Kęstutis Starinskas. Šv. Kazimieras - tarp valdovų ir pavaldinių

„Iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime... skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį ir modelį. Ir juo labiau jo...


„Iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime... skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį ir modelį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis – mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus.“

(Petras Skarga, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius)

Panevėžio vyskupo ir Vilniaus arkivyskupijos kapitulinio vikaro Kazimiero Paltaroko archyve yra prašymai, 1950–1953 m. rašyti į Lietuvos SSR ir SSRS aukščiausias instancijas dėl šventojo Kazimiero koplyčios ir jo palaikų išsaugojimo. Tarp jų – laiškas SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui generalisimui J. V. Stalinui. Painformavęs diktatorių apie tai, kad Vilniaus katedra 1950 m. valdžios perimta iš tikinčiųjų, vyskupas toliau rašo: „Pirmon vieton religinio kulto dalykų, esančių Katedroje, reikia statyti šv. Kazimiero Relikvijas, gulinčias karste ant koplyčios altoriaus.“ Laiške prašoma palikti religinio kulto tikslams Šv. Kazimiero koplyčią, atitveriant ją nuo Katedros ir įrengiant atskirą įėjimą, „kad tikintieji gautų galimybę duoti tikybinę garbę, tinkamą šventojo titului ir didybei giminės, sukūrusios Lietuvos valstybingumą.“

Vargu, ar pasiekė šis laiškas patį Staliną. Ir diktatoriaus aplinkoje esantiems anaiptol nerūpėjo šventojo palaikai ir tuo labiau – Lietuvos valstybingumas. Kiek žinoma, atsakymo iš Kremliaus vyskupas K. Paltarokas nesulaukė. Bet į laišką Stalinui, tuomet tituluotą „didžiuoju tautų vadu, tėvu ir mokytoju“, matyt, buvo reaguota. Pagal Vilniaus saugumiečių parengtą agentūrinį – operatyvinį vyskupo K. Paltaroko sekimo planą buvo numatyta jo miegamajame įrengti slaptojo pasiklausymo aparatūrą.

Pačiam ganytojui teko savo automobiliu pervežti šventojo palaikus iš Katedros į Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią.

Karališkoje aplinkoje

Šv. Kazimieras kilęs iš Lietuvos valdovų Gediminaičių giminės. Jo tėvas Kazimieras Jogailaitis – Lietuvos ir Lenkijos karalius, motina Elzbieta – senos ir garsios Europoje Habsburgų dinastijos atstovė. Gimė būsimas šventasis Krokuvoje, Vavelio pilies apartamentuose, 1458 m. spalio 3 d. Buvo trečias vaikas karališkoje šeimoje. (Vienas iš jaunesniųjų jo brolių – kunigaikštis Aleksandras vėliau tapo Lietuvos ir Lenkijos valdovu.) Apie šv. Kazimiero vaikystę ir ankstyvąją jaunystę nėra daug žinių. Išlikę duomenų apie tai, kad jo mokytojais buvo pakviesti to meto Europos šviesuoliai – Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas, žinomas metraštininkas, ir italas Pilipas Kalimachas, garsus lotynistas, poetas ir diplomatas. Jaunasis karalaitis neblogai kalbėjo ir rašė lotyniškai, lenkiškai, vokiškiai. Dar vaikas būdamas Kazimieras žavėjosi savo dėdės Vladislovo, Lenkijos karaliaus ir šventojo, žuvusio Kryžiaus kare su turkais, žygdarbiais. Ir jam pačiam netrukus sušvito viltis pasekti garsaus giminaičio idealu.

Remdamasi savo žinomos giminės genealogija karalienė Elzbieta nusprendė, jog 1471 m. likęs laisvas Vengrijos sostas turėtų atitekti jos sūnui Kazimierui. Tačiau jį užėmė vengras Korvinas, kurį rėmė dauguma tos šalies aukštuomenės. Tų pačių metų rudenį Lenkija paskelbė Vengrijai karą. Pats trylikametis Kazimieras ir buvo oficialus Lenkijos kariuomenės vadas žygio į Vengriją metu. Tačiau karas lenkams nenusisekė. Prastai parengti, nepakankamai aprūpinami Kazimiero kariai turėjo trauktis, pakriko, pakeliui į Lenkiją pradėjo plėšikauti. Pats Kazimieras dėl to skaudžiai išgyveno.

