Jean-Claude Dupuis. Inkvizicijos apgynimas (II)

2-oji straipsnio dalis. Šis aktualus straipsnis, pirmą kartą paskelbtas žurnalo „The Angelus“ 1999 m. lapkričio numeryje, gina klaidingai...

2-oji straipsnio dalis. Šis aktualus straipsnis, pirmą kartą paskelbtas žurnalo „The Angelus“ 1999 m. lapkričio numeryje, gina klaidingai suprastą Katalikų Bažnyčios istorijos puslapį.

Katarų pavojus

Katarizmas išplito visoje Europoje XI‒XIII amžiais. Jis ypač suklestėjo Langedoke (pietų Prancūzija), iš ten kilo pavadinimas „albigiečiai“ (nuo Albi miesto). Žodis „kataras“ kilęs iš graikiškojo „katharos“, reiškiančio „tyras“. Iš tikrųjų katarizmas nėra krikščioniška erezija griežtąja prasme, tai greičiau kita religija. Jo kilmė lieka neaiški, nors jo doktrina keistai panaši į gnostikų ir manichėjų filosofijas, gyvavusias Artimuosiuose Rytuose III ir IV amžiais. Taip pat pažymėtina, kad laisvoji masonerija skelbiasi per tamplierius paveldėjusi katarų iniciacijos slėpinius.

Pagal katarus, visatą padalijo du amžini principai. Gerasis sukūrė dvasių pasaulį, blogasis ‒ materialų pasaulį. Žmogus yra šių dviejų principų junginys. Jis yra puolęs angelas, įkalintas kūne. Jo siela kilo iš gerojo principo, tačiau jo kūnas ‒ iš blogojo. Taigi žmogaus tikslas yra išsilaisvinti iš materijos per dvasinį apsivalymą, dažnai pareikalaujančio daugybės reinkarnacijų.

Kaip ir visi eretikai, katarai teigė, kad jų doktrina yra tikroji krikščionybė. Jie išlaikė krikščionišką terminologiją, bet iškreipė dogmų esmę. Jie sakė, kad Kristus buvęs tobuliausias iš angelų ir kad Šventoji Dvasia yra už Sūnų žemesnis kūrinys. Jie priešpriešino Senąjį Testamentą, blogojo principo kūrinį, ir Naująjį Testamentą, gerojo principo kūrinį. Jie neigė Jėzaus įsikūnijimą, kančią ir prisikėlimą. Jie tvirtino, kad atpirkimas labiau kyla iš evangelinių mokymų nei iš Kryžiaus mirties.

Katarai teigė, kad Bažnyčia sugedo imperatoriaus Konstantino, pavertusia ją valstybine religija, laikais. Jie atmetė visus sakramentus. Katarizmas aiškiai buvo krikščioniška kauke prisidengusios pagonybės forma, tam tikrais punktais primenanti budizmą.

Kadangi materialus pasaulis yra iš esmės blogas, katarų etika smerkė bet kokį sąlytį su materija. Santuoka ir palikuonių gimdymas buvo uždrausti, nes negalima bendradarbiauti su šėtonu, siekiančiu įkalinti sielas kūnuose. Kadangi mirtis reiškė išlaisvinimą, buvo skatinama savižudybė. Katarai taikė endurą, tai yra maitinimo nutraukimą ligoniams ir kartais netgi kūdikiams, kad pagreitintų sielos grįžimą į dangų. Katarai atsisakydavo duoti priesaiką teisindamiesi tuo, kad Dievas neturi būti painiojamas į žemiškus reikalus, taip pat jie smerkė visas turto formas.

Galiausiai katarai norėjo pasiekti „dezinkarnacijos“ (kūno nejautimo) būseną, panašią į fakyrų (induizmo asketų). Be to, katarai neigė valstybės teisę kariauti ir bausti nusikaltėlius.

Aišku, tokia programa nepritrauktų daug mokinių, todėl katarizme atsirado dvi tikinčiųjų klasės: „tobulieji“ ir paprasti tikintieji. Pirmieji, jų buvo nedaug, vadinosi inicijuotieji. Jie gyveno vienuolynuose ir griežtai laikėsi katarų moralinės filosofijos. Antrieji, jų buvo didžioji dauguma, buvo laisvi nuo visų moralinių įpareigojimų, visų pirma seksualinėje srityje, bet taip pat ir komerciniuose reikaluose.

Katarai nesilaikė krikščioniškų taisyklių, draudusių palūkininkavimą ir taikiusių teisingos kainos principą. Be to, paprastas tikintysis gaudavo garantiją, kad eis į dangų, jei prieš mirdamas priimdavo „consolamentum“ – kažką panašaus į paskutinį patepimą.

