Istorikai: per karą praradusi daugybę kultūros vertybių, Lenkija jas ėmė vežtis iš Lietuvos

Lietuvos metrika Nacistinės Vokietijos politika kultūros vertybių srityje per Antrąjį pasaulinį...

Lietuvos metrika
Nacistinės Vokietijos politika kultūros vertybių srityje per Antrąjį pasaulinį karą buvo įforminta kaip valstybinė, todėl daug organizacijų užsiėmė kultūros vertybių grobimu arba naikinimu, sako istorikas Raimundas Klimavičius. „Dabar manoma, kad iš viso iš Lenkijos buvo pagrobta per 600 tūkst. kultūros vertybių ir per 70 mln. spaudinių. [...] buvo išvežti tokie kūriniai, kaip Luko Kranacho  vyresniojo „Madona su kūdikiu“, Rafaelio „Jaunuolio portretas“, bažnytiniai reikmenys, numizmatikos kolekcijos, senieji spaudiniai“, – vardija jis.

Kadangi patirti nuostoliai buvo milžiniški, istorikės Vitalijos Stravinskienės teigimu, Lenkijos atstovai ėmėsi aktyvių priemonių: „1945 m. viduryje Lenkijos atstovai buvo parengę specialią sutartį dėl kultūros vertybių, kur pagrindinis dėmesys buvo skirtas kultūros vertybių iš Vilniaus ir Lvovo atsigabenimui. Didesnį dėmesį Vilniaus vertybėms rodo tai, kad Lenkijos įgaliotinio „Evakuacija iš sovietinės Lietuvos“ aparate buvo įkurtas specialus Kultūros skyrius, kuris užsiėmė kultūros vertybių revindikacijos reikalais. Kiek man žinoma, analogiškų skyrių nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje nebuvo.“

Nacių planas – kultūros vertybes išgrobstyti arba sunaikinti

Mokslininkai skaičiuoja, kad užsienyje esančio Lietuvos kultūros paveldo vertė gali siekti milijonus litų, o istorinė vertė neįkainojama. Po 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimo į Rusiją buvo išvežta Lietuvos Metrika – pagrindinis Lietuvos istorinis dokumentas, po 1832 m. Vilniaus universiteto likvidavimo į „Ermitažą“ išvežtas Rektoriaus skeptras – Lietuvos mokslo ir pasiekimų simbolis. 1868 m., uždarius Vilniaus senienų muziejų, į Rumiancevo muziejų Maskvoje išgabenta apie 10 tūkst. eksponatų. Pirmojo pasaulinio karo metais, artėjant vokiečių kariuomenei, iš Vilniaus muziejaus ir Vilniaus viešosios bibliotekos išvežtos vertybės, sudėtos į 23 dėžes ir 36 užsiūtus maišus.

Didžiuliai nuostoliai patirti Antrojo pasaulinio karo metais, kai kultūros vertybių atžvilgiu naciai Europos rytuose vykdė itin brutalią ir destruktyvią politiką, Rytų Europos tautas priskirdami žemesnei rasei. Šių tautų pavelde užkariautojai ieškojo tik germanų kultūros apraiškų, nes tik tai laikė vertinga. Nacių planuose tautos, gyvenusios Europos rytuose, turėjo būti germanizuotos, todėl jų kultūros vertybės neturėjo prasmės ir galėjo būti grobstomos ir naikinamos. Tokios politikos rezultatus pirmiausia patyrė Lenkija.

Kaip sako istorikas Raimundas Klimavičius, ir kitų karų metu žuvo žmonės, buvo griaunami miestai ir kaimai, grobiamas ir naikinamas turtas bei kultūros vertybės, bet Antrasis pasaulinis karas pasižymėjo daug didesniais mastais.

„Nacistinės Vokietijos politika kultūros vertybių srityje karo metu buvo įforminta kaip valstybinė politika. Buvo įsteigtos specialios organizacijos, kurios tik tuo ir užsiėmė, pavyzdžiui, reichsleiterio Rozenbergo operatyvinis štabas, SS organizacija „Ahnenerbe“, SS vyriausiosios saugumo valdybos 7 skyrius ir dar keliolika organizacijų, kurios užsiėmė kultūros vertybių grobimu, iš dalies jų naikinimu, iš dalies išvežimu į Vokietiją“, – vardija R. Klimavičius.

