Jean-Claude Dupuis. Inkvizicijos apgynimas (III)

3-oji (paskutinė) straipsnio dalis. Šis aktualus straipsnis, pirmą kartą paskelbtas žurnalo „The Angelus“ 1999 m. lapkričio numeryje, gin...

3-oji (paskutinė) straipsnio dalis. Šis aktualus straipsnis, pirmą kartą paskelbtas žurnalo „The Angelus“ 1999 m. lapkričio numeryje, gina klaidingai suprastą Katalikų Bažnyčios istorijos puslapį.

Inkvizicijos procedūra

Inkvizicijos procedūra skyrėsi priklausomai nuo šalies ir laikotarpio, bet pagrindiniai bruožai yra aiškūs. Apskritai galima sakyti, kad inkvizicija eretikui palikdavo visas galimybes išsinarplioti ir griežtai bausdavo tik „nepataisomus“, t. y. tuos, kurie užsispyrę atmesdavo katalikų tikėjimą. Inkvizicija ne mažiau siekė auklėti, kaip ir varžyti. Jos veikimas kartais labiau primindavo populiarių prietarų ravėjimą nei kovą prieš ardomąją veiklą. Teismo procedūrą visada lydėdavo iškilmingi pamokslai.

Kai inkvizicijos tribunolas atvykdavo į miestą, jis paskelbdavo maždaug mėnesio trukmės malonės laiką, per kurį eretikai galėdavo savo noru išpažinti savo klaidas, būdami tikri, jog gaus tik lengvą ir privačią atgailą. Pasibaigus šiam terminui inkvizitoriai paskelbdavo tikėjimo ediktą, kuriuo, grasindami ekskomunikos bausme, įsakydavo visiems krikščionims pranešti apie eretikus ir jų gynėjus. Inkvizicija neturėjo savo slaptosios policijos arba šnipų tinklo. Ji pasikliovė katalikų bendradarbiavimu, todėl labiau veikė kaip visuomenės sutarimo sergėtoja nei kaip slegiantis valstybės aparatas.

Katalikų inkvizicija nebuvo panaši į totalitarines XX amžiaus inkvizicijas. Ji nesiekė bet kokia kaina išgaudyti išdavikus („antirevoliucionierius“ arba „kolaborantus“). Ji taikėsi tik į viešus erezijos skleidėjus, ypač į jų vadovus. Inkvizicija domėjosi ne eretikų sąžine, o tik jų išorine veikla.

Popiežius Viduramžių inkviziciją patikėjo dominikonams ir pranciškonams. Šios neseniai įsteigtos vienuolijos pasižymėjo sąžiningumu ir šventumu. Teologinės ir kanoninės inkvizitorių žinios buvo puikios. Iš tikrųjų, inkvizicija buvo patikėta tos epochos dvasininkijos elitui. Skirtingai, nei revoliuciniuose 1793-ųjų tribunoluose[14], inkvizicijos teismams niekada nepirmininkaudavo korumpuoti ir ištvirkę fanatikai.

Inkvizitorius nepriimdavo nuosprendžio vienas. Jam padėdavo keletas konsultantų (teisėjai asistentai) iš vietinės dvasininkijos tarpo. Tam tikra prasme inkvizicija buvo prisiekusiųjų sistemos pradininkė. Be to, vyskupas peržiūrėdavo nuosprendžius, ir apkaltintieji galėdavo kreiptis į popiežių. Tad inkvizicinė procedūra atitiko netgi šiuolaikinius teisingumo kriterijų standartus. Priešingai, nei teigiama, inkvizicija kaltinamuosius dažnai išteisindavo. Bernardas Gi (Gui) griežtai vykdė inkvizitoriaus funkcijas Tulūzoje nuo 1308 iki 1323 metų. Jis paskelbė 930 nuosprendžių, iš kurių 139 buvo išteisinamieji.

