Jean-Claude Dupuis. Inkvizicijos apgynimas (I)

Šis aktualus straipsnis, pirmą kartą paskelbtas žurnalo „The Angelus“ 1999 m. lapkričio numeryje, gina klaidingai suprastą Katalikų Bažn...


Šis aktualus straipsnis, pirmą kartą paskelbtas žurnalo „The Angelus“ 1999 m. lapkričio numeryje, gina klaidingai suprastą Katalikų Bažnyčios istorijos puslapį.

Tariamos inkvizicijos baisybės paprastai eina Bažnyčios priešų kaltinimų sąrašo pradžioje. Volteras kalbėjo apie „kruviną tribunolą, tą baisų vienuoliškos galios atminimą“.[1] Juoda inkvizicijos legenda taip įsispaudė mūsų protuose, kad šiandien dauguma katalikų nebesugeba apginti šio Bažnyčios istorijos laikotarpio. Geriausiu atveju jie teisina inkviziciją remdamiesi to laikotarpio papročiais, kurie esą buvo žymiai barbariškesni nei mūsų „apšviestos“ epocha. Tačiau dažniausiai jie tiesiog prisijungia prie antiklerikalų choro, puolančio Šventosios Oficijos tribunolą.

Savo laiške 2000-ųjų metų jubiliejaus proga pats Šventasis Tėvas pasmerkia inkviziciją:

„Kitas skausmingas Bažnyčios istorijos tarpsnis, prie kurio jos vaikai turi sugrįžti su atgailos sugrudinta širdimi, yra nepakantumas ir net smurtas tiesos tarnystėje ‒ ypač kai kuriais amžiais.“[2]

Tačiau šventieji, gyvenę inkvizicijos laikais, niekada jos nekritikavo, priešingai ‒ kartais skųsdavosi, kad ji nepakankamai griežtai slopina ereziją. Šventoji Oficija kruopščiai ištyrė dvasinius šv. Teresės Avilietės raštus tam, kad nustatytų, ar ji nėra tariama mistikė. Mat tuo metu būta daug netikrų mistikų tarp Ispanijos alumbrados („apšviestųjų“). Užuot laikiusi tai netolerancijos pasireiškimu, šventoji, visiškai pasitikėdama pavedė save tribunolo sprendimui, iš tikrųjų neradusio jos raštuose nieko eretiško. Kita vertus, šventieji niekada nebijodavo pasmerkti dvasininkijos piktnaudžiavimų – tai viena iš pagrindinių jų pareigų. Kaip paaiškinti faktą, kad jie nė vieno žodžio neištarė prieš inkviziciją? Kaip paaiškinti faktą, kad Bažnyčia kanonizavo ne mažiau nei keturis didžiuosius inkvizitorius: Petrą Kankinį (m. 1252), Joną Kapistraną (m. 1456), Petrą Arbuesą (m. 1485) ir Pijų V (m. 1572)? Šv. Dominykas (m. 1221) taip pat buvo inkvizicijos tribunolo bendradarbis.

Iš tikrųjų katalikų autoriai inkviziciją kritikuoti pradėjo tik XIX amžiuje, ir tai tik liberalūs katalikai, nes ultramontanistai (dvasininkai, tvirtai tikintys popiežiaus politika bažnytiniuose bei politiniuose reikaluose ir ją remiantys) stipriai gynė tribunolą[3]. Iki Prancūzijos revoliucijos inkvizicijos kritika buvo protestantų sritis. Istorikas Žanas Diumonas (Jean Dumont), šiuo metu geriausias inkvizicijos apologetas,[4] atkreipia dėmesį, kad XVI amžiaus graviūros, iliustruojančios auto-da-fé („tikėjimo aktas“, viešasis inkvizicijos sprendimo vykdymas) scenas, pastatus paprastai vaizduoja su frontonais. Tuo metu tokia architektūra buvo sutinkama Nyderlanduose ir Reino slėnyje, bet ne Ispanijoje. Ši detalė atskleidžia protestantišką graviūrų kilmę. Iš tikrųjų juodoji inkvizicijos legenda yra protestantiškos propagandos gaminys, kurį XVIII amžiui perdavė Apšvietos filosofija, XIX amžiui – masoniškas antiklerikalizmas, o XX amžiui – „krikščioniška demokratija“.