Jo teigimu, Vokietijos politika, vykdoma Europos rytuose ir vakaruose, šiek tiek skyrėsi: Vakaruose buvo planuojama surinkti tik tai, kas priklausė vokiečių tautai, ir suvežti į Vokietiją, o Rytuose tas grobimas vyko masiškai. O didžiausios pasekmės buvo jau karui baigiantis, t. y. traukiantis vokiečių kariuomenei.

Lenkijos nuostoliai – vieni didžiausių

Kadangi pirma okupuota buvo Lenkija, sako R. Klimavičius, jos nuostoliai labai dideli: „Dabar manoma, kad iš viso iš Lenkijos buvo pagrobta per 600 tūkst. kultūros vertybių ir per 70 mln. spaudinių. Lenkijos kultūros ministerija yra sudariusi dokumentais paremtą sąrašą, kuriame yra 65 tūkst. įvairių kultūros vertybių. Iš Lenkijos buvo išvežti tokie kūriniai, kaip Luko Kranacho  vyresniojo „Madona su kūdikiu“, Rafaelio „Jaunuolio portretas“, bažnytiniai apeiginiai reikmenys, numizmatikos kolekcijos, senieji spaudiniai ir t. t. Daugelis tų dalykų į Lenkiją taip ir negrįžo.“

Per karą patirti nuostoliai buvo milžiniški, todėl Lenkijos atstovai ėmėsi aktyvių priemonių kultūros vertybėms susigrąžinti. Lietuvos SSR ir Lenkijos 1944 m. rugsėjo 22 d. evakuacinė sutartis dėl gyventojų mainų tapo pagrindu Lenkijos atstovams kelti Vilniaus kultūros vertybių išvežimo į Lenkiją klausimą. Dėl to buvo suvienytos Lenkijos kultūros, mokslo, diplomatinių institucijų Vilniaus lenkų pastangos, buvo veikiama ne tik Vilniaus ir Varšuvos, bet ir Varšuvos ir Maskvos lygmenimis.

Kaip sako istorikė V. Stravinskienė,  kultūros vertybėms buvo skirta labai mažai dėmesio. Viename iš straipsnių buvo numatytas draudimas išvežti vertybes, jeigu jos nebuvo asmens nuosavybė, bet apie valstybinių institucijų saugomas kultūros vertybes nebuvo kalbama, kas reikštų, kad jos turėjo likti savo vietose ir negalėjo būti perkeltos kažkur kitur.

„Tačiau Lenkijos atstovams šis klausimas labai rūpėjo, jie dėjo nemažai pastangų, kad jį aktualizuotų pačiu aukščiausiu lygiu, t. y. Varšuvos ir Maskvos lygiu. Taip pat stengėsi gauti centrinių sovietinių institucijų sutikimą tas vertybes perimti. Jau 1945 m. viduryje Lenkijos atstovai buvo parengę specialią sutartį dėl kultūros vertybių, kur pagrindinis dėmesys buvo skirtas kultūros vertybių iš Vilniaus ir Lvovo atsigabenimui. Didesnį dėmesį Vilniaus vertybėms rodo tai, kad Lenkijos įgaliotinio „Evakuacija iš sovietinės Lietuvos“ aparate buvo įkurtas specialus Kultūros skyrius, kuris užsiėmė kultūros vertybių revindikacijos reikalais. Kiek man žinoma, analogiškų skyrių nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje nebuvo“, – pasakoja V. Stravinskienė.

Buvo sudaryti tikslūs Lietuvoje esančių vertybių sąrašai

Pagrindinis lenkų dėmesio objektas buvo Vilniaus mokslo ir kultūros institucijų vertybės, ypač – saugomos Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos ir Vilniaus dailės muziejuje. Minėto Kultūros skyriaus vadovė Marija Rzeuska, pasitelkusi Vilniaus lenkus mokslininkus, buvusius bibliotekų archyvų ir kitų institucijų darbuotojus, ne tik surinko išsamią informaciją apie kultūros vertybes, bet ir rūpinosi jų išvežimu.

