Gabrielius Satkauskas. Katalikiškosios inteligentijos saulėtekis

Neseniai kalbėjausi su viena katalikiško knygyno darbuotoja. Ji man prasitarė, kad knygų pardavimai yra labai menki. Tuomet jos paklausi...


Neseniai kalbėjausi su viena katalikiško knygyno darbuotoja. Ji man prasitarė, kad knygų pardavimai yra labai menki. Tuomet jos paklausiau: „O kaip ši ar ana knyga? Ar jas taip pat mažai kas perka?“ Pirštu rodžiau į klasikines dvasines knygas, taip pat į tokias, kaip „Dora lyderystė“. Buvau patikintas, kad jomis mažai domimasi. Tuomet pažvelgiau į tų knygų tiražus ir nusivyliau supratęs, kad mūsų visuomenės intelektuali bei kokybiška katalikiška literatūra beveik nedomina. Iš esmės ji išstumta į užribį, o didžiųjų knygynų stenduose dominuoja romanai, pseudodvasinė literatūra ar kokia lengvo turinio „makulatūra“.

Kartą vienos konferencijos metu godžiai žvelgiau į milžiniškose lentynose už vedėjo nugaros sudėliotas knygas. Tai buvo originalūs tarpukario laikų leidiniai: „Tėvynės Sargas“, „Tiesos kelias“, „Soter“, „Cosmos“, „Logos“. Kas domisi tarpukario Lietuvos istorija – suvokia, kokie vertingi yra šie leidiniai reikšmingai formavę lietuvių tautą. Pagalvojau, kad panašių leidinių šiandien maža, o jeigu jų yra, tai įprastai jie finansiškai merdi ir be fondų paramos išvis nustotų egzistavę. Kartais atrodo, kad nepakanka žmonių, kurie rašytų tokio aukšto lygio knygas ar žurnalus. Tačiau po to tik liūdnai nusijuokiu ir suprantu, kad visgi didesnė problema yra tai, jog trūksta tų, kurie jas skaitytų. Anuomet daugelis šiuos leidinius rašiusių ir skaičiusių inteligentų buvo ištremti, sušaudyti, kiti – emigravo. Na, o išlikusieji ne visi atlaikė žmonių protus nuodijusios komunistinės ideologijos propagandą. Turtingos lietuvių inteligentijos klodai buvo išdraskyti ir iš tos gražios praeities liko atsiminimai – auksinės knygos, kurias retas beatsiverčia nors ten išties glūdi dideli intelektualiniai turtai.

Širdis tą akimirką suvirpėjo, kai pažvelgiau į minėtas lentynas. Šis susidūrimas su didinga praeitimi alsuojančiomis knygomis byloja, kad palyginus neseniai turėjome tvirtą ir plačią katalikišką inteligentiją, kuri nestokojo rimtų mąstytojų, mokslininkų, politikų, menininkų. Jie uoliai čiupo valstybės vairą į savo rankas ir sėkmingai kūrė Lietuvos Valstybę. Tarpukario lietuviai sugebėjo žengti taip sparčiai kultūros bei ekonomikos augimo keliu, jog mes šiandien daugelyje sričių, o ypač švietime, galime tik pasvajoti. Nesakau, kad visiškai neturime panašių vadų šiandien, tačiau, manau, kad jų kur kas mažiau, kad daugelis neturi tvirto charakterio ir nesiaukoja bei nepastovi už Lietuvą taip, kaip kad stovėjo dėl Tėvynės tarpukario lietuvis. Taip, ano meto lietuvis buvo kur kas labiau visuomeniškai bei tautiškai angažuotas, jis labiau mylėjo Tėvynę, buvo tautiškiau nusiteikęs. Miško brolių ir gūdaus sovietmečio disidentų aukos mums tą įrodo ir kaip smarkus priekaištas iškyla šiandienos lietuvio sąžinei, nes praėjus 25 laisvės metams Lietuvą apleido 700 000 mūsų tautos sūnų bei dukrų, t.y. kas penktas lietuvis.