Vis dėlto rimčiausi istoriniai tyrinėjimai neseniai pripažino, kad inkvizicija buvo sąžiningas tribunolas, labiau siekęs eretikus atversti nei nubausti, pasmerkęs ugniai santykinai mažai žmonių ir naudojęs kankinimus tiktai išimtiniais atvejais.[5] Tačiau antiinkvizicinis mitas vis dar cirkuliuoja viešojoje nuomonėje. Volteras sakė, kad tūkstantį kartų pakartotas melas tampa tiesa. Vis dėlto pagrindinė šio mito gyvybingumo priežastis yra kita. Tuščias darbas įrodinėti, kad inkvizicija nebuvo tokia baisi, kaip kad tikima. Šiuolaikinio žmogaus tai neįtikins, nes jam nepriimtinas pats religinės netolerancijos principas. Tad norint suprasti istorinį inkvizicijos reiškinį, pirmiau reikia suvokti tradicinį Bažnyčios mokymą apie religinę laisvę.

Religinės prievartos galia

Vatikano II Susirinkimas paskelbė religinės laisvės principą:

„Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“ (Dignitatis Humanae, 2)

Akivaizdu, kad inkvizicijos idėja, pagal kurią erezija yra nusikaltimas prieš bendrąjį įstatymą, turi būti atmesta kaip prieštaraujanti šiam mokymui.

Tačiau pats religinės laisvės principas yra visiškai atitrūkęs nuo Bažnyčios Tradicijos. Pijaus IX „Klaidų sąrašas“ (Syllabus, 1864 m.) konkrečiai pasmerkia šiuos teiginius:

§ 24) Bažnyčia neturi galios naudoti prievartą ir taip pat neturi jokios tiesioginės ar netiesioginės galios šio pasaulio dalykuose.

§ 77) Mūsų laikais nebetinka katalikų religiją laikyti vienintele valstybine religija, atmetant bet kokias kitas religijas.

§ 79) Netiesa, kad valstybės leista bet kokio kulto laisvė ir visiems suteikta galia viešai reikšti savo pažiūras bei mintis veda į greitesnį papročių bei sielų sugedimą ir į indiferentizmo negerovės pasklidimą.

„Sąrašo“ mokymas, Bažnyčiai ir valstybei pripažinęs galią naudoti prievartą religiniuose reikaluose atitiko katalikišką tradiciją. Popiežius Leonas X (1513-1521) atskirai pasmerkė Martyno Liuterio tvirtinimą, kad Bažnyčia neturi teisės deginti eretikų. Belarminas ir Suarezas taip pat gynė Bažnyčios teisę skirti mirties bausmę su sąlyga, kad nuosprendį įvykdys pasaulietinė valdžia, tai yra valstybė.[6] Šv. Tomas Akvinietis pritarė prievartos, netgi fizinės, naudojimui kovojant prieš ereziją. Šv. Augustinas kreipėsi į Romos imperijos valdžią, kad ši jėga numalšintų donatistų schizmą. Senasis Testamentas nurodė mirtimi bausti stabmeldžius ir piktžodžiautojus.

Galia naudoti prievartą religiniuose reikaluose pagrįsta valstybės pareigų tikrajai religijai principu. Dieviškasis įstatymas liečia ne tik individus, jis privalo apimti visą socialinį gyvenimą. Kardinolas Ottaviani‘s apibendrino šio mokymo išvadas:[7]

1. Viešas, o ne tik privatus, žmonių religijos išpažinimas.

2. Įstatymdavystė, įkvėpta pilno Kristaus mokymo.

3. Religinio žmonių palikimo gynimas nuo kiekvieno puolimo, siekiančio atimti jų tikėjimo lobį ir religinę taiką. (Katalikiškos valstybės pareigos religijos atžvilgiu, 1953)

Religinės laisvės šalininkai, oponuodami tradiciniam Bažnyčios mokymui apie pareigą netoleruoti klaidingų religijų, visada remiasi pakantumu ir evangeline meile. Tačiau šis prieštaravimas yra tik sofizmas. Žinoma, mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo kantrus su nusidėjėliais, tačiau jis rodė nepermaldaujamą griežtumą savojo laiko eretikams, tai yra fariziejams. Modernistai vengia cituoti Evangelijos ištraukas, rodančias dieviškąjį griežtumą. Ar amžinasis pasmerkimas, atpildas už netikėjimą (Mk 16, 16), nėra žymiai baisesnė nelaimė nei griežčiausia bausmė, kokią tik gali paskirti žmogiškas tribunolas? Šv. Jonas draudžia eretikus netgi priimti į namus (2 Jn 10). Šv. Paulius stebuklingai apakina Barjėzų, burtininką ir netikrą pranašą (Apd 13, 8-12). Šv. Petras nedvejodamas mirtinai nutrenkia Ananiją ir Sapfyrą, apgavusius bendruomenę (Apd 5, 1-11).

Tikrojoje Evangelijoje nematyti nė pėdsako to moralinio ir doktrininio išglebimo, kurį modernistai apibūdina kaip „toleranciją“ arba „sąžinės laisvę“. Kristus buvo kantrus ir gailestingas atgailaujantiems nusidėjėliams, bet niekada nepripažino jokios teisės į klaidą, o užsispyrusius klaidos propaguotojus išstatydavo viešam pasmerkimui. Inkvizicija užėmė panašią poziciją eretikų atžvilgiu, kaip ir mūsų Viešpats.