V. Stravinskienė pasakoja, kad daktarė M. Rzeuska skyriui vadovavo visą veikimo laikotarpį. Be jos, įvairiu metu skyriuje dirbo dar 6–7 darbuotojai, tarp kurių buvo žinomi muziejų, bibliotekų, archyvų specialistai. Be to, su skyriumi bendradarbiavo apie 15 Vilniuje gyvenusių lenkų kultūros, mokslo atstovų.

„Galima išskirti kelias Kultūros skyriaus darbo kryptis. Pirma – informacijos apie bibliotekas, archyvus, muziejus ir jų saugomus fondus surinkimas, informacijos apibendrinimas ir perdavimas į Varšuvą turint tikslą perimti vertybes. Antra kryptis – ryšių su lenkais kultūros atstovais palaikymas turint tikslą padėti išsivežti jiems priklausančias vertybes arba jas perimti. Ir trečia – kultūros vertybių rinkimas supirkimas ir išsiuntimas į Lenkiją. Iš skyriaus ataskaitų galima spręsti, kad skyriaus veikla buvo vykdoma slapta“, – kalba istorikė.

Anot jos, per labai trumpą laiką, nuo 1944 m. gruodžio vidurio iki 1945 m. kovo vidurio,  skyriaus darbuotojai surinko išsamią medžiagą ir dokumentus apie Vilniuje veikusias organizacijas, jų turėtas vertybes, tų vertybių padėtį karo metais, vietą ir būklę. Tai, sako V. Stravinskienė, buvo atlikta per išplatintas specialias anketas, į kurias atsakymus pateikė kultūros vertybes saugojusių institucijų darbuotojai lenkai.

„Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos ilgametė darbuotoja Janina Kapustinska aprašė bibliotekoje saugotas vertybes gana tiksliai, pavyzdžiui, kas konkrečiai vienoje ar kitoje salėje kabėjo ant sienų, gana tiksliai lokalizavo, taip pat pateikė ypač vertingų vertybių sąrašus (kad tai yra XV–XVI a. leidiniai). Buvo suregistruota daugiau kaip 200 tokių vertybių, taip pat sudaryti sovietinės valdžios 1939 m. išvežtų vertybių sąrašai. Kaip pažymėjo kultūros vertybių klausimą kuravusi M. Rzeuska, sudaryti kultūrinių vertybių sąrašai turėjo tapti pagrindu ateityje keliant jų grąžinimo Lenkijai klausimą“, – teigia istorikė.

Kultūros vertybės buvo gabenamos ešelonuose

Lenkijos evakuacinės įstaigos Kultūros skyrius savo padaliniuose, rajonuose buvo parengęs specialias instrukcijas dėl kultūros vertybių pervežimo. Lenkijos atstovus labiausiai domino muziejinės ir archyvinės vertybės,  pasakoja istorikė V. Stravinskienė.

„Kultūros vertybės nedideliais kiekiais į Lenkiją buvo siunčiamos evakuaciniais ešelonais, kuriais kėlėsi gyventojai. Iš viso 1945 m. balandžio 25 d. ir 1947 m. gegužės 27 d. į Lenkiją kultūros vertybėms siųsti buvo panaudota 17 ešelonų ir išsiųsta 129 skrynios kultūros vertybių bei 110 vienetų baldų. Realiai vertybių buvo išsiųsta daugiau, nes kai kurios jų Lenkiją pasiekė paslėptos balduose, todėl sąrašuose nefigūravo. Be to, dalis kultūros vertybių Lenkiją pasiekė per Maskvą, t. y. knygos buvo išsiųstos į Lenkijos ambasadą Maskvoje, o vėliau – į Varšuvą. Muziejinės vertybės daugiausia buvo siųstos į Lenkijos nacionalinį muziejų Varšuvoje“, – kalba tyrinėtoja.

Jos teigimu, 1945–1947 m. muziejų pasiekė 230 XVII–XX a. paveikslų, 45 raižiniai, apie 240 taikomosios dailės kūrinių, apie 450 grafikos darbų. Taip pat – 57 numizmatikos eksponatai, daugiau kaip 100 fotografijų, reprodukcijų, apie 100 komplektų archyvinės medžiagos, paveikslų rėmų, negatyvų, 39 bažnyčių ir vienuolynų inventoriniai brėžiniai bei keletas techninių modelių.