Kaltinamasis galėjo gintis ir net kreiptis pagalbos į advokatą, bet jis ne visada galėjo išgirsti savo kaltintojų parodymus. Istorikai griežtai pasmerkė šį slaptą inkvizicinės procedūros būdą. Tačiau dalykus reikia vertinti atsižvelgiant į jų tikrąjį kontekstą. Inkvizicijos persekiojami eretikai buvo turtingi ir galingi, savo valdžioje neretai turėdavę ginkluotų vyrų. Liudytojų ar net inkvizitorių žmogžudystės buvo gana dažnas atvejis. Liudyti prieš katarų arba maranų vadovus galėjo būti taip pat pavojinga, kaip šiandien liudyti prieš mafijos bosus. Ispanijos didysis inkvizitorius Petras Arbuesas 1485 m. buvo prie šventojo altoriaus nudurtas maranams tarnaujančių galvažudžių. Štai kodėl inkvizicija saugojo kai kurių liudytojų anonimiškumą. Slapto tyrimo ji imdavosi tik būtinais atvejais. Tačiau kaltinamiesiems irgi būdavo užtikrinamos tam tikros palankios teisės. Pavyzdžiui, proceso pradžioje jie galėdavo pateikti savo asmeninių priešų sąrašą, ir jeigu anoniminis liudytojas patekdavo į šį sąrašą, jo liudijimas būdavo automatiškai atmetamas. Be to, slapto kaltintojo parodymai būdavo duodami kaltinamojo advokato akivaizdoje. Tuo metu advokatą paskirdavo tribunolas tam, kad būtų garantuota, jog jis neatskleis liudytojo tapatybės. Tačiau dėl to jis nevykdė savo užduoties mažiau sąžiningai. Keletas Ispanijos teisininkų išgarsėjo savo gynybos procedūrų kokybe būtent inkvizicijos teismuose.

Reikia pažymėti, kad anoniminio apkaltinimo principas savaime nėra tokia neteisinga procedūra, kaip gali atrodyti. Šiandien Kvebeko provincijoje „Vaikų apsaugos įstatymas“ leidžia anoniminius apkaltinimus.

Kitas didelis inkvizicijai daromas priekaištas yra dėl kankinimų naudojimas tardymo metu. Vėlgi, dalykus reikia vertinti atsižvelgiant į jų kontekstą. Inkvizicinis tardymas nebuvo panašus į sadistinius Gestapo arba KGB kankinimus. Jis buvo santykinai švelnus palyginti su kankinimais, kuriuos pasaulietiniai teismai tuo metu taikydavo nusikaltėliams. Buvo naudojami trys būdai:

1. Garrucha buvo skriemulys su virve, pririšta prie kaltinamojo riešų. Ja jis būdavo pakeliamas į tam tikrą aukštį, o tada vienu mostu arba vienas paskui kitą sekančių kratymų serija žiauriai paleidžiamas, tai sukeldavo stiprų skausmą pečiuose.

2. Potro buvo suolas su vinimis, prie kurio kaltinamasis buvo pririšamas virvėmis. Kankintojas traukdamas virves palaipsniui smeigdavo vinis į kaltinamojo kūną.

3. Toca buvo iš audeklo padarytas piltuvėlis, per kurį vanduo galėdavo tekėti iš didelio ąsočio į kaltinamojo pilvą, kol šis uždusdavo.

Inkvizicijos procedūra smulkiai reglamentavo tardymo procesą. Kad kaltinamasis būtų kankinamas, jis turėjo būti apkaltintas labai sunkiu nusikaltimu ir tribunolas privalėjo turėti rimtų jo kaltės įrodymų. Sutikimą kankinimui turėdavo duoti vietos vyskupas, tai apsaugodavo kaltinamąjį nuo blogą vardą turinčio inkvizitoriaus perdėto uolumo. Tardymas negalėjo būti kartojamas. Instrukcijose buvo numatytas vyskupo atstovo ir gydytojo dalyvavimas kankinimo proceso metu, draudimas statyti kaltinamąjį į mirties pavojų ar jį luošinti, taip pat įpareigojimas gydytojui suteikti medicininę pagalbą kaltinamajam iš karto po tardymo. Ligoniai, seniai ir nėščios moterys būdavo atleidžiami nuo tardymo kankinant. Be to, kankinimai buvo naudojamas retai: pagal Žaną Diumoną, 1‒2 % procesų, o pagal Bartolomę Benasarą, 7‒11 %.

Stebina faktas, kad dauguma apkaltintųjų ištverdavo kankinimus ir dėl to būdavo išteisinami. Jei kankintojų tikslas buvo, kaip kad galima pamanyti, bet kokia kaina išgauti kaltės pripažinimą, tenka pripažinti, kad jie to siekė klaidingu keliu. Reikia savęs paklausti, ar apklausa grasinant kankinimais nebuvo labiau galutinė apsigynimo priemonė, siūloma kaltinamajam, tam tikras teismo testas, palyginamas su Viduramžių „ordalijomis“. Mano nuomone, į šią hipotezę vertėtų atsižvelgti.

