Gėjus aktyvistas: mūsų tikslas yra indoktrinuoti jūsų vaikus savo programa

S. Bearas Bergmanas su auginamu vaiku

Prieš savaitę kanadietis LGBT aktyvistas S. Bearas Bergmanas laikraštyje Hufftington Post parašė straipsnį, pavadinimu „Aš atėjau tam, kad indoktrinuočiau jūsų vaikus savo LGBTQ programa (ir nei kiek dėl to nesigailiu)“. Straipsnyje vyras atvirai pripažįsta, kad gėjų į Šiaurės Amerikos mokyklas stumiama programa yra skirta tam, kad padėtų indoktrinuoti vaikus ir priverstų juos priimti homoseksualumą kaip nekvestionuojamą gėrybę.

Bergmanas, turintis kompaniją, užsiimančią vaikiškų knygų, kuriose pozityviai vaizduojami LGBTQ žmonės, leidyba, yra gėjus, turintis transseksualų „partnerį“ J. Wallace'ą, kuris yra patarėjas lyčių lygybės klausimais Toronto mokyklų taryboje. Savo straipsnyje Bergmanas gėjų gyvenimo būdą vaizduoja esant labai „draugišką ir džiugų“ bei pamiršta paminėti, kokią riziką sveikatai kelia homoseksualus elgesys. Jis didina lytiškai plintančių ligų skaičių, padeda plisti bakterinėms ir virusinėms infekcijoms bei dažnai priveda prie depresijos.

2002 metais Dr. Johno R. Diggso atliktas tyrimas parodė, kad lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties žmonių gėjams, lesbietėms ir biseksualams „padidina riziką susirgti lytiškai plintančiomis ligomis, patirti fizinius sužalojimus, protinius sutrikimus ir netgi sutrumpina jų gyvenimo trukmę“. Įprastos homoseksualams seksualinės praktikos priveda prie „daugybės lytiškai plintančių ligų bei fizinių sužalojimų, kurių kai kurie heteroseksualiai populiacijos daliai yra praktiškai nežinomi“. Pasak tyrimo, gėjų ir biseksualių vyrų  „gyvenimo trukmė sutrumpėja net iki 20 metų“.

JAV ligų kontrolės centrai ne kartą pranešė, kad ŽIV rodikliai, jau dabar esantys epideminiame lygyje, tarp gėjų vis auga. Gėjai ir biseksualūs vyrai išlieka šios ŽIV epidemijos centru.

2014 metų rugsėjį Bergmano leidybos kompanija Toronto mokyklų tarybos bibliotekoms pasiūlė savo nemokamų knygų. Bergmano ir jo „partnerio“ Wallace'o vaikiškų knygų, siekiančių „laužyti lytinius stereotipus“, sąrašas susidarė iš 54 knygų, tarp kurių buvo ir knygos tokiais pavadinimais:

„Mergaitės bus berniukai, o berniukai bus mergaitės“, „Princesė riteris“, „Mergaitė vardu Denas“, „Nieko baisaus būti kitokiu“, „Mano princesė berniukas“, „Mano mamytė yra berniukas“ ir „Kai Keitė yra Keitas“.

Tačiau Bergmanas nėra pirmasis homoseksualas aktyvistas, pripažįstantis, kad šis judėjimas taikosi pakeisti vaikų pasaulėžiūrą.

2011 metais JAV gėjus aktyvistas Danielis Villarrealis parašė straipsnį, kuriame teigė, jog atėjo laikas homoseksualų lobistams pripažinti, jog jie siekia indoktrinuoti mokseleivius, kad šie priimtų homoseksualumą kaip normalų dalyką.

„Mes norime, kad mokytojai mokytų ateities vaikų kartas priimti neįprastas seksualumo formas. Juk nuo to priklauso mūsų ateitis. Verbuojame vaikus? Taip, būtent tai mes ir darome“, rašė Villarrealis.

„Aš tikrai norėčiau, kad moksleiviai išmoktų, jog nėra nieko blogo būti gėjumi, kad tos pačios lyties žmonėms turi būti leista susituokti ir kad normalu tos pačios lyties žmonėms viešoje vietoje laisvai bučiuotis nesijaučiant kažkokiais išsigimėliais. Ir taip pat labai norėčiau, kad daugelis šitų jaunų berniukų užaugę pradėtų dulkintis su vyrais“, pridėjo jis.

Jūsų vertinimui toliau pateikiame išverstą S. Bearo Bergmano straipsnį:

Kai buvau jaunas queer (žodis, skirtas nusakyti „neaiškią“ lytinę tapatybę - vert. past.) aktyvistas pilnas paaugliško užsidegimo (ir hormonų), dažnai šiaušiausi ir pykau dėl to, ką apie LGBTQ žmones, siekiančius užtikrinti mūsų lygybę, sakydavo kiti žmonės. Didžiausią mano pykti sukeldavo žmonės, kurie mus kaltindavo vaikų verbavimu. „Jūs negalite daugintis, todėl turite verbuoti!“, pamenu taip rėkiant vieną tipą.