„Tarp Varšuvos muziejų pasiekusių paveikslų buvo Vilniaus dailininkų darbai, pavyzdžiui, Ferdinando Ruščico, Riaubos, Jamonto. Taip pat – 14 paveikslų iš Vilniaus benediktinių vienuolyno, 16 paveikslų ir 11 skrynių su knygomis ir moksline medžiaga iš Misionierių vienuolyno, muziejų 1945 m. pasiekė ir Mokslo bičiulių draugijos Vilniuje rinkiniai. Tai buvo per 130 pavadinimų daiktų: įvairiausi paveikslai, raižiniai, piešiniai, brangiųjų metalų dirbiniai, baldai, indai, knygos, rankraščiai. Tarp 1946 m. išsiųstų vertingų dokumentų buvo, pavyzdžiui, 1744 m. išleistas LDK Statutas, 1785 m. Ukmergės pavieto aktų knygos rankraštis ir daugiau labai vertingų vertybių“, – vardija istorikė.

Už meno dirbinius – milžiniškos sumos

Dėl menko Lietuvos SSR atstovų dėmesio kultūros vertybėms tuo metu net vyravo posakis „kam tokiais niekais per karą užsiimti“, todėl dėl itin aktyvių Lenkijos atstovų interesų susidarė galimybės pasiimti ne tik asmeninius daiktus. Kaip teigia V. Stravinskienė, kai kuriems asmenims kultūros vertybių pardavimas tiesiog tapo verslu.

 „Jie už nemažas sumas parduodavo knygas, meno dirbinius, archyvinius dokumentus. Didžiausia vienu metu už vertybes sumokėta suma buvo 42 tūkst. rublių, tai milžiniška suma. Tiek įvertinti buvo Šv. Kotrynos bažnyčios inventoriniai brėžiniai. Didelės pinigų sumos atskiriems asmenims buvo sumokėtos ir už kitas vertybes. Pavyzdžiui, už 30 tūkst. rublių buvo nupirkti antikvariniai baldai. 21 tūkst. rublių kainavo porceliano dirbiniai, 18 tūkst. rublių – porcelianinis laikrodis, 13 tūkst. – paveikslai“, – kalba mokslininkė.

Anot jos, kultūros vertybių pardavimu užsiėmė ir Kultūros skyriaus darbuotojai bei jiems ekspertais dirbę asmenys. Pavyzdžiui, minėta kultūros skyriaus vadovė M. Rzeuska už knygas, parduotas įstaigai ir paskui išvežtas į Lenkiją, išsimokėjo daugiau kaip 6 tūkst. rublių.

Tyrėjai pastebi, kad lietuvių mokslo ir kultūros atstovų pastangomis vis dėlto Vilniaus valstybinėse institucijose saugomos kultūros vertybės nebuvo išvežtos. Tiesa, Vilniaus bibliotekos, muziejai ir archyvai praradimų neišvengė. Kai kurios jų saugotos vertybės buvo išvežtos į Lenkiją. Atskiras klausimas buvo bažnyčių ir vienuolynų kultūros vertybių išsiuntimas.

„Vyko savotiški mainai tarp bažnytinėms institucijoms atstovavusių žmonių ir tas vertybes norėjusių perimti darbuotojų. Pavyzdžiui, vienas kunigas už tai, kad perveš jo kultūros vertybes į Lenkiją, pažadėjo padovanoti keliolika paveikslų Varšuvos nacionaliniam muziejui. Tai buvo paslauga už paslaugą. Privatūs asmenys kartais padovanodavo dalį vertybių už tai, kad jiems būtų padėta išsivežti jų vertybes ir depozito teisėmis būtų patalpinta vienoje iš kažkokių kultūros institucijų Lenkijoje. Kultūros vertybių išvežimą į Lenkiją Vilniaus gyventojai lenkai vertino kaip patriotiškumą, Lenkijos interesų ir poreikių užtikrinimo išraišką. Jų supratimu, Vilniuje sukauptos kultūros vertybės priklausė tik lenkų tautai ir Lenkijai. Apie lietuvių tautos teises į tą paveldą nebuvo net galvojama ir kalbama“, – sako V. Stravinskienė.