Argumentas prieš inkviziciją taip pat pagrįstas sąžinės laisvės ir religinės laisvės supainiojimu. Tikėjimo aktas turi būti laisvas, nes jis yra meilės Dievui dalis. Priverstinė meilė negali būti tikra meilė. Štai kodėl Bažnyčia visada prieštaravo priverstiniams atvertimams. Garsus spaustuvės „Epinal“ paveikslėlis, vaizduojantis ispanų vienuolį, rodantį indėnui Nukryžiuotąjį tuo metu, kai konkistadoras grasina jam savo kardu, yra dar vienas protestantiškos propagandos vaisius. Jei kai kurie valdovai retkarčiais versdavo užkariautas tautas krikštytis, pavyzdžiui, Karolis Didysis Saksonijoje (apie 780 m.), tai buvo daroma prieš Bažnyčios valią.

Tačiau jeigu Bažnyčia pripažįsta žmogaus širdies gilumoje glūdinčią sąžinės laisvę, jeigu individas yra laisvas rizikuoti savo išganymu ir atmesti tikėjimą, iš to neplaukia, kad jis gali skleisti savo klaidas, vesdamas kitas sielas į pragarą. Bažnyčia gerbia individų sąžinės laisvę, bet ne klaidingų mokymų reiškimo laisvę.

Vis dėlto, nors Bažnyčia iš principo neigia teisę viešai išpažinti klaidingas religijas, tikrovėje ji nebūtinai jas persekioja. Siekdama išvengti didesnio blogio, pavyzdžiui, pilietinio karo, Bažnyčia gali toleruoti sektas. Taip elgėsi Henrikas IV paskelbdamas Nanto ediktą (1598 m.), suteikusį tam tikrą laisvę Prancūzijos protestantams. Tačiau ši tolerancija nereiškia teisės. Kai leidžia politinės aplinkybės, valstybė turi grąžinti išimtines katalikybės teises, kaip tai padarė Liudvikas XIV, panaikindamas Nanto ediktą 1685 metais. Beje, popiežius pasveikino „Karalių saulę“ už šį poelgį.

Žinoma, tradicinis Bažnyčios mokymas apie religinę netoleranciją yra pritaikomas tik tose šalyse, kur katalikybė yra valstybinė religija. Harmonija tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios yra normali visuomenės padėtis. Šiuo atžvilgiu, inkvizicija buvo Bažnyčios ir valstybės sutarimo pavyzdys, nes tribunolas turėjo dvejopą jurisdikciją – religinę ir civilinę.

Pagrindinė inkviziciją pateisinanti mintis yra ta, kad viešai skleidžiama erezija yra nusikaltimas, panašus į bet kurį kitą nusikaltimą prieš bendrąją teisę.[8] Kadangi religija yra moralės pagrindas, o moralė yra socialinės tvarkos pagrindas, iš to plaukia, jog tikėjimo iškreipimas galiausiai nusižengia socialinei tvarkai. Šv. Tomas eretikus palygino su pinigų klastotojais, šie Viduramžiais būdavo įmetami į ugnį. Taigi valstybė, kaip viešosios tvarkos sergėtoja, turėjo pareigą kovoti prieš ereziją. Tačiau turėdama tik laikinąją galią, ji nebuvo kompetentinga atskirti ereziją nuo teisingo tikėjimo. Šiuo klausimu ji turėjo pasikliauti bažnytiniu tribunolu.

Visų pirma reikia atminti, kad inkvizicija domėjosi ne asmeninėmis eretikų nuomonėmis, o tiktai viešu erezijos skleidimu. Inkvizicija nepadarė jokio nusikaltimo prieš asmeninę sąžinę, ji kovojo tiktai su vieša eretikų veikla.

Norint suprasti inkvizicijos logiką, reikia išsivaduoti iš šiuolaikinei kultūrai būdingos natūralistinės galvosenos. Ankstesnių laikų krikščioniškose visuomenėse antgamtinis gyvenimas buvo svarbesnis už prigimtinį. Jeigu buvo galima myriop pasmerkti žmogžudį, žudantį kūną, tai dar labiau buvo galima mirčiai pasmerkti eretiką, vedantį sielas į pragarą, nes amžinojo gyvenimo praradimas yra žymiai didesnis blogis nei laikinojo gyvenimo praradimas.