Ištvirkavimas, kontracepcija, abortai, eutanazija, savižudybė, negailestingas kapitalizmas, materializmas ir visuotinis išganymas – stebėtina, kiek katarų moralė panaši į šių dienų liberalizmą.

Taigi katarai mokė dvejopos etikos – askezės, skirtos mažumai, ir palaidumo, skirto daugumai, be to, su amžino išganymo už mažą kainą garantija. Dabar suprantama, kodėl jų doktriną lydėjo sėkmė.

Vis dėlto didžioji žmonių dalis liko ištikimi katalikybei. Katarai daugiausia buvo verbuojami tarp miestų prekybininkų. Jie nebuvo labai gausūs – galbūt 5‒10 proc. Langedoko gyventojų, – tačiau jie buvo turtingi ir galingi. Kai kurie iš jų vertėsi palūkininkavimu. Tulūzos (Prancūzija) grafas, svarbiausias Langedoko valdovas, rėmė jų pusę.

Taigi katarai nebuvo vargšės beginklės avys, fanatiškos inkvizicijos aukos. Priešingai, jie sudarė galingą ir arogantišką sektą, kuri skleidė amoralią doktriną, engė katalikus valstiečius ir persekiojo kunigus. Jiems net pasisekė nužudyti didįjį inkvizitorių, šv. Petrą Kankinį (taip pat žinomą kaip šv. Petras iš Veronos).

Bažnyčia parodė didžiulę kantrybę prieš imdamasi priemonių prieš katarų pavojų. Albigiečių erezijas pasmerkė vietinis Tulūzos susirinkimas 1119 m., bet iki 1179 m. Roma tenkinosi siųsdama į Langedoką pamokslininkus – tokius vyrus kaip šv. Bernardas ir šv. Dominykas. Šios misijos nebuvo itin sėkmingos.

1179 metais Laterano III Susirinkimas paprašė civilinės valdžios įsikišti. Prancūzijos karalius, Anglijos karalius ir Vokietijos imperatorius savo iniciatyva jau buvo pradėję malšinti katarizmą, savo klaidingu mokymu apie šeimą ir priesaiką kėlusį grėsmę socialinei tvarkai.

Prisiminkime, kad feodalinė sistema rėmėsi vieno žmogaus priesaika kitam. Priesaikos vertės neigimas Viduramžių visuomenei buvo toks rimtas dalykas, kaip šiuolaikinei visuomenei būtų įstatymo autoriteto neigimas.

Be to, katarų pamokslininkai skatino anarchiją ir vadovavo ginkluotoms gaujoms, įvairiose šalyse vadintoms skirtingai („cotereaux“, „routiers“, „patarins“ ir pan.). Šios gaujos plėšė bažnyčias, žudė kunigus ir išniekindavo Eucharistiją. Katarai taip pat šėlo ir šventvagiavo, kaip ir XVI amžiaus protestantai arba 1793-ųjų Prancūzijos revoliucionieriai. 1177 m. Prancūzijos karalius Pilypas Augustas buvo priverstas sunaikinti septynis tūkstančius šių bepročių, susibūrusių į gaują, o Limožo vyskupas turėjo žygiuoti prieš du tūkstančius anarchistų. Tokie pat dalykai vyko Vokietijoje ir Italijoje. 1145 metais Arnoldui iš Brešos (Brescia, Italija) ir jo „patarins“ pavyko užimti Romą ir išvyti popiežių. Jie paskelbė respubliką ir valdė ją dešimt metų, kol juos nukariavo ir sudegino Vokietijos imperatorius Frydrichas Barbarosa. Katarizmas išprovokavo socialinę netvarką visoje Europoje ir viešpatavo Langedoke.

1208 metais Raimundo VI, Tulūzos grafo, žmonės nužudė popiežiaus pasiuntinį palaimintąjį Petrą de Kastelnau. Pagaliau pop. Inocentas III nusprendė prieš albigiečius skelbti kryžiaus žygį. Jame dalyvavo prancūzai iš šiaurės, vadovaujami Simono de Monforo. Katarai priešinosi ketverius metus (1209-1213), paskui vėl ėmėsi ginklų 1221 metais ‒ tai parodo, kokie stiprūs jie buvo. Jų paskutinė tvirtovė Montseguras krito tik 1244 metais. Bet, nepaisant to, katarizmas neišnyko. Jis transformavosi į slaptą draugiją, kai kuo panašią į laisvąją masoneriją.