Vertybių susigrąžinimo politika Lietuvoje nevykdoma

Lietuva ne vienintelė valstybė, praradusi vertingas kolekcijas. Per daugybę karų, suiručių, neramumų vertybės buvo vežamos iš vienos valstybės į kitą. Per Antrąjį pasaulinį karą iš nugalėtos Vokietijos, pavyzdžiui, buvo išgabenta per milijoną eksponatų, tačiau dabar valstybės pagal tarptautinius standartus grąžina kultūros vertybes teisėtiems savininkams.

Kaip sako istorikas R. Klimavičius, apie tai, kad Lietuvos kultūros vertybės, repatrijuojant lenkų tautybės piliečiams, iš Lietuvos išvežamos į Lenkiją, buvo žinoma jau ir tuo laiku: „Apie tai valdžios institucijoms užsimindavo Levas Karsavinas, apie tai kalbėjo Vincas Žilėnas, šią problemą kėlė ir Vladas Drėma, tačiau daugiausia tai buvo paremta nuogirdomis, kalbomis, bet ne dokumentais.“

Kadangi, pastebi R. Klimavičius, V. Stravinskienės tyrinėjimai visa tai leidžia pagrįsti archyvine dokumentine medžiaga, apie prarastas vertybes dabar galime kalbėti kaip apie realų, dokumentais pagrįstą faktą, tačiau kyla klausimas, ar galima tas žinias ir archyvinius dokumentus panaudoti siekiant susigrąžinti vertybes, esančias už Lietuvos ribų.

„Atrodytų, norint išspręsti šį klausimą didelių problemų neturėtų kilti. Bet 2012 m. dienraštyje „Lietuvos žinios“ buvo publikuotas straipsnis – interviu davė įvairių valdžios institucijų atstovai ir paveldosaugininkai. Jie kalbėjo apie problemą, kaip susigrąžinti Lietuvos kultūros vertybes, ar jas išvis įmanoma susigrąžinti ir pan. Vienas iš valstybės tarnautojų išreiškė tokią nuomonę, kad galbūt mums nereikėtų garsiai sakyti, jog tos vertybės priklauso Lietuvai, nes, nuvažiavę į tų šalių archyvus, bibliotekas, muziejus, mes negalėsime naudotis ta archyvine medžiaga, bus sudaromos kliūtys, negalėsime atsivežti tų vertybių ir organizuoti parodų Lietuvoje, tad galbūt reikia palikti taip neapibrėžtai. Esant progai gal susigrąžinsime, o galbūt kitą kartą nepaminėsime ir ši problema liks be aiškaus sprendimo“, – neslepia R. Klimavičius.

Deja, Lietuva, atkūrus nepriklausomybę, kol kas nevykdė jokios aktyvios politikos, kad kultūros vertybės būtų grąžintos. 2003 m. Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriame teigiama, kad bus siekiama suregistruoti užsienyje esančias vertybes ir grąžinti jas į Lietuvą, tačiau apie pastangas visuomenė nėra informuojama. Nėra katalogų, į kokias vertybes Lietuva turi pretenzijų, nėra jų įvertinimo, nedirbama su tarptautinėmis organizacijomis UNESCO, Europos Taryba, nekalbama su šalimis, kurios turi Lietuvos kultūros vertybių.

Vertybių grąžinimo politika neduoda greitų rezultatų. Pavyzdžiui, Belgijoje speciali tarnyba tokių vertybių ieško nuo 1946 m. Lenkija ypač suaktyvino savo paiešką užsienio reikalų ministru tapus Radoslawui Sikorskiui. Italija ir Turkija nebendradarbiauja su muziejais, kurie negrąžina jų vertybių. Lietuvai galbūt šis metodas netiktų, tačiau tos valstybės bent turi kažkokią politiką, kurios trūksta Lietuvai.


Susiję straipsniai

Skaitiniai 4077995751051652836

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-03-22 10:09

    eufemizmai: jeigu vokiečiai iš Lenkijos GROBĖ kultūros vertybes, tai iš Lietuvos išvežiamos kultūros vertybės PASIEKDAVO LENKIJOS MUZIEJUS. Gražu, ane?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item