5 mln. parašų už Lietuvos Nepriklausomybę. Pokalbis su Genovaite Deveikiene ir Vaidotu Šuopiu (I)

TFP nariai parašų įteikimo Vytautui Landsbergiui ceremonijoje Pasaulinė katalikiška organizaci...


TFP nariai parašų įteikimo Vytautui Landsbergiui ceremonijoje
Pasaulinė katalikiška organizacija „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (TFP) 1990 m. surinko daugiau nei 5 mln. parašų dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Tai akcija, kuri parodo bendruomeninę Katalikų Bažnyčios vienybę. Kodėl Lietuva šios iškilios akcijos nemini? Ir kodėl katalikai visada kovoja už laisvę?

Apie tai Paulius Kruopis ir Rokas Žilinskas Laisvosios bangos eteryje kalbėjosi su TFP ilgus metus bendradarbiavusia, Kelmės laikraščio ,,Po šventoriaus klevais” redaktore Genovaite Deveikiene ir žmogumi, turėjusiu garbės dalyvauti pačioje akcijoje, jūreiviu Vaidotu Šuopiu. 2-ojoje laidos dalyje bus kalbinamas rezistentas, Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas.

Laidos klausykitės kiekvieną pirmadienį, 21 val.

Kartu kviečiame pasirašyti „Lietuvos laisvės fondo“ sukurtą peticiją, kuria norima įamžinti šią Lietuvos Nepriklausomybei svarbią akciją. Pasirašyti galima čia.

- Gerb. Deveikiene, ar Jūs galėtumėte mums pristatyti, kas tai yra per organizacija – „Tradicija, šeima, nuosavybė“? Kokia jos veiklos sritis?

- Pirmiausia, pats pavadinimas „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (angl. – „Tradition, family, property“, trumpinys – TFP) ir reiškia organizacijos siekį taikiu būdu išlaikyti tautų tradicijas, šeimą ir nuosavybę. Organizacija buvo įkurta Brazilijoje. Kuomet Sąjūdis paskelbė Nepriklausomybę, tuomet, kaip visi žinome, Sovietų Sąjungos vadovai pareikalavo atšaukti šį sprendimą, o mums nepaklusus – Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą. Didžiosios Vakarų valstybės neskubėjo mūsų užtarti, bet taikią pagalbą mums ištiesė TFP asociacija. 

„Tradicija, šeima, nuosavybė“ yra katalikiška, nevedusių vyrų organizacija, kurios nariai kasdien turi dalyvauti šv. Mišiose, priimti Komuniją ir kalbėti Rožinį. Visuomenėje šios asociacijos atstovai platina tikėjimą, o jos atstovybės yra visoje Europoje, Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. „Tradicija, šeima, nuosavybė“ dažnai rengia žygius už gyvybę, tiek Varšuvoje, tiek Vašingtone. Viename tokiame žygyje Romoje teko dalyvauti ir man.

Lietuvai „Tradicija, šeima, nuosavybė“ organizacijos vyrai padėjo surinkdami labai daug - net 5 mln. parašų. Parašus atvežė į Vilnių, susitiko su tuometiniu Lietuvos valstybės vadovu Vytautu Landsbergiu, kardinolu Vincentu Sladkevičiumi ir paskui tą peticiją nuvežė ir į rankas įteikė pačiam SSRS vadovui – Michailui Gorbačiovui. O šioje delegacijoje Lietuvai atstovavo ir juos į Maskvą palydėjo – a. a. signataras Antanas Račas. Kadangi pastarasis buvo iš Kelmės, tai vėliau tas ryšys su TFP nenutrūko ir Kelmėje jie įsteigė savo atstovybę. Kasmet atvažiuoja jų delegacija, o kiekvieną rudenį dalyvauja vilties ir maldos eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą. Taip pat delegacija lankosi įvairiose bažnyčiose, susitinka su bendruomenėmis, dalija pačių pagamintą ir lietuviškai parašytą katalikišką kalendorių. Štai tokia šios organizacijos teikiama moralinė pagalba lietuviams.

- Sakykite, kodėl ši organizacija sumanė rinkti parašus dėl visiškai nepažįstamos šalies, vardu Lietuva? Ir kas buvo visos šios akcijos iniciatorius?

- Pats įsteigėjas – Plinio Koreja de Oliveira (Plinio Corrêa de Oliveira) buvo šios akcijos sumanytojas. Apie Lietuvos siekius jie žinojo jau iš anksčiau, skaitydami pogrindžio spaudą, ir žinojo, kaip mes čia gyvename, kaip buvome tremiami ir kad kunigai yra uždaromi į kalėjimus. O po Nepriklausomybės paskelbimo, kuomet niekas iš pasaulio valstybių mūsų neužtarė, tai Plinio Koreja de Oliveira paskambino į Vilnių ir pasiūlė pagalbą – surinkti peticiją su daug parašų dėl mūsų valstybės ir ją įteikti M. Gorbačiovui. Žinoma, prieš tai peticija buvo parodyta Vilniuje. 

- O kaip reagavo M. Gorbačiovas?

- Šito, žinokit, aš negaliu pasakyti. Dabar sunku net ko paklausti, nes signataras A. Račas buvo su jais Maskvoje. Aišku tik viena, kad didelė reakcija tikrai buvo, nes apie šią akciją sužinojo visas pasaulis. Kadangi žmonės, net nežinodami, kur yra Lietuva, pasirašė po dokumentu. Gorbačiovas turėjo atkreipti dėmesį, nes parašai buvo surinkti iš 26-šių pasaulio valstybių. 

- Tačiau ar Lietuvoje stengtasi kažkaip valstybiniu lygiu šią akciją minėti ir užmegzti stipresnius ryšius su organizacija?