Katalikiškoji inteligentija, apskritai inteligentija – kur ji yra šiandien? Ką ji veikia ir kam tarnauja? Gal pinigams, šlovei, pseudovertybėms? O gal mūsų inteligentai pabirę po vieną jaučiasi vieniši ir nepajėgūs nuveikti ką nors reikšmingo dėl Tėvynės, todėl jų ir nepastebime? Tuomet vienykimės! Kodėl tarnavimas Tėvynei tampa vis mažiau matomas, vis mažiau populiarus? O gal didžiadvasiškos inteligentijos beveik nėra? Per visą Lietuvos istoriją dar niekad neturėjome tiek daug aukštąjį mokslą baigusių žmonių – intelektualų. Turėtume būti keleriopai kartų daugiau pasiekę kultūriniame, moksliniame, ekonominiame gyvenime nei tarpukario visuomenė. Galbūt dabarties inteligentams labiau rūpi svetur teikiamos karjeros galimybės negu daugybė perspektyvų, talpinančių savyje didelį potencialą kurti, statyti ateitį čia, Lietuvoje? Atsakymai į šiuos klausimus nėra paprasti ir negali būti paviršutiniški. Tai labai svarbios problemos, nes jos vienaip ar kitaip susijusios su tuo, jog mūsų visuomenėje dar maža rimtos inteligentijos, kuri sėstų prie mūsų tautos vairo, kuri būtų didžiadvasiška ir pagimdytų aukštos moralės išmintingų vadų.

Jeigu šiandien yra nepakankamai inteligentų arba jei jie pasidavę įvairiems Vakarų stabams, tai jie mažai ką tegali nuveikti mūsų Tėvynei. Tokiai susiskaldžiusiai ir prėskai inteligentijai gresia žlugimas arba išstūmimas naujai beprasikalančios pro sušalusią žemę kartos. Kartos, kuri kaip pavasarinė žolė nudažys gražiausiom spalvom mūsų ateities horizontą. Mums reikia tos naujos kartos, kuri papildytų nepakankamai gausią inteligentiją, ypač katalikų inteligentiją. Ir toji karta auga – matome ženklus ir turime daug vilties!

Broli, sese, Jūs, kuris tai skaitote, galite būti šių dienų inteligentas! Jūs galite būti uola ant kurios statysime Lietuvą. Tačiau privalote apsiginti nuo vienos mūsų meto ligos, kuri kaip vėžys apėmė ir laiko sukausčiusi daugelio širdis. Tas vėžys Jums sako: „Nesivargink, aplinkui yra kiti, kurie gali tapti prezidentais, imtis reikalingos iniciatyvos, ginti šalį. Tegul jie visa tai daro! O tu geriau džiaukis gyvenimu, nes jie gali tai padaryti už tave, jiems pagalba nebūtina. Galų gale užteks ir to, jei tu pasimelsi už aną reikalą.“ Ne, tai Jūs privalote tapti prezidentu, pirmasis imtis reikalingos iniciatyvos, stoti į partiją, dalyvauti politikoje, aktyviai veikti visuomenėje. Įsikalkite sau į galvą – nėra to kito, kuris už Jus tai atliks. Jūs esate šiandienos inteligentas, viltis ir ateitis! Pasiraitokite rankoves, plačiai atverkite širdį Tėvynės bei Dievo meilei ir kibkite į pasaulio atnaujinimo tarnybą. Nėra didesnės garbės kaip žygiuoti po Kristaus vėliava! Dideli dalykai reikalauja didelio pasiaukojimo. O mums reikia visomis prasmėmis didelės inteligentijos. Katalikiškos inteligentijos! Tokios, kurios pasiaukojimas pranoktų net mūsų senolių auką!

Susiję straipsniai

Religija 6659986456335967505

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-03-07 20:56

    Šis išsilavinęs ir doras jaunuolis pats atsako, kodėl taip yra - " dabarties inteligentams labiau rūpi svetur teikiamos karjeros galimybės ". Mūsų vidurinė karta ir jaunimas suliberalėjo, kosmopolitinės vertybės juos maitina, europiniai projektai finansuoja genderizmą, globalizmą. O mūsų mokyklos neugdo tautiškumo ir meilės gimtam kraštui. Bažnyčia irgi menkai prisideda. Padorūs, tautiškai susipratę žmonės (nesvarbu ar jis krikščionis ar ne) nustumti į užribį, išvadinti nacionalistais ir pan.
    Kai bus daugiau tokių jaunų žmonių, kaip Gabrielius, gal tada sugrįšime prie prieškario Lietuvos Doros.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-03-18 22:58

    dziugu, kad tokiu zmoniu kaip autorius dar yra, bet ir drauge gaila: naivus idealistas su savo Lietuvos svajone. Kam tai dabar berupi?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item