Kaip ir visuose karuose, kryžiaus žygyje prieš albigiečius pasitaikė kraštutinumų. Bezjė (Béziers) paėmimas 1209 m. buvo tikros skerdynės. Tarp miesto gyventojų buvo neįmanoma atskirti katarus nuo katalikų. Teigiama, kad popiežiaus pasiuntinys Arnoldas de Sito (Arnold de Citeaux) yra pasakęs: „Žudykite juos visus. Dievas atpažins savuosius.“ Galimas dalykas, kad šie žodžiai yra apokrifiniai ir gali būti priskirti antiklerikalinių banalybių ginkluotei. Tačiau jie vis tiek atspindi neabejotiną faktą: katarai, ilgą laiką kurstę žmonių neapykantą dėl savo amoralumo ir palūkininkavimo, rizikavo būti nulinčiuoti.

Kad ir kaip ten būtų, inkvizicija dažnai užkirsdavo kelią šioms skerdynėms, skirdama eretikus nuo tikratikių, vadovus nuo jų sekėjų ir skirtingiems erezijos laipsniams taikydama atitinkamas bausmes.

Galiausiai inkvizicija buvo humaniška. Griežtai bausdama vadovus, ji pasigailėjo daugumos katarų, kurie buvo labiau erezijos aukos nei jos skleidėjai. Išgaudydama į pogrindį nuėjusius eretikus ji užkirto kelią katarizmo ir visų socialinių bei moralinių šios doktrinos sukeltų netvarkų atgimimui.

Vienas istorikas, nors ir priešiškas inkvizicijai, nedvejojo padaryti išvadą, kad kryžiaus žygyje prieš albigiečius:

„…ortodoksijos [Katalikybės] reikalas sutapo su civilizacijos ir progreso reikalu… Jei šis įsitikinimas [katarizmas] būtų patraukęs tikinčiųjų daugumą, jis būtų pasibaigęs Europos grąžinimu į pirmykščių laikų barbarybę.“[10]

Maranų pavojus

Dabar peršokime keletą amžių į priekį ir pereikime Pirėnus [kalnus, skiriančius Prancūziją nuo Ispanijos] tam, kad ištirtume kitą grėsmę, kurią inkvizicijai pavyko atremti: maranų pavojų.

Viduramžių Ispanija buvo padalyta į keletą krikščioniškų ir musulmoniškų karalysčių. Izabelės, Kastilijos karalienės, vedybos su Ferdinandu, Aragono karaliumi, 1469 metais palengvino Ispanijos suvienijimą ir leido užbaigti „rekonkistą“ [Ispanijos atkariavimą iš maurų] paimant Granadą 1492 metais.

Ispanijoje nuo Viduramžių taip pat gyveno gausi žydų bendruomenė. Žydų, krikščionių ir musulmonų bendruomenės nebuvo viena nuo kitos atsiskyrusios, nors jų santykiai ne visada buvo harmoningi. Daug žydų buvo atsivertę į katalikybę, bet slapta toliau praktikavo judaizmą.

Reikia atminti, jog Talmudas leidžia žydams apsimesti atsivertėliais siekiant išvengti persekiojimo. Šie pseudo-krikščioniški žydai buvo vadinami maranais (isp. marranos, kiaulės)[11].

Priešingai, nei mus nori įtikinti, maranai atsiversdavo ne dėl grasinimų, nors Ispanija patyrė pogromų bangą 1391 metais. Maranai greičiau siekė infiltruotis į krikščionišką visuomenę tam, kad ją kontroliuotų. Jų santuokinių sąjungų strategija buvo labai efektyvi ‒ iki XVI amžiaus dauguma ispanų kilmingų šeimų tarp savo protėvių turėjo kiek nors žydų. Servantesas taip pat užsimena apie šį socialinio paaukštinimo reiškinį. Sančas Pansa Don Kichotui sako: „Juk aš esu grynakraujis krikščionis, o to per akis pakanka, kad tapčiau grafu.“ „Netgi per daug“, – atsako šis.[12]

Kastilijos Izabelė jau buvo beištekanti už turtingo marano, pinigų skolintojo Pedro Girono, bet Dievas to neleido. Kastilijos Šeilokas[13] mirė kelyje pas savo sužadėtinę po to, kai atsisakė krikščioniškų sakramentų ir piktžodžiavo šventajam Jėzaus Vardui.

Maranai nepasitenkino ispanų diduomenės infiltracija, jie įsiskverbė ir į Bažnyčią. Toje epochoje tai buvo neatsiejama, nes paprastai aukštoji dvasininkija buvo renkama iš diduomenės. Kai kurie maranai kunigai savo bažnyčiose faktiškai mokė Talmudą. Segovijos vyskupas Chuanas Arijas (Juan Arias) iš Avilos pagal žydiškas apeigas palaidojo savo tėvus, išsižadėjusius krikščionybės. Kalahoros vyskupas Pedras d'Aranda neigė Trejybę ir Kristaus kančią. „Kastilijos žydų enciklopedija“ pripažįsta, kad maranai „instinktyviai siekė susilpninti Ispanijos katalikybę“.