Nors karališkoje pilyje netrūko pramogų, jis pradėjo jų šalintis. Namiškiams jo pasigedus, tarnai neretai atrasdavo jį besimeldžiantį Šv. Stanislovo katedroje. 1481–1483 m. ėmus bruzdėti bajorams, karalius Kazimieras išvyko į Lietuvą, ir jaunasis Kazimieras apie porą metų ėjo jo pareigas. Pasižymėjo sumanumu, teisingais sprendimais, jo valdymo metu buvo sumažintos valstybės iždo skolos, pagerėjo santykiai su Roma. Deja, pradėjo silpti Kazimiero sveikata. Ėmė ryškėti džiovos požymiai. Manoma – dėl jo ypač santūraus gyvenimo, pasninkų ir apsimarinimų.

1483 m. Kazimieras atvyko poilsiui į Lietuvą. Čia kartais pavaduodavo tėvą. Valstybės raštų knygose yra išlikusių jo įrašų. Vilniuje jaunasis karalaitis ypač rūpinosi vargšais, buvo dosnus bažnyčioms, rėmė tėvo įkurtą Bernardinų vienuoliją, garsėjo kaip ištvermingas Kristaus sekėjas. Net naktį nubudęs keldavosi melstis. Susirūpinusi motina jį neretai atrasdavo užsnūdusį prie užrakintų katedros durų.

Kol sveikata leisdavo, jis tenkindavosi kietu guoliu. Deja, liga progresavo. Motina karalienė Elžbieta dar ėmėsi iniciatyvos sutuokti Kazimierą su imperatoriaus Fridricho dukterimi – pasak gydytojų, intymus gyvenimas su moterimi turėjo padėti karalaičiui įveikti ligą. Tačiau Kazimieras tuoktis griežtai atsisakė.

Ankstyvą 1484 m. pavasarį Elžbieta su sūnumi pro Merkinę rogių keliu išvyko į Krokuvą. Bet pasiekus Gardiną teko sustoti, nes karalaičio sveikata labai pablogėjo. 1484 m. kovo 4 d. Kazimieras mirė. Tėvai mirusį sūnų iš Gardino pervežė į Vilnių ir palaidojo katedros koplyčioje.

Stebuklingasis Lietuvos raitelis

Tie metai kovų laukuose lietuviams nebuvo sėkmingi. Tapęs Lenkijos karaliumi ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, šv. Kazimiero brolis Aleksandras nesugebėjo organizuoti rytinių LDK sienų apsaugos nuo Maskvos antpuolių. Pasinaudodamas palankia proga, totorių chanas Mengli Girėjus puolė Volynę ir Podolę. Skaudžios naujienos pasiekdavo Lietuvą iš Rytų: rusams atiteko Černigovas, Brianskas, Gomelis su dideliais žemių plotais.

Kariui nėra didesnės tragedijos kaip kautis pralaimint vieną mūšį po kito. Neatsitiktinai dar XV a. pabaigoje buvo prisimintas žmonių mylėtas dievobaimingasis karalaitis Kazimieras. Paprastiems lietuviams jis buvo kaip vienas iš saviškių ir kartu – kaip tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu šviesulys. Maldos ir giesmės buvo pradėtos jungti su jo vardu. Daugelio amžininkų liudijimais, karalaitis Kazimieras netruko atsiliepti į saviškių maldavimus.

Vienas žymiausių Lietuvos istorikų Zenonas Ivinskis aprašo 1518 m. įvykusį lietuvių mūšį su rusais prie Polocko.

