Juozas Dapšauskas. Kai mokyklos taisykles nustato „klientai“ cinikai vidutiniokai

Paviešinus buvusio Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos ilgalaikio direktoriaus Bronislovo Burgio pokalbius su abituriente...



Paviešinus buvusio Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos ilgalaikio direktoriaus Bronislovo Burgio pokalbius su abituriente ir jos tėvais dėl mokyklos taisyklių pažeidimų (neleistinai užsirūkius) ir bandymą ją iškrapštyti iš mokyklos, kai kas viešai atšaukė savo palaikymo balsą buvusiam pedagogui. Nesiimsiu vertinti – teisinti ar smerkti direktoriaus nepedagogiškų pokalbių, bet labiau atkreipsiu dėmesį į bendrą mokyklų situaciją, o tai turėtų paskatinti ir platesnes diskusijas.

Tenka šimtais mokyklų aplankyti su priklausomybių prevencijos, sveikatingumo, kritinio bei teigiamo mąstymo programa moksleiviams, tad palyginti tikrai yra ką. Matosi akį rėžiantys skirtumai tarp mokyklų. Ir skirtumai tikrai ne tame, kad vienos didesnių miestų ar rajono centrų, o kitos – kaimo. Ar skirtumas pagal amžiaus grupes, klasių didumą. Skirtumų esmė ne ta. Iš patirties kalbu, akivaizdu, kad mokyklose yra suformuojama tam tikra atmosfera, ilgalaikis ugdymo, tvarkos įdirbis arba „palaida bala“. Galiu pasakyti, kad teko apsilankyti ir tokiose mokyklose, kurių tikrai nepavadinsi ugdymo įstaiga, net greičiau, ne per grubiai galima pavadinti, nestabilios psichikos ir „palaidos balos“ įstaigos, kur mokiniai visiškai nesiskaito su mokytojais, mokyklos vadovybė gan toleruoja, kai pamokose mokiniai susikelia kojas ant stalo, savavališkai vaikštinėja, o rūkymas net neįvardijamas, kaip problema ir panašiai.

Tokios situacijos tam tikra pato padėtis, užprogramuota krepšelių sistemoje. Mokiniai su savo atsineštu krepšeliu yra pagrindiniai mokyklos šeimininkai, pagal liberalų sistemą, ir šie klientai diktuoja savo taisykles. Vadovybei ir mokytojams kas nebelieka: klientas, paslaugos gavėjas visada teisus. Kiekvienas mokinys mokyklai, ypač kaimo vietovėse, yra aukso vertės – jų darbuotojų turimo darbo arba ilgalaikės bedarbystės šeimininkai. Vadovybė daro viską, kad iš mokyklos neišeitų nei vienas „moksleivis“, nes kai kur mokinių tiek trūkstą, kad vos vienam, dviem perėjus į kitą mokyklą, bus uždaryta visa mokykla. Taip ir gyvenama „konkurencijos“ ar chuliganėlių įkaitų „ugdymo“ įstaigos sąlygomis.

Mokyklos iš išorės gražiai renovuotos už ES pinigus. Net viename rajone mokykla nustebino, kad yra vienintelė mokykla rajone susitvarkiusi savo grynai biurokratinius dalykėlius ir priklauso „Sveikatą stiprinančių“ mokyklų tinklui, tačiau savo atmosfera būtent galima įvardinti kaip „nesveikatą palaikančia“. Tačiau nustembi, kad gretimoje mokykloje visiškai kita atmosfera, pagarbūs santykiai tiek tarp pedagogų ir mokinių, tiek tarp pačių mokinių. Jaučiama domėjimosi, mąslumo atmosfera, pažinimo džiaugsmo, o ne vidutinybių ir cinikų kalvės. Jaučiama ir laisvės, ir tvarkos dermė. Esmė vadovybės suformuotose ilgalaikėse tradicijose.

Bet matydami šį platesnį vaizdą truputi pabandykime grįžti prie B. Burgio skandalo. KTU gimnazija kūrė visiems naudingas taisykles: ir mokinai, ir mokytojai, ir tėvai šia atmosfera buvo patenkinti. Tai visiems priimtina, malonu, o jei kas nori elgtis kitaip, prašom, yra daugybė mokyklų, kur su savo krepšeliu būsi mielai laukiamas ir su būriais mokinių galėsi vos ne prie pat mokyklos durų rūkyti. Kam brautis į to galimai diktatoriaus nepedagogiškai bendraujančio įstaigą?

Juk akivaizdu, kad paviešinti pokalbiai su moksleive yra tik ilgesnio šalinimo iš mokyklos proceso dalis, tęsinys. Tam tikras direktoriaus desperatiško elgesio, kad įvyks precedentas ir bus sulaužytos ilgalaikės taisyklės ir jas laužyti galės ir kiti. Akivaizdus ir ilgalaikis direktoriaus įsijautimas į padėties šeimininko vaidmenį, arogancija, ribų peržengimas. Negaliu to nei pateisinti, nei smerkti. Tačiau nors ir nebūdamas artimai su šia mokykla susipažinęs, galiu pasakyti, kad ją prestižinę būtent ilgalaikis direktorius ir padarė. Ir žmonės į tokią diktatorinę gimnaziją tikrai nebuvo varu varomi, Kaune tikrai daug alternatyvų.

Iš paviešinto pokalbio galime įsivaizduoti, kad ir su visais mokiniais taip, naudodamas tokį neleistiną spaudimą, kalbėdavo? Reikia laukti, kada atsilieps kiti mokiniai ir juos mylintys tėvai. Tačiau kiti, tiek pedagogai, tiek tėvai, tiek patys mokiniai būtent visumoje palaikė buvusį direktorių. Prasižengusios moksleivės tėvų keistas požiūris ir pavyzdys savo atžalai – tavo teisės elgtis pagal savo užgaidas yra aukščiau visko. Juk tu čia klientė, tave bandė pastumti, nebūk pastumdėlė. Parodyk, kas mokyklose yra šeimininkai ir taisyklių nustatinėtojai.

Ar nekyla pavojus, kad mokyklos yra stumiamos iš švietimo ir ugdymo lauko į grynai žinių „kalimo“ įstaigos vaidmenį aršios konkurencijos sąlygomis, kur mokiniai žino savo teises, „krepšelio“ svorį, savo orumą, kad su jais pagarbiai bendrautų ir elgtųsi, o pareigų, pagarbumo kito atžvilgiu, į ugdymo būtinybę nekreipiama dėmesio?

B. Burgio istorija ir teismo procesas apnuogina žymiai platesnius problemų kontekstus.

Kalbama apie patyčias tarp mokinių, o apie patyčias, psichologinį smurtą ar net fizinį smurtą iš mokinių pusės mokytojų atžvilgiu vengiama kalbėti. Juk tai tariamai požymis, kad kažkur mokytojams trūksta kompetencijos, psichinio stabilumo, gebėjimo dirbti su mokiniais, o tai jau gresia prarasti darbą šioje rinkos atmosferoje. Geriau sukandę dantis kenčia arba santykiai taip supūliuoją ir pratrūksta, kaip B. Burgio atveju. Tačiau ar padėtį gydysime iš esmės, ar pasitenkinsime vienos arba kitos pusės pasmerkimu?

Susiję straipsniai

Ugdymo politika 6923958735355243948

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item