Kai pirmą kartą buvau supažindintas su idėja, kad yra du keliai - reprodukcija arba verbavimas - manyje kilo dvi labai stiprios reakcijos. Viena vertus, pasibjaurėdamas norėjau tai neigti - juk mes neverbuojame, bent jau ne ta prasme, kurią turėjo omenyje tas šunsnukis. Bet tuo pačiu metu turėjau ir saldžią fantaziją, kurioje buvau užverbuotas ir pasirinktas būti gėjumi. Šioje fantazijoje aš buvau įtrauktas į gėjų pasaulį kitų, jau patyrusių gejų ir transseksualų, su rūpesčiu ir švelnumu. Mano vaizduotėje šie žmonės buvo kaip labai gražios vaikystėje mano mėgtų stovyklų vadovų versijos. Būnant paaugliu gėjumi, bandančiu išlaikyti gerus santykius su savo šeima ir gimine, tai atrodė tikrai graži idėja.

Vėliau pradėjau sakyti kalbas vidurinėse mokyklose apie LGBTQ žmonių priėmimą ir toleranciją, ir vėl pasipylė elektroniniai laiškai, kuriuose buvo piktai klausiama, kaip aš drįstu indoktrinuoti jaunus protus idėja, kad neaiškios lytinės orientacijos žmonės yra paprasčiausiai linksmi ir mieli žmonės kaip ir visi kiti.

Matote, mano sugedimas neturi jokių ribų.

Kiti labiau patyrę aktyvistai man sakydavo, kad kaltinimai indoktrinacija ir verbavimu yra labai blogi, ir iš manęs buvo tikimasi, kad juos atmesiu. Tad aš ir atmečiau. Ne, atsakiau, aš niekada nedrįsčiau indoktrinuoti ir verbuoti. Sakiau, kad aš tik pateikiu alternatyvią pasaulėžiūrą.

Aš čia tam, kad jums pasakyčiau - visą tą laiką atsakinėjau, kad jokiu būdu nieko neindoktrinuoju savo įsitikinimais apie gėjus, lesbietes, biseksualus ir transseksualus, tačiau visa tai buvo paprasčiausias melas. Visus 25 savo karjeros kaip LGBTQ aktyvistas metus, nuo paties pirmo karto 16-os metų, kai 11 žmonių drebėdamas papasakojau savo istoriją, dirbau nuoseklioje kampanijoje bandydamas pakeisti žmonių mąstymą apie mus. Noriu juos padaryti tokiais kaip mes. Tai vienareikšmiškai yra mano tikslas. Noriu padaryti jūsų vaikus tokiais kaip aš ir mano šeima, net jei tai prieštarauja jūsų religiniams mokymams. Noriu, kad jie savo protuose įsivaizduotų mane kaip tobulai gerą tėtį, rašytoją, kuris yra vedęs kitą vyrą. Kuris anksčiau buvo moteris (lyg ir). Kuris yra draugiškas, linksmas ir visiškai nebaisus, nepaisant to, ką kiti sako.

Taip pat norėčiau žinoti - kodėl mes taip bijome tai pripažinti? Klausiu kaip žmogus, kuris drebėjo prieš šį kaltinimą daugiau nei du dešimtmečius. Tai yra mūsų darbas - padrąsinti žmones, ypač vaikus, mąstyti kitaip nei jie mąsto dabar. Išsklaidyti bjaurų mitų ir stereotipų kvapą ir vietoje jo leisti pasirodyti tiesos šviesai. Taip jau yra, mano draugai.

Šiuo metu padedu baigti vaikiškų knygų seriją, kuriose visose veikia lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai ar neapsisprendę vaikai ir šeimos. Seriją sudaro šešios knygos, visose dominuoja rasinė ir etninė įvairovė, čia mergaitės ir moterys daro kietus dalykus ir puslapis po puslapio vaikai tyrinėja savo identitetus linksmais ir taikiais būdais. Tai paprasčiausiai laimingi vaikai, patiriantys nuotykius, sprendžiantys problemas, mylintys ir mylimi. Jie turi lesbietes mamas ir gėjus tėčius ar neapsisprendusias praplėstas šeimas.

[...]

Noriu, kad būtent taip vaikai galvotų apie lesbietes, gėjus, biseksualus, transseksualus ir neapsisprendusius žmones. Kad jie žinotų, jog mes egzistuojame ir kad esame visiškai šaunūs, ir kad jeigu dar nei vieno iš mūsų nepažįsti, tai greitai pažinsi. Noriu, kad jie suprastų, jog mes kaip visi žmonės esame verti meilės ir pagarbos. Noriu, kad vaikai visą tai žinotų net tada, jeigu jų tėvai, bendruomenė ar religija teigia, kad mes esame baisūs. Būčiau labai laimingas, jei priversčiau šiuos vaikus pasipriešinti savo šeimoms LGBTQ žmonių klausimu.

Jei tai padaro mane indoktrinatoriumi, priimu tai. Leiskite man būti atviram - ir nei kiek dėl to nesigailiu.

Versta iš Hufftingtonpost.com ir Lifesitenews.com