Dwight Longenecker. Kur susitinka Dievo pyktis ir gailestingumas

Šv. Faustinos Dievo gailestingumo vizija, pertekusi beribės Dievo meilės ir gailestingumo, kartu...


Šv. Faustinos Dievo gailestingumo vizija, pertekusi beribės Dievo meilės ir gailestingumo, kartu kalba ir apie Dievo pyktį. Kokia prasme galime sakyti, kad Dievas yra rūstus, ir kaip jo rūstybė susijusi su gailestingumu?

Ar galėtų gerasis Dievas nusiųsti ką nors į pragarą? Daugelis priešinasi Dievo, kaip paprasčiausio „nematomo moralinio arbitro“, idėjai ir tai yra pateisinama. Tokia Dievo idėja primityvi ir nebrandi.

Vis dėlto Dievas turi bruožą, kurį galime vadinti Jo rūstybe, bet ji paradoksaliai susijusi su gailestingumu. Deja, labai dažnai kalbėdami apie Dievo pyktį susidarome smulkmeniško ir nekantraus tirono paveikslą. Dievas ne toks. Dievas nepyksta nedorai kaip penkiolikmetis, kuris pykdamas atsisako susitvarkyti kambarį. Dievas netrenkia durimis ir netrepsi koja iš nepasitenkinimo. Dievas nepyksta tokiu būdu kaip mes, kai negauname to, ko norime. Jis nesirauko apsimesdamas, kad nieko nenutiko. Jeigu Dievas pyksta ant nedorėlio, tai ne todėl, jog yra savavališkas ir vaikiškas tironas, prarandantis savitvardą, kai jo neklauso.

Turėtume matyti Dievo rūstybę, susijusią su teisingumu. Paklauskime tų, kuriems nepriimtina pykstančio Dievo idėja, ar jie nors kartą nusiminė matydami didžiulį pasaulyje vykstantį neteisingumą.

Ar jie nepyksta ant korumpuotų politikų ir finansininkų, išvengiančių bausmės už savo nusikaltimus? Ar jie nejaučia teisėtų pykčio ant piniguočiaus bankininko, kuris legaliai apiplėšinėja žmones visą savo gyvenimą ir ramiai numiršta savo lovoje, apsuptas šeimos ir draugų? Ar jų nesiutina diktatoriai ir genocidus vykdantys maniakai, išsprūstantys iš teisėsaugos rankų ir pasišalinantys į savo slaptus paplūdimius?

Mes galvojame apie savanaudiškai pykstantį Dievą, bet jeigu Jo pyktis iš tiesų yra tos pačios prigimties kaip ir mūsų, kai girdime apie mažą berniuką, kuris buvo pagrobtas, išprievartautas, nužudytas ir įmestas į griovį? Kas, jeigu Dievo pyktis yra mūsų jaučiamas pasibjaurėjimas ir įniršis, kai matome jauną afrikietę moterį, kuriai siautėjantys kariai nukirto rankas ir ji nebegali apkabinti vaiko, kurį pradėjo tie patys ją prievartavę kareiviai? Kas, jei Dievo pyktis yra pasišlykštėjimas, kurį jaučiate, kai girdite apie našlę, visą savo milžinišką turtą palikusią savo pudeliams, kai tuo pat metu pasaulyje badauja vaikai? Ar girdėdami visas tas naujienas nereaguojate su įniršiu, siaubu ir sielvartu? Argi neturite teisės taip reaguoti?

Dievas tokiu pat būdu pyksta ant nedorėlių. Jis mato amžiną kiekvieno žmogaus gerumą, jo potencialą, įspūdingą savo kūrinių spindėjimą ir prisipildo įniršio, sielvarto, nusivylimo ir užuojautos, kai mato, kaip žmonijos godumas, kvailystė ir smurtas juos subjaurojo, sutrypė, išprievartavo ir išmetė į griovį.

Ar tai reiškia, kad Dievas galėtų įmesti ką nors amžinai kankintis pragare? Šį klausimą vėl galime pamatyti kitoje šviesoje. Ar Dievas per geras, kad ką nors nusiųstų į pragarą? Gali būti, jog Dievas yra toks geras, kad suteikia kiekvienam būtent tai, ko jis ar ji nori. Jeigu praleidome visą savo gyvenimą skleisdami meilę, gerumą, grožį ir tiesą, po mirties greičiausiai gausime tai, ko visada norėjome, ir pateksime į kraštą, kuriame meilė, gerumas, grožis ir tiesa yra tokie pat natūralūs ir gausūs kaip šviesa.

Kita vertus, jeigu visą gyvenimą praleidžiame nesveikai atsiriboję nuo viso to, kas gera, gražu ir teisinga, galbūt tada Dievas, būdamas geras, suteiks mums būtent tai, ko visada norėjome – egzistavimą išėjimo neturinčiame beprotnamyje, kuriame nepažįstama meilė, grožis, gerumas ir tiesa. Kitaip tariant, egzistavimą su kitais pamišusiais maniakais, kaip kad mes.

Dievo rūstybė yra paprasčiausiai kita jo gailestingumo pusė. Būdamas gailestingas, Jis myli ir sielvartauja dėl kenčiančio pasaulio. Teisingas pyktis ant blogųjų, vykdančių tuos siaubus, yra Jo beribio gailestingumo ir užuojautos dalis. Jų nubaudimas taip pat yra gailestingumo dalis, nes, nepaisydamas pykčio, Dievas laukia žmonių atgailos ir kviečia į gyvenimą Jo šviesoje. Deja, pasmerktieji, matydami Dievo šviesą ir gyvenimą, jį niekins. Dievo gailestingumas jiems būtų kankynė, o praleisti amžinybę su Dievu – amžina kančia.

Trumpiau tariant, gali būti, kad išganytieji patirs Dievo gailestingumą kaip amžiną palaimą, o pasmerktiesiems tas pats gailestingumas taps amžina kančia.

Zenit.org vertė Monika Midverytė OFS


Susiję straipsniai

Religija 8933433342841930802

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item