Ordalija, arba „Dievo teismas“, buvo maždaug iki 1000-ųjų metų Europoje plačiai naudotas teisminis testas. Kaltinamasis tribunolo akivaizdoje įrodydavo savo nekaltumą ugnies, vandens arba kardo išmėginimu. Pirmuoju atveju savo rankose jis laikydavo degančią anglį – jei jo žaizdos užgydavo per tam tikrą laikotarpį, teismas darydavo išvadą, kad jo liudijimas tikras. Antruoju atveju kaltinamasis būdavo surišamas ir įmetamas į didelę vandens statinę. Jeigu jis plūduriuodavo ‒ tai yra normalu dėl plaučiuose esančio oro ‒ tribunolas darydavo išvadą, kad jis melavo, o jeigu jis, rizikuodamas savo gyvybe, skęsdavo, būdavo nusprendžiama, kad jis sakė tiesą. Galiausiai per išmėginimą kardu vienas prieš kitą kaudavosi du riteriai, atstovaujantys dviem prieštaraujantiems liudijimams. Pergalė parodydavo, kieno yra tiesa. Bažnyčia visada kovojo prieš ordalijas, laikydama jas prietaringa procedūra, paveldėta iš pagoniško senovės germanų įstatymo.

Kankinimų, kaip įrodymo priemonės, naudojimas šokiruoja šiuolaikinį protą, tačiau, palyginti su ordalijomis, tai buvo pažanga. Reikia nepamiršti, kad apklausa naudojant kankinimus tuo metu buvo žymiai dažniau taikoma kriminalinėse bylose. Be to, didysis inkvizitorius šv. Jonas Kapistranas XV a. uždraudė kankinimų naudojimą inkvizicijos bylose, tai yra daugiau kaip 300 metų anksčiau, negu karalius Liudvikas XVI uždraudė kankinimus kriminaliniuose Prancūzijos teismuose (nors Ispanijos inkvizicija tuo tarpu grąžino jų naudojimą).

Kad ir kaip ten būtų, inkvizicinė procedūra, nepaisant kankinimų naudojimo, reiškia pažangą teisės istorijoje. Viena vertus, ji aiškiai atsisakė ordalijų, kaip įrodymo priemonės, pakeisdama jas liudininkų parodymais ‒ šiuo principu iki pat šios dienos remiasi modernioji teisė. Antra vertus, ji nustatė valstybės, kaip kaltintojos, vaidmenį. Iki tol netgi kriminalinėje byloje kaltę turėdavo įrodyti auka, o tai dažnai būdavo sunku, ypač jeigu auka būdavo silpna, o nusikaltėlis įtakingas. Tačiau inkvizicijos atveju, kaip ir šiandieninėse kriminalinėse bylose, auka yra ne daugiau nei paprastas liudininkas. Tai bažnytinė valdžia nešė įrodymo naštą.

Inkvizicijos sudegintų eretikų skaičius yra smarkiai perdėtas. Šių tariamų skaičių, kuriais šiuo klausimu vis dar remiasi pernelyg daug mokslinių darbų, kūrėjas yra Chuanas Antonijus Liorentė (Juan Antonio Llorente)[15]. Jis buvo kunigas apostatas, ėmęs tarnauti napoleoniškai Ispanijos okupacijai. Apšmeižęs inkviziciją, jis sunaikino jam galėjusius prieštarauti archyvus. Keletas istorikų vis dar pateikia išpūstus skaičius, pagrįstus antiklerikaline vaizduote. Tačiau šiuos skaičius XX a. pradžioje atmetė Ernestas Šaferis (Schafer) ir Alfonsas Chunkas (Junco). Nuo to laiko sąžiningi istorikai sutaria sakydami, kad Ispanijos inkvizicijos aukų skaičius buvo žymiai mažesnis nei paprastai manoma. Žanas Diumonas kalba apie maždaug 400 egzekucijų per 24 Izabelės Katalikės valdymo metus. Tai tikrai mažai palyginti su 100 000 „kolaborantų“ valymo aukų Prancūzijoje 1944‒45 metais arba dešimtimis milijonų nekaltų žmonių, komunistų nužudytų Rusijoje, Kinijoje ir kitur.

Reikia pažymėti, kad pasmerktiesiems myriop ne visada buvo įvykdoma mirties bausmė. Nuosprendžiai kartais būdavo pakeičiami įkalinimu, o sudeginami būdavo tik jų atvaizdai. Be to, pasmerktieji nebūtinai būdavo sudeginami gyvi. Jeigu jie parodydavo tam tikrą atgailą, juos pirmiau uždusindavo prieš įmetant į laužą. Taip pat reikia prisiminti, kad mirčiai pasmerkdavo tik atkritusiuosius, tai yra tuos, kurie grįždavo prie erezijos po to, kai jos išsižadėdavo.

