Jonathon Van Maren. Šokiruojančiai kruvina „teisėto žmogiškumo“ istorija

Centrinės Floridos universitete neseniai su grupe studentų teko diskutuoti abortų klausimu. Pokalbiuose su dabartine karta pastebiu pasikartojant vieną bruožą - istorijos ignoravimą. Kaip kartą pastebėjo Johnas G. Diefenbakeris, „Tas, kuris nežino praeities, niekaip negali suprasti dabarties, ir jis tikrai negali nieko padaryti dėl ateities“. Pranašiški žodžiai - abortais mes žudydami vaiką po vaiko naikiname ateitį.

Vėl ir vėl studentai, norintys pateisinti abortus, remiasi tais pačiais pabodusiais argumentais. Kai jiems jau remdamasis moksliniais argumentais paaiškini, kad vaikas įsčiose yra žmogus, tada jie tiesiog nerūpestingai atsako: „Gal vaikas įsčiose ir yra žmogus, bet jis nėra asmenybė“.

Jie baisiai nustemba, kai atsakau, jog jie naudoja diskriminacinę ir išskiriančią kalbą. „Ką? Kodėl?“, klausia jie. Tuomet paprašau jų atsakyti į vieną paprastą klausimą: „Įvardinkite bent vieną laikotarpį žmonijos istorijoje, kai frazė „teisėtas žmogiškumas“ buvo naudojama tam, kad priimtų ar apsaugotų kokią nors žmonių grupę“.

Sumišę žvilgsniai. Nei vienas studentas negali įvardinti bent vieno atvejo, kai „teisėto žmogiškumo“ idėja buvo naudojama norint apsaugoti žmones ir užtikrinti, kad jų teisė į gyvenimą būtų gerbiama.

„Jei jau taip“, atsakau, „tai pažiūrėkime, kada „teisėto žmogiškumo“ koncepcija buvo naudojama kaip įrankis siekiant atimti iš žmonių jų teises, visa tai pateisinant savavališkai atrinktais kriterijais“.

Šis sąrašas sukrečiantis. Juodaodžiai Amerikoje nebuvo laikomi „teisėtais žmonėmis“ ir todėl kentė vergiją, buvo žudomi, prievartaujami ir išnaudojami. Amerikos indėnai nebuvo laikomi „teisėtais žmonėmis“ ir todėl buvo sistematiškai plėšiami, suvaryti į rezervatus bei kartais žudomi. Žydai nacistinėje Vokietijoje nebuvo laikomi „teisėtais žmonėmis“ ir šeši milijonai jų buvo tiesiog išskersta.

O dabar, 2015 metais, milijonai dar besivystančių žmonių įsčiose yra nuodijami, suplėšomi, pašalinami ir atmetami tautų, kurios dažnai pripažįsta, kad jie žmonės, tačiau nepripažįsta juos esant „teisėtais žmonėmis“.

Visi šie pavyzdžiai tarpusavyje labai stipriai skiriasi, bet juos jungia vienas bendras vardiklis. Kiekviename iš jų dehumanizacija privedė prie išnaudojimo. Visuose „žmogaus teisės“ tapo beprasme sąvoka, nes teisė į gyvybę, neatskiriama mūsų žmogiškumo dalis, buvo pradėta laikyti privilegija, kurią stipresnis suteikia silpnesniam, išskiriant ir privilegijos nesuteikiant nekenčiamiems ir nepatogiems. Tie, kurie atlieka abortus, galbūt ir nedehumanizuoja įsčiose esančių kūdikių su pagieža. Tačiau galutinis rezultatas vis tiek tas pats - išnaudojimas.

„Jūsų idėjos, liečiančios „teisėtą žmogiškumą“, turi ilgą istoriją. Ar manote, kad istorija gali atspindėti jūsų pozicijos neteisingumą? Ar galite matyti panašumą tarp šių istorinių laikotarpių ir savo pozicijos?“, taip klausiu studentų.

Daugeliu atveju jie tą panašumą mato. „Tai ką, Jūsų manymu, turėtume daryti dėl šios sunkios abortų situacijos?“, minėto pokalbio metu manęs paklausė vienas jaunuolis.

„Paprasta“, atsakiau. „Žmonės turi žmogaus teises. Žmogaus teisės turi prasidėti tada, kai prasideda žmogaus gyvybė, nes kitaip mes teises garantuotume remdamiesi savavališkais kriterijais, kurie galiausiai veda prie kai kurių žmonių išnaudojimo. Visuomenėje, kurioje skirtingos religijos ir kultūros turi skirtingą nuomonę apie įsčiose augančius kūdikius, mes turėtume užtikrinti, jog šių jauniausiųjų žmonių teisės būtų užtikrinamos dėl to, kas jie yra, ir nebūtų sprendžiama pagal tai, ką skirtingos žmonių grupės apie juos mano. Galbūt kai kurie žmonės nesutinka su tuo, kada dar negimęs kūdikis gauna sielą. Tačiau tam, kad multikultūrinėje visuomenėje galėtume apsaugoti visus žmones, mes turime remtis moksliniu faktu, kurį esame priversti pripažinti - žmogus yra žmogus nuo tos akimirkos, kai gauna savo gyvybę apvaisinimo metu. Tai yra vienintelis racionalus taškas, nuo kurio turėtume pripažinti jų žmogaus teises.“

„O kaip asmenybė (atskiriant ją nuo žmogiškumo - vert. past.)?“, paklausė jaunuolis.

„Leisk man tavęs kai ko paklausti“, atsakiau. „Visi žmonės, pasisakantys už abortus, su kuriais šiandien kalbėjau, turėjo skirtingą nuomonę dėl to, kada dar negimęs kūdikis tampa vertingas. Kai kurie sako, jog sulaukęs 12 savaičių, kai kurie, kad 18-os, o dar kiti, jog 24-ių. Visi jie turi skirtingus argumentus pagrįsti savo nuomonei ir skirtingas priežastis taip manyti. Tačiau ar negimę kūdikiai turėtų būti saugomi remiantis žinomu moksliniu faktu - kad jie yra unikalūs, nepakartojami žmonės - ar remiantis tuo, ką skirtingos žmonių grupės apie juos galvoja? Kuris iš šių kelių yra racionalesnis, humaniškesnis ir moralesnis? Kurioje iš šių žmogaus teisių doktrinų - mūsų pastovioje ar jų savavališkoje - žmogus yra labiau saugomas, nepaisant jo amžiaus, pažeidžiamumo ar rasės?“

„Jūsų požiūris yra vienintelis pastovus ir racionalus“, pripažino jaunuolis.

Mūsų kultūra gerai nežino savo istorijos. Ir būtent todėl mūsų pareiga yra pasakoti intelektualinę „teisėto žmogiškumo“ diskriminacinę, išskiriančią ir kruviną istoriją.  Žmonių, palaikančių abortus, nuomonėms neturėtų būti leidžiama daryti įtaką fundamentaliai kito žmogaus teisei į gyvenimą. Jų jausmai, liečiantys mūsų jauniausių žmonių šeimos narių vertę, neturėtų tapti aborto barbariškumo pateisinimu. Jų šlamšto filosofija neturėtų būti perkeliama į įstatymus. Vietoje to, kai savęs klausiame, kam yra skirtos žmogaus teisės, turėtume turėti tik vieną moralų atsakymą - žmonėms.

Žmonės, pasisakantys už abortus, turi teisę į savo nuomonę. Tačiau jie neturi teisės šią nuomonę naudoti pateisinant kitų žmonių naikinimą.

Versta iš Lifesitenews.com