- Na, kuomet delegacija atvyksta, tai kasmet susitinka su Seimo vadovybe, su Vyriausybės atstovais bei Lietuvos Bažnyčios dvasininkais – kardinolu, vyskupais ir kunigais. Ryšys buvo ir jis tebėra, nes nuo pat 1993 metų „Tradicija, šeima, nuosavybė“ stengiasi kasmet atvykti į Lietuvą, o biuras yra Kelmėje.

***

- Kalbiname „Tradicija, šeima, nuosavybė“ rengtos akcijos dėl Lietuvos Nepriklausomybės dalyvį Vaidotą Šuopį. V. Šuopis yra jūreivis, prie šios akcijos prisidėjo rinkdamas parašus Ispanijoje, į kurią pateko pabėgęs iš Sovietų Sąjungos laivo. Gerb. Vaidotai, trumpai papasakokite apie tai, kaip atsidūrėte Ispanijoje ir išgirdote apie šią akciją.

- 1990 metais, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, aš dirbau žvejybiniame laive. Iš Klaipėdos buvome nuplaukę į Kubą, kur turėjome paimti krevečių krovinį iš Nikaragvos, kurį paskui plukdėme į Ispaniją, Las Palmą (Gran Kanarija). Tenai, norėdamas paprašyti pagalbos, aš užėjau į amerikiečių pasiuntinybę. Žinojau nepaprastojo ir įgaliotojo Lietuvos ambasadoriaus JAV Stasio Lozoraičio duomenis, todėl jam paskambinau. Tačiau jis atsakė, kad nelabai kuo gali padėti, bet jeigu man pavyktų pabėgti – būtinai su juo susisiekti. Vėliau mes užėjome į Santandero uostą Šiaurės Ispanijoje, ir pasiryžau birželiui likti Ispanijoje, o šios šalies policija man suteikė prieglobstį. Per tris dienas pramokau ispaniškai ir sužinojau, kad per Sovietų Sąjungos ambasadą mane bandė grąžinti atgal į laivą, tačiau laimei nepavyko to įgyvendinti.

O kalbant apie akciją, tai kažkurią dieną išėjau pasivaikščioti ir mieste, pagrindinėje gatvėje, pamačiau žmones, o pro juos praėjęs pastebėjau užrašą „Lituania“. Tuomet priėjau prie jų ir paaiškinau, kad aš esu lietuvis, o šie labai apsidžiaugė, pradėjo mane kalbinti ir davė anketų užpildyti. Tos anketos buvo rimtai sudarytos, nes pasirašantis žmogus turėjo pažymėti savo asmens dokumentų numerį. Jas visas išdalinau pažįstamiems, buvo tikrai smagu prisidėti prie tos akcijos. 

Vieną anketą pasilikau, o grįžus į Lietuvą, 1992 m., kuomet TFP buvo atvažiavusi į Lietuvą ir svečiavosi mano gimtinėje Jurbarke, aš jiems tą anketą grąžinau. Net dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo rašyta, kad paskutinė akcijos anketa pasiekė organizaciją. Susitikę pašnekėjome, o per Sausio įvykius irgi buvo didelis susidomėjimas Lietuva, iš Madrido buvo net atvykęs žurnalistas, kad padarytų čia reportažą.

- Galbūt teko bendrauti su Plinio Koreja de Oliveira ar kitais organizacijos vadais? 

- Ne. Esu bendravęs Santandere tik su Chuanu Baradianu, kuris dėstė universitete ir net jo studentai ruošė rašinį apie Lietuvą.

- Sakykite, o kaip jie aiškino, kodėl jiems parūpo Lietuvos įvykiai?

- Tai todėl, kaip jau buvo minėta, kad mes esame bendro tikėjimo katalikiška šalis ir, apskritai, jų kaip ir tokia misija – kovoti prieš komunizmo užkratą pasaulyje. Aš dirbdamas laivuose esu buvęs ne vienoje Lotynų Amerikos šalyje, tarp jų ir Panamoje, Kosta Rikoje. Žinau, kad žmonės dažnai nuklysta, nes toji komunistiška „laisvė, lygybė, brolybė“ atrodo lyg tokia nekaltybė. Ir aš manau, jog šis principas „laisvė, lygybė, brolybė Kristuje“ yra iš krikščionybės pačių komunistų pavogtas. Todėl žmonės ir suklysta, ir Lietuvoje tai pasitaiko.

- Ar iki šiol palaikote ryšį su organizacija? 

- Ne, jau daug metų. Mano gyvenimas pakrypo visai kitaip, tada aš iš Ispanijos atsiradau Pietų Afrikoje, paskui grįžau dirbti jūreiviu, o vėliau Klaipėdoje baigiau laivavedžio šturmano mokslus. Vėliau po pasaulį plaukiojau. Galiausiai iš Suomijos 2010 metais grįžau į Lietuvą. Tikiuosi, visam laikui.

- O kaip jums tuomet pavyko grįžti į Lietuvą, kai iš Sovietų Sąjungos laivo pabėgote?

- Vėliau susisiekiau su Stasiu Lozoraičiu, jis atsiuntė anketas iš Vašingtono, bet tas vadinamasis „smetoninis pasas“ atėjo iš Vatikano. Po to grįžau į Lietuvą, bet buvo truputį sunku tai padaryti, nes Prancūzijoje mane išlaipino iš autobuso, nes nežinojau, jog tarptautinei kelionei reikalinga viza. Vėliau Latvijos konsulatas uždėjo kelionės vizą, vokiečiai irgi, šitaip aš ir grįžau į Lietuvą.


Susiję straipsniai

Vaidotas Šuopys 1497190863825695189

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item