Kai kurie žmonės stebisi, kad Bažnyčia, liepianti atleisti savo priešams, galėjo taikyti mirties bausmę. Visų pirma reikia pažymėti, kad viešosios valdžios pareiga nėra tokia pati, kaip tikinčiųjų. Meilės pareiga įpareigoja individą atleisti, netgi atleisti nusikaltėliui, galbūt nužudžiusiam brangiausius giminaičius. Tačiau valstybės pirminė meilės pareiga yra saugoti viešąją tvarką, ginti fizinę ir dvasinę savo pavaldinių gerovę. Jeigu mirties bausmė yra būtina viešam saugumui užtikrinti, valstybė arba Bažnyčia gali ją taikyti. „Tridento Susirinkimo katekizmas“ ir „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“, išleistas Jono Pauliaus II (str. 2266), pripažįsta mirties bausmės teisėtumą.

Šv. Tomas Akvinietis pateisina nusikaltėlių egzekuciją pastebėdamas, kad mirties baimė dažnai palengvina jų atsivertimą. Iš tikrųjų, kalėjimų kapelionai gali paliudyti, kad tuo metu, kai mirties bausmė pakariant vis dar egzistavo Kanadoje, retai buvo galima pamatyti pasmerktųjų lipant ant ešafoto, prieš tai neišpažinus savo nuodėmių kunigui. Dažnai laikinoji mirties bausmė leisdavo nusikaltėliui išvengti amžinosios mirties bausmės, t. y. pragaro. Šitaip valstybė rodė tikrą meilę. Grąžinti jam laisvę, kaip tai šiandien daroma prisidengiant atlaidumu, reiškia suteikti nusikaltėliui progą atkristi į nuodėmę ir prarasti savo sielą.

Šiaip ar taip, mirties bausmė sudarė mažiau nei 1 % Inkvizicijos paskelbtų nuosprendžių. Dažniausiai eretikai būdavo nuteisiami nešioti ant savo rūbų kryžių, leistis į piligrimines keliones, tarnauti Šventojoje Žemėje arba būti nuplaktiems, dažnai tik simboliškai. Kartais tribunolas konfiskuodavo jų turtą arba įkalindavo. Inkvizicijos kalėjimai nebuvo tokie baisūs, kaip tvirtinama. Jie netgi turėjo būti patogesni nei įprastiniai kalėjimai, nes kai kurie nusikaltėliai prisipažindavo skleidę erezijas tam, kad būtų į juos perkelti. Be to, eretikai dažnai sulaukdavo amnestijos. 1495 metais karalienė Izabelė paskelbė visuotinę amnestiją visiems, kuriuos inkvizicija buvo pasmerkusi.

Tikroji inkvizicijos istorija visiškai neatitinka juodosios legendos, paskleistos Bažnyčios priešų.  Bartolomė Benasaras (Bartolome Bennassar), tikrai ne Šventosios Oficijos gynėjas, savo darbe „Ispanijos inkvizicija, XV-XIX amžiai“ (1979) rašo:

„Jeigu Ispanijos inkvizicija būtų buvusi toks pat tribunolas kaip kiti, aš, nebijodamas prieštaravimų ir nepaisydamas išankstinės nuomonės, nedvejodamas daryčiau išvadą, kad ji buvo už juos pranašesnė... Be abejo, veiksmingesnė, tačiau ir tikslesnė bei skrupulingesnė, nepaisant kai kurių teisėjų, kurie galėjo būti išdidūs, godūs arba ištvirkę, silpnybių. Teisingumas, labai dėmesingai ištiriantis liudytojų parodymus, vykdantis smulkmenišką kryžminę jų apklausą, be svyravimo (ir dažnai dėl menkiausios priežasties) atsižvelgiantis į kaltinamojo abejones įtartinais liudytojais; teisingumas, retai taikantis kankinimus ir, skirtingai nei kai kurie civiliniai teismai, po ketvirtį amžiaus trukusio žiauraus griežtumo labai retai pasmerkiantis mirčiai ir tik labai apdairiai skiriantis baisią galerų bausmę; teisingumas, kuris trokšta auklėti, paaiškinti kaltinamajam, kodėl šis klydo, papeikti ir patarti ir kuris galutiniai pasmerkia tik atkritusius....

(Bet) inkvizicija negali būti laikoma į kitus panašiu tribunolu. Inkvizicijai nebuvo pavesta ginti asmenis ir nuosavybę galimos agresijos. Ji buvo sukurta tam, kad uždraustų tikėjimą ir garbinimą…“[16]

Štai čia priėjome reikalo esmę. Kaip sąžiningas ir kompetentingas istorikas, Benasaras negali neatmesti šimtmečiais gyvavusio melo apie inkviziciją. Tačiau, kaip liberalas ir reliatyvistas, jis negali priimti principo, buvusio šios institucijos pagrindu – religinio pažabojimo galios.