Akivaizdu, kad pasaulio vizija, sudaranti inkvizicijos logikos pagrindą, pagrįsta tiesos ir klaidos objektyvios realybės principu, katalikiško tikėjimo tikrumu ir įsitikinimu, jog egzistuoja amžinas pasmerkimas. Šių idėjų tiesiog nesugeba suprasti reliatyvizme paskendę šiuolaikiniai protai. Iš tikrųjų, reliatyvistas nesugeba suvokti inkvizicijos reiškinio. Jį papiktins praėjusių amžių „barbariškumas ir Bažnyčios tamsumas“, ir jis pasitenkins išvadomis, kurios visiškai netinka nagrinėjamiems laikams. Tačiau istorikas privalo ir suprasti, ir paaiškinti. Norėdamas tai padaryti, jis privalo palikti šiandieninės minties sistemas ir įsijausti į epochos, kurią studijuoja, mąstyseną.[9] Šitaip jis galės suprasti inkvizicijos reiškinį, o tai beveik neišvengiamai, kaip pamatysime, vers jį pateisinti šio tribunolo veikimą.

Apskritai skiriamos dvi inkvizicijos rūšys: Viduramžių inkvizicija (1233 m. – XVIII a.) ir Ispanijos inkvizicija (1480‒1834 m.). Pirmoji dažnai apibūdinama kaip „vyskupo“ inkvizicija, o antroji ‒ kaip „karališkoji“, bet toks apibūdinimas nėra pagrįstas, nes abu šie tribunolai visada buvo jungtinis Bažnyčios ir valstybės kūrinys. Šią perskyrą įvedė kai kurie gerų ketinimų, bet prastai apsišvietę katalikų autoriai, norėdami atsakomybę dėl inkvizicijos „siaubų“ suversti Ispanijos karaliams, o ne popiežiams. Pasak jų, egzistavo „geroji“ Viduramžių Inkvizicija, ketinusi tiktai ginti tikėjimą, ir „blogoji“ Ispanijos Inkvizicija, labiau siekusi sustiprinti karališkąjį absoliutizmą. Tačiau ši perskyra taip pat nėra pagrįsta. Ispanijos inkvizicija nebuvo nei žiauresnė, nei politiškesnė už Viduramžių inkviziciją. Šiuos du tribunolus geriau skirti pagal priešą, su kuriuo jie turėjo kovoti: katarus ir maranus.

Bus daugiau.

Žanas Klodas Diupui (Jean-Claude Dupuis) yra istorikas, šiuo metu dirbantis Lavalo universitete Kvebeke, Kanadoje. Taip pat jis dėsto Šv. Pijaus X brolijos Šventosios Šeimos mokykloje Kvebeke. Besidomintiems inkvizicijos istorija siūlome lietuviškai išleistą knygą: Volšas V. T., Didieji inkvizitoriai, Marijampolė: Ardor, 1999.

[1] Voltaire, „Inquisition“, Dictionnaire philosophique, dans OEuvres complètes, t. VII, Paris, Ed. Th. Desoer, 1818, p.1309‒1319.
[2] Jonas Paulius II, Apaštalinis laiškas Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, § 35, Vilnius: Katalikų pasaulis, l996.
[3] De Maistre, J., „Lettres à un gentilhomme russe sur l’Inquisition espagnole“, Oeuvres complètes, t. VII, Brussels: Éd. Société Nationale, 1838, pp. 283-391; Morel, J., „Lettres à M. Louis Veuillot sur l’Inquisition moderne d’Espagne“, Incartades libérales de quelques auteurs catholiques, Paris: Éd. Victor Palmé, 1869, pp. 31-241.
[4] Dumont, J., L’Église au risque de l’Histoire, Limoges: Éd. Critérion, 1984, pp. 171-231, 343-413; L’Incomparable Isabelle la Catholique, Paris: Éd. Criterion, 1992, pp. 79-110.
[5] Testat, Guy et Jean, L’Inquisition, Paris: Éd. PUF, collection „Que sais-je?“, 1966, p. 126; Guiraud, J., L’Inquisition médiévale, Paris, Librairie Jules Tallandier, 1978, p. 238; Bennassar, B., L’Inquisition espagnole XVe-XIXe siècles, Paris: Éd. Hachette, 1979, p. 397.
[6] Choupin, L., „Hérésie“, Dictionnaire apologétique de la foi catholique, t. II, 1911, pp. 442-457.
[7] Ottaviani, A., L’Église et la Cité, Rome: Imprimerie polyglotte vaticane, 1963, p. 309.
[8] Guiraud, J., „Inquisition“, DARC, t. II, 1911, col. 823-890; Vacandar, E., „Inquisition“, DTC, t. VII, col. 2016-2068.
[9] Katalikų istorikas eina dar toliau ‒ jis sprendžia apie faktus remdamasis katalikiškais principais. Šiuo klausimu žr.: Dom Guéranger, „Le Sens chrétien de l’histoire“, Le Sel de la terre, 22, p.176.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 6591937643087757791

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item