Rusų pajėgos buvo daug gausesnės ir mūsiškiams grėsė pralaimėjimas. Bet prieš prasidedant mūšiui netikėtai debesyse pasirodė ant balto žirgo raitelis kapitono uniforma. Kariai iškart pažino karalaitį Kazimierą ir puolė paskui jį, patraukusį į priešo pusę ties ten, kur buvo Dauguvos brasta. Rusai, nelaukę tokio netikėto manevro, sutriko ir po neilgai trukusių kautynių leidosi bėgti. Lietuviai šventė netikėtą pergalę.

Pasak to paties Z. Ivinskio, nuo XVI a. pradžios karalaitis Kazimieras pradėjo garsėti kaip antimaskoliškos kovos simbolis. Apie pustrečio šimto metų Lietuvoje skambėjo giesmė apie stebuklingąjį karalaitį: „Kazimieras šventas iš dangaus atėjo, kurį žalnieriai ant dangaus regėjo“. (XIX a. pradžioje okupacinė caro valdžia Lietuvoje šią giesmę uždraudė. O dar 1655 m., vos tik rusų kariuomenei įžengus į Polocką, archiriejas šv. Kazimierą pagal Rytų bažnyčios apeigas ekskomunikavo – atskyrė nuo bažnyčios). Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad lietuvių ir lenkų kariai šv. Kazimiero pagalbos taip pat šaukėsi Didžiojo Šiaurės karo metu. Paminėtinas ir naujausių laikų eilėraštis-malda, kurios autorius poetas Vytautas Mačernis:

„O Kazimierai šventasis! / Kai tauta pavojui bus,

Ar išvesi kaip anąsyk / Pergalėn kovos pulkus?“

Šios eilutės parašytos penktaisiais Antrojo pasaulinio karo metais (1944–06–08), iš Rytų grėsmingai artėjant frontui ir antrajai sovietinei okupacijai.

Jau 1501 m. popiežius Aleksandras VI savo brevėje rašė, kad girdėjęs apie daugelį stebuklų prie karalaičio Kazimiero kapo. Netrukus į Romą pradėjo plaukti laiškai su pasiūlymais ir prašymais paskelbti Kazimierą šventuoju. Popiežius Leonas pasiuntė surinkti informacijos apie karalaitį vyskupą italą Zacharijų Fereri, kuris aprašė Lietuvos valdovų sūnaus gyvenimą, Polocko ir kitus stebuklus, siejamus su Kazimiero vardu. 1521 popiežius Leonas pripažino karalaitį Kazimierą šventuoju. Popiežius Klemensas 1602 m. pakėlė šv Kazimiero minėjimo šventę į aukštesnį liturginį laipsnį. 1604 m. Vilnių pasiekė specialus popiežiaus raštas ir jo dovanota raudono aksomo vėliava su šv. Kazimiero atvaizdu. 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje buvo surengtos šv. Kazimiero paminėjimo iškilmės.

Gegužės 10 d. rytą didžiulė spalvinga procesija pajudėjo nuo Šv. Stepono bažnyčios ir Rūdninkų, Šv Jono ir Pilies gatvėmis artėjo prie Katedros. Pakeliui buvo pastatytos trys vainikais išpuoštos arkos. Iš Romos parvežtą vėliavą nešė Lietuvos kancleris Leonas Sapiega. Grojo keli orkestrai. Įvairiomis kalbomis skambėjo giesmės. Kapitulos aktai mini, kad lotyniškai giedota „O beate Casimiri“ („O palaimintasis Kazimierai“), „O flos ducum Lithuanum“ („Lietuvos kunigaikščių žiede“). Prie kiekvienos arkos Vilniaus jėzuitų akademijos studentai vaidino šventei skirtas intermedijas. Po Katedroje aukotų iškilmingų Mišių buvo pašventintas kertinis akmuo Šv. Kazimiero bažnyčiai.