Vienintelis dalykas, dėl kurio liberalai vis dar gali priekaištauti Inkvizicijai, yra tai, kad ji kovojo prieš klaidingas religijas. Tai gana normalu, nes liberalai netiki, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelis kelias į išganymą. Jie negali suprasti antgamtinio inkvizicijos tikslo.

Tačiau tie, kas turi tikėjimą, privalo teigiamai vertinti inkviziciją. Išvalydama Ispanijos Katalikų Bažnyčią nuo maranų įtakos, Šventoji Oficija išgelbėjo Ispaniją nuo protestantizmo ir apsaugojo ją nuo religinio karo siaubų, panašių į tuos, kurie XVI amžiuje nuniokojo didžiąją Europos dalį. Prisiminkime, kad per gausius religinius karus, vykusius 1520‒1648 m. žuvo trečdalis vokiečių. Jei kelių šimtų eretikų sudeginimas leido Ispanijai išvengti tokio konflikto, privalome daryti išvadą, kad Šventoji Oficija atliko humanitarinį aktą.

Be to, inkvizicija išgelbėjo ne tik Ispaniją, bet ir visą Bažnyčią. XVI a. katalikiškas pasaulis buvo ant pražūties ribos, smarkiai puolamas protestantų revoliucijos šiaurėje ir turkų otomanų ekspansijos rytuose. Prancūzija, pasinėrusi į civilinį karą, nebegalėjo ginti Bažnyčios. Tai Ispanija išgelbėjo krikščionybę, ypač Lepanto mūšyje 1571 metais.

Antireformacija taip pat buvo Ispanijos kūrinys, ir Ispanijos katalikybė galėjo atlikti tokį naudingą vaidmenį XVI amžiuje tik dėl to, kad inkvizicija apgynė jos doktrininį vientisumą XV amžiuje. Šiandien Bažnyčia ir visuomenė galbūt nebūtų tokioje apgailėtinoje padėtyje, jeigu XIX ir XX amžiais būtų gyvavusi inkvizicija ir gynusi mus nuo modernių erezijų.

Žinoma, nesiūlome atkurti inkviziciją. Dabar jau per vėlu. Inkvizicija gali būti veiksminga tik giliai krikščioniškoje visuomenėje. Tai gynybinis ginklas, nereikalingas mėginant grąžinti pasaulį prie tikėjimo. Šiandienos Bažnyčia yra rekonkistos fazėje.


Tačiau jeigu negalime atstatyti inkvizicijos, ji tikrai turi būti reabilituota istoriškai. Su visa derama pagarba tiems, kurie norėtų, kad Bažnyčia save žemintų, katalikai neturi gėdytis šio švento tribunolo praeities veiklos.

Žanas Klodas Diupui (Jean-Claude Dupuis) yra istorikas, šiuo metu dirbantis Lavalo universitete Kvebeke, Kanadoje. Taip pat jis dėsto Šv. Pijaus X brolijos Šventosios Šeimos mokykloje Kvebeke. Besidomintiems inkvizicijos istorija siūlome lietuviškai išleistą knygą: Volšas V. T., Didieji inkvizitoriai, Marijampolė: Ardor, 1999.

[14] Ypatingieji Prancūzijos revoliucinės valdžios teismai, pasmerkę giljotinai tūkstančius žmonių. ‒ Red. p.
[15] Llorente, J. A., Historia critica de la Inquisicion en Espana, Madrid: Éd. Hiperion, 1981, (Pirmoji laida ‒ 1822 m.).
[16] Bennassar, B., L’Inquisition espagnole XVe-XIXe siècle, Paris: Éd. Hachett, 1979, pp. 389‒390.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 5630672417299279561

Rašyti komentarą

  1. Būtų gerai, kad redakcija nespausdintų tokių "objektyvių" tekstų. Jau ir su anais straipsniais praradote dalį pasitikėjimo jūsų objektyvumu. Ir šis tekstas galėtų pateikti ne procentus, bet absoliučius skaičius kartu su visais kankintais, nukankintais ir nužudytais. Galėtų pateikti, kam atitekdavo tų "eretikų" turtai, žemės...
    Galite komentarą ir šį kartą ištrinti, jūsų valia.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Net neskaičiusi straipsnio dėkoju redakcijai, kad taip giliai suvokia tikrovę ir objektyviai ją vertina. Skaičiau "Didžiuosius inkvizitorius"; rekomenduoju tą knygą kitiems.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item