Savo „Maranų istorijoje“ (Histoire des Marranes, 1959) žydų specialistė Sesil Rot (Cecil Roth) rašo:

„Didžioji „conversos“ [kitas maranų vardas] dauguma klastingai dirbo dėl savo pačių interesų įvairiose politinių ir bažnytinių institucijų šakose, labai dažnai viešai smerkė Bažnyčios doktriną ir savo įtaka užkrėsdavo ištisą tikinčiųjų masę.“

Maranų vykdomas Ispanijos katalikybės judaizavimas iš dalies paaiškina Erazmo, Liuterio pirmtako, populiarumą toje šalyje. Romoje buvo rimtai bijoma žydų karalystės Ispanijoje iškilimo.

Prie religinės problemos prisidėjo antra problema. Maranai už pinigus buvo nusipirkę aukštus postus keliuose Ispanijos miestuose ir prislėgė senuosius krikščionis mokesčių bei palūkanų našta. 1449 m. kilo liaudies sukilimai prieš maranų valdžią Tolede ir Siudad Realyje (Ciudad Real). 1467 m. maranai atgavo šių miestų kontrolę ir išžudė daug senųjų krikščionių. Kraujas buvo pralietas ir Kastilijoje (1468 m.) bei Andalūzijoje (1473 m.). Ispanija tuo metu buvo ant rasinio ir religinio civilinio karo slenksčio. Šis karas galėjo būti baisus, tačiau jo buvo išvengta inkvizicijos dėka.

Reikia pažymėti, kad žydų konvertitai ne visada buvo maranai. Daugelis jų buvo nuoširdūs katalikai. Prisiminkite šv. Teresę Avilietę, kuri buvo marano anūkė, maža to ‒ inkvizicijos pasmerkto marano.

Iš tikrųjų, nuoširdžiai atsivertę žydai buvo didžiausi maranų priešai. Buvę rabinai Salomonas Halevis, tapęs Burgo vyskupu ir pasivadinęs Šventosios Marijos Pauliumi, ir Jehošua ibn Vivesas iš Lorkos (Yehosúa ben Yosef ibn Vives al-Lorqui), tapęs broliu Šventojo Tikėjimo Jeronimu, rašė aršius darbus prieš judaizmą.

Istorikas Henris Kamenas (Henry Kamen) pažymi, kad pagrindiniai antijudėjiniai polemikai patys yra buvę judaistai. Tai jie reikalavo inkvizicijos tribunolo, kad būtų atskirti netikri žydų atsivertėliai į krikščionybę nuo nuoširdžių naujųjų krikščionių. Pirmasis didysis Ispanijos inkvizitorius Tomas de Torkvemada (Torquemada) pats buvo kilęs iš atsivertusių žydų. Be to, reikia pažymėti, kad daug maranų laikėsi judaizmo papročių tiesiog dėl šeimos tradicijos arba klaidingai suprasdami katalikų tikėjimą. Tad inkvizicija turėjo nustatyti dar vieną perskyrą tarp maranų, sąmoningai kraipiusių tikėjimą, ir tų, kurie buvo nepakankamos katekezės aukos.

Ispanijos inkvizicija buvo įsteigta popiežiaus bule 1478 metais. Šis tribunolas gynė Ispanijos Bažnyčios doktrininį vientisumą, kartu apsaugodamas šalį nuo visuotinio pogromo. Susidūrusi su maranų pavojumi ‒ kaip anksčiau katarų pavojaus atveju, ‒ inkvizicija siekė neutralizuoti erezijos vadus tam, kad apsaugotų ir atgautų eretikų daugumą.

Bus daugiau.

Žanas Klodas Diupui (Jean-Claude Dupuis) yra istorikas, šiuo metu dirbantis Lavalo universitete Kvebeke, Kanadoje. Taip pat jis dėsto Šv. Pijaus X brolijos Šventosios Šeimos mokykloje Kvebeke. Besidomintiems inkvizicijos istorija siūlome lietuviškai išleistą knygą: Volšas V. T., Didieji inkvizitoriai, Marijampolė: Ardor, 1999.

[10] Léa, H., Histoire de l’Inquisition au Moyen Age, Paris: Éd. Jérôme Millon, 1986, 3 vols.
[11] Taip juos pravardžiuodavo žydų bendruomenės nariai, kurie ir toliau praktikavo judaizmą, laikėsi jo draudimų, tarp jų ‒ kiaulienos nevalgymo.
[12] Cervantes, M., Don Kichotas Lamančietis, 1 kn., XXI sk., Vilnius: Alma litera, 2007. Vertimas: Valdo Petrausko.
[13] Šeilokas (angl. Shylock) ‒ Šekspyro dramos „Venecijos pirklys“ personažas, negailestingas žydų palūkininkas.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 4174956738952550389

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item