Nuo tų metų šv. Kazimiero minėjimai sutampa su artėjančiu pavasariu, kai iš po sniego vaduojasi laukai, miškuose skleidžiasi pirmosios žibutės. Su atgimstančia gamta siejamas ir šventojo vardas. „O ar jis irgi nebuvo kvapnioji dangaus žibutė, – rašo Z. Ivinskis, – išaugusi Lietuvoje pačiame jos krikščionybės pavasaryje. Toliau į Rytus Katalikų Bažnyčia tada nesiekė. Ji ėjo iki čia iš Vakarų, o į Vakarus grįžo pirmojo Lietuvos šventojo garbė... Ten ji siekė toli – iki Lamanšo ir Viduržemio jūros krantų“.

Sanctus Casimirus

Jau XVII a. šv. Kazimieras buvo garbinamas Italijoje. Tas pats vyskupas Z. Ferreri išleido lotynų kalba monografiją „Palaimintojo Kazimiero gyvenimas“. Šios publikacijos tekstai pateko ir į kitus Vakarų Europos leidinius. Papildomai vyskupo monografija buvo išspausdinta Neapolyje, kuris ir tapo šv. Kazimiero kulto Italijoje centru. Dar 1785 m. Šv. Kazimiero bažnyčia buvo pašventinta Venesueloje, mieste, kuriam taip pat buvo duotas šventojo vardas – Casimirus. Su krikščionybės priešais – musulmonais kovojantys Maltos riteriai XVII a. Didžiojo magistro Grigaliaus paraginti savo globėju irgi pasirinko Lietuvos šventąjį. Šiam žingsniui ordino vienuolius paskatino šv. Kazimiero stebuklingas pasirodymas kariams mūšio metu ir jo nusistatymas „geriau mirti negu susitepti“. 

Viename iš praėjusio šimtmečio pradžioje išleistų atvirukų matome Vokietijos kaizerį, kartu su svita išeinantį iš Šv. Kazimiero bažnyčios. Tai atsitiko 1915 m. rudenį, kai po atkaklių mūšių vokiečių kariuomenė buvo išstūmusi rusus iš Lietuvos teritorijos. Kas paskatino jo didenybę apsilankyti būtent šioje Vilniaus bažnyčioje – tai, kad šv. Kazimieras buvo susijęs su tuo metu dar tebegarsėjusia Habsburgų dinastija ar tai, kad jis nuo seno laikytas kovos su amžinais Vokietijos priešininkais simboliu? Aišku viena, jog tokio rango personos panašiais atvejais atsitiktinių žingsnių nedaro.

Saviškis tarp šventųjų

Paminėtinas dar vienas įrašas iš vyskupo Kazimiero Paltaroko archyvo: „Senoje vietoje buvo palikę prie Šv. Kazimiero altoriaus votai... Tai – padėkos ženklai už malones gautas per šv. Kazimiero užtarimą. 1953-I-17, dalyvaujant finodielo (finansų sk.) vedėjai Prokopjevai, votai buvo grąžinti. Jų priskaičiuota 192. Paprašiau pravažiuojantį sunkvežimį ir votai su dviem lentom, prie kurių buvo prikalti, nuvežti naujon šv. Kazimiero Relikvijų poilsio vieton.“

Šiandien šiuos votus vėl matome kartu su šventojo karstu sugrąžintus į Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią. Šios miniatiūrinės iš tauriųjų metalų nuliedintos naujausių laikų tikinčiųjų relikvijos – įvairių formų. Priklausomai nuo to, kas ir už kokią išmelstą malonę norėjo Lietuvos šventajam atsidėkoti.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis viename iš savo ganytojiškų laiškų yra rašęs, kad „šv. Kazimiero pavyzdys mus moko, jog Dievo pašaukimas suteikia jėgų nužengti nuo karališkų sostų ir suklupti ant šventovės akmens“...

Net ir tiems laikams tai buvo retas atvejis: karališkosios giminės atstovas klaupėsi ant tų pačių šventovės akmenų kaip ir jo pavaldiniai – paliudydamas vienintelį Karalių, kuris skirtingai nuo visų laikų valdovų, siuntusių saviškius į mirtį karo laukuos, pats atidavė už juos gyvybę.


Susiję straipsniai

Skaitiniai 8622583011271372058

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item