas

Kovo 15 d. sakytas pamokslas. Šiandienos evangelijoje mūsų Viešpats stebuklingai pamaitina penki...


Kovo 15 d. sakytas pamokslas.

Šiandienos evangelijoje mūsų Viešpats stebuklingai pamaitina penkių tūkstančių žmonių minią. Šis stebuklingas pamaitinimas yra tik ženklas ir simbolis to, ką mūsų Viešpats daro kiekvieną dieną per Šventąsias Mišias. Jis duoda mums savo Kūną ir Kraują kaip dvasinį maistą.

Evangelijoje pasakojama, kad kartą Jėzus nukeliavo į Galilėjos kraštą. Jį lydėjo didžiulė minia. Evangelistas netgi pasako priežastį: žmonės matė stebuklus, kuriuos Jis darė ligoniams. Žmonės lydėjo Jėzų, nes jie buvo silpni, sergantys, prispausti ligų. Mes turime visada atminti, kad pas Jėzų ateina tie, kuriems reikia išgijimo, ypač dvasinio išgijimo, išsilaisvinimo iš nuodėmių. Mes einame pas mūsų Viešpatį kaip pas savo Išgelbėtoją, ne dėl to, kad kažkaip nusipelnėme Jo draugystės, o dėl to, kad mums Jo reikia. Visada turime atminti, ypač matydami kituose tiek daug silpnybių, kad mes elgtumėmės dar blogiau už juos, jeigu neturėtume Dievo malonės. Bažnyčia egzistuoja tam, kad gelbėtų sielas, vestų jas į tobulumą. Konkrečiai tai reiškia, jog daugeliui Bažnyčios narių dar reikia daug pasistengti norint pasiekti tą tobulumą, kurį mums nori duoti mūsų Viešpats per savo malonę.

Evangelistas toliau pasakoja, kad Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Jis lipa į viršų, Jo tikslas yra pakelti žmonių širdis, nuvesti juos į dangų. Jis atsisėda, tai reiškia, Jis moko iš aukštybių. Jis atsisėda su mokiniais, tai reiškia, kad Jo apaštalai taip pat moko to, ką iš Jo girdėjo. Evangelijoje pastebima, kad artėjo žydų šventė Velykos. Po metų per šią šventę mūsų Viešpats paaukos save ant kryžiaus, o dieną prieš tai Jis įsteigs Eucharistijos sakramentą. Todėl šiandienos evangelijoje aprašytas mūsų Viešpaties stebuklas yra daugiau nei stebuklas ‒ tai pranašystė apie tai, ką Jis šiandien įvykdys ant mūsų altoriaus.

Jėzus kreipiasi į Pilypą klausdamas, iš kur jie gaus duonos tokiai miniai pamaitinti. Evangelistas pažymi, kad mūsų Viešpats mėgino Pilypą, nes pats žinojo, ką darys. Kaip pradžioje mūsų Viešpats pakvietė apaštalus Juo sekti, paskui Jo vardu pamokslauti, taip dabar jis kviečia apaštalus dalyvauti pamaitinant minią. Taip tarsi buvo išpranašauta, kad jie taip pat dalyvaus Kristaus aukos aukojime. Pilypas, matydamas didžiulę minią, negali net įsivaizduoti, kiek maisto reikės pamaitinti tokiai daugybei žmonių, nes jam dar trūksta pasitikėjimo mūsų Viešpačiu. Štai kodėl evangelistas prideda, kad Jėzus klausė jį bandydamas. Kitas apaštalas, šventojo Petro brolis Andriejus, apdovanotas didesniu tikėjimu, mūsų Viešpačiui praneša kai ką radęs, bet to neužtenka. Jis tarsi netiesiogiai prašo Jėzaus ką nors padaryti su tuo, ką jis rado. Tam tikra prasme mūsų Viešpats padaro stebuklą atsakydamas į Andriejaus tikėjimą, mat šis pasiūlo Jėzui tą nedaugelį, ką turi.

Tai didžiulė pamoka mums, brangūs tikintieji. Pernelyg dažnai mes nustojame vilties dėl egocentriškų motyvų. Pernelyg dažnai mes melsdamiesi netiesiogiai sakome „tai neįmanoma“, kaip Pilypas, galvojantis tik apie sunkumus ir nė nedrįstantis paprašyti mūsų Viešpaties ką nors daryti. Pernelyg dažnai mes pasiduodame puikybės jausmui ir nesiimame nieko, kas mums parodytų, jog mums reikia kito pagalbos. Mums atrodo lengviau skųstis ir burbėti. Mums atrodo lengviau paprasčiausiai nieko nedaryti ir viską palikti taip, kaip yra, nes mes neturime drąsos ir pasitikėjimo pasiūlyti mūsų Viešpačiui menkiausių savo pastangų. Panašiai kaip Pilypas, mes taip užsiėmę materialiais reikalais bei rūpesčiais, kad nepaisome mūsų Viešpaties reikalavimų. Jėzus nereikalauja iš mūsų neįmanomo, Jis tik prašo mūsų šiek tiek prisidėti, kad Jis galėtų įvykdyti stebuklą.

Mūsų Viešpats paima tai, ką apaštalas Andriejus jam pasiūlo, ir pamaitina didžiulę minią. Jis perkeičia paprastus materialius dalykus, paversdamas juos tuo, kas gali pakeisti mūsų gyvenimą. Istorijos bėgyje mūsų Viešpats ne kartą darė tokius stebuklus, atsiliepdamas į savo mokinių tikėjimą. Tradicijos gyvavimas yra stebuklas. Prisiminkite Šventojo Pijaus X brolijos pradžią, kai šeši jaunuoliai kreipėsi į įšėjusį į pensiją arkivyskupą, prašydami jo įkurti seminariją. Arkivyskupą, kuris jau buvo užbaigęs savo karjerą, kuris neturėjo nei pinigų, nei įtakos, nieko, išskyrus Romos hierarchų panieką. Šis projektas atrodė neįmanomas, tačiau jis tapo klestinčiu religiniu ordinu, mokančiu tikėjimo ir teikiančiu sakramentus daugiau nei šešiasdešimtyje šalių. Neįmanoma paaiškinti jo egzistavimo vien tik žmogiškomis pastangomis. Drįstu sakyti, jūs esate liudininkai stebuklo, kai pamaitinami tūkstančiai. Ir visa tai tik todėl, kad arkivyskupas Lefebras turėjo pasitikėjimo tęsti tai, ką Bažnyčia visuomet darė. Kaip ir šventasis Andriejus, jis paprasčiausiai pasiūlė mūsų Viešpačiui tą truputį, kurį turėjo, tai, ką jis pats buvo gavęs. Šį truputį mūsų Viešpats padaugino viršydamas visus lūkesčius.

Neturime nieko bijoti, brangūs tikintieji. Bažnyčia gyvuos toliau nepaisydama visko. Mums paprasčiausiai reikia drąsos paprašyti mūsų Viešpaties padaryti stebuklą, kurį Jis daug kartų yra padaręs. Mes paprasčiausiai turime Jam parodyti, ką reikia padaryti, ir pasiūlyti jam tą truputį, kurį mes turime. Mes paprasčiausiai turime Jam parodyti sielas, kurias reikia išgelbėti ir už kurias Jis mirė ant kryžiaus. Vienintelė tikra bėda yra ta, kad mes nepakankamai prašome, kad neturime pasitikėjimo. Mes verčiau skundžiamės, užuot ką nors darę. Užuot paklusę mūsų Viešpačiui, mes komplikuojame savo gyvenimą, mėgindami vykdyti savo valią, stengdamiesi visko centru padaryti save ir savo menkus rūpesčius. Žmonės, kurie daug skundžiasi, paprastai neturi drąsos ką nors pasiūlyti arba pernelyg galvoja apie save, kad galėtų būti kiek nors naudingi kitiems.

Taigi, mano brangūs tikintieji, atminkime pamokas, kurias mums siūlo šiandienos evangelija. Užuot skundęsi tuo, ko mums trūksta, ką nors pasiūlykime mūsų Viešpačiui. Žinoma, to, ką Jam pasiūlysime, niekada neužteks, kaip neužteko kelių duonos kepalėlių miniai pamaitinti. Tačiau jų užteko, kad Jis padarytų stebuklą. Mažų mažiausiai mes galime Jam pasiūlyti savo širdis, kad Jis savo malone galėtų jas perkeisti ir mes įgytume tokio pasitikėjimo ir drąsos, kokios turėjo Švenčiausioji Mergelė ir kokios ji nori mums visiems mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kuriam garbė ir šlovė per amžius. Amen.

Susiję straipsniai

Religija 2278909111272847493

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item