Danielė Zubrickaitė. Kam reikalinga Lietuvos valstybė?

Istorikas Mikalojus Daukša savo „Postilės“ dalyje „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ dar XVI amžiuje teigė, jog tauta sudaryta iš trijų sva...

Istorikas Mikalojus Daukša savo „Postilės“ dalyje „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ dar XVI amžiuje teigė, jog tauta sudaryta iš trijų svarbiausių, kertinių, bruožų – tėvų žemės, papročių ir kalbos. Šie dalykai yra valstybės pagrindas, dėl jų buvo liejamas kraujas per visą mūsų šalies istoriją. O kovota toli gražu ne kaip už valstybės simboliką ar atributiką – šie žodžiai per silpni. Tie žmonės kovėsi už ateitį, ateities valstybę, laisvą žodį, drąsias mintis būsimoms kartoms. Ir štai mes jau 25–erius metus gyvename nepriklausomybę, laisvę išsikovojusioje Lietuvoje. Esame politiškai nepriklausoma šalis nuo kitų tautų, pagal pasaulio valstybių išsivystymo lygį pakliūname į pirmąjį penkiasdešimtuką. Lietuva – labai jauna, ir itin sparčiai tobulėjanti šalis. Todėl ypač gaila matyti jaunus asmenis, pamynusius istoriją, užgniaužusius, galbūt, kirbantį sąžinės kartėlį, ir, susikrovusius lagaminus, paliekančius gimtąją šalį. Ir visgi, nepriklausoma, laisva Lietuvos valstybė yra reikalinga mums, mūsų istorinės praeities branginimui, vieningumo jausmo skatinimui, patriotiškų vertybių ugdymui bei, žinoma, tautiškumo puoselėjimui.

Valstybės pamatas būtinas pagarbos šalies istorijai puoselėjimui ir naujos kūrimui. Žmogus, gyvendamas modernioje, perspektyvioje, darnius tarptautinius santykius palaikančioje tautoje, kuriančioje kuo geresnes asmens gyvenimo galimybes ir sąlygas, gali didžiuotis ne tik dabartine padėtimi, bet gręžtis ir į didžią praeitį. Turime daug garsių pavyzdžių tų žmonių, kurie, atsimindami šalies istoriją, savo darbais kartu kūrė ir naują. Pavyzdžiui, XIX amžiaus Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo atstovų Simonas Daukantas savo veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ rašo apie senovės lietuvių tikėjimą, papročius ir buitį. Tai pirmoji Lietuvos kultūros istorija, kurioje galingos senovės girios virsta Lietuvos galybės metafora, jos įkūnija lietuvių narsą, stiprybę ir galią. S. Daukantas rašė ne tik apie „it jūra niūksančias girias“, bet ir apie senovės lietuvių „prekybą, karybą, rėdą ir pinigus“. Jo išanalizuotas ir pateiktas įžvalgas ir po kelių šimtmečių mokosi bei analizuoja vyresnių klasių mokiniai.  S. Daukantas gyveno tautinio sukilimo prieš Rusijos imperiją metu, tad tikėjo, jog tautą atgaivinti galima kultūrinės veiklos keliu, politiškai išsivaduoti iš priespaudos ir savą bei tvirtą valstybę ant kojų pastatyti padės išsilavinimas, žmonių savimonės ugdymas, moralės jausmas. Savo kūryba jis įkvėpė žmones didžiuotis galingais protėviais ir nepasiduoti dėl valstybės ateities. Laisva šalis – visų tautų pirminis tikslas, siekiamybė. Aiški bei tvirta politinė, ekonominė, kultūrinė ir socialinė padėtis sudaro itin autoritetingą valstybės sistemos modelį, į kurį gali lygiuotis ir aplinkinės tautos, tačiau svarbiausia – tokia šalimi gali didžiuotis jos gyventojai. Taigi, valstybė būtina priminti jos istoriją ir sudaryti palankias sąlygas šalies vystymuisi, t.y., naujos istorijos kūrimui.

Lietuvių tauta gali didžiuotis unikaliu, per šimtmečius išsaugotu kultūros paveldu, kuris reprezentuoja ne tik susikurtą valstybę, bet ir tautinio tapatumo išsaugojimą ir atspindi savitą mūsų charakterį. Išvystyta politinė kryptis – nacionalizmas (arba lietuviškai tautininkystė) taip pat grindžiama tautiškumu. Tautinė pasaulėžiūra būtent tautą laiko valstybės pagrindu, viena iš svarbiausių vertybių, žmogiškosios būties apraiškų. Pasak Vytauto Kavolio, „tauta yra natūrali kraujo ir teritorijos, sieliška kalbos bei papročių ir dvasiška mokslinimo, auklėjimo bei likimo vienybė“. Remiantis šiuo apibrėžimu tampa aišku, kad tauta negali gyvuoti be šių sąlygų. Vokiečių filosofas Jochanas Herderis taikliai pastebėjo, jog kiekviena tauta, kaip medis, žydi ant nuosavų šaknų. Valstybė šiuo atveju ir yra šaknys. Ji susaisto ir apjungia visas žmogaus gyvenimo sritis – nes jas ir sukuria, nustato. Lietuvos valstybės kultūrinis aspektas platus, o ypač didžiuotis galime savo kalba. Po politinio suartėjimo su Lenkija dar XIV amžiuje, Lietuva pateko į polonizacijos spąstus. Vėliau tautai teko patirti germanizacijos bangą, rusinimą. Tačiau XIX a., tautos dvasia vis aktyviau buvo žadinama Vinco Kudirkos „Varpo“ dūžiais, atgimė „Aušros“ puslapiuose ir buvo subrandinta atgimimo ideologų J. Basanavičiaus, V. Storostos - Vydūno, V. Putvinskio ir kitų iniciatyva. Ypatingas asmuo kovoje dėl savos kalbos išlikimo buvo V. Storosta – Vydūnas. Kalba Vydūno rašytiniuose šaltiniuose iškyla kaip tautos vėliava, kurioje atsispindi šios „kraujas“, jos jausmų, norų įgyvendinimas. Vydūnas savo filosofijoje nagrinėjo kalbos ir tautos tapatumo ryšį. Savo veikaluose jis pabrėžia, kad kalba „būtent moksle, mene, dorovėje, žmonių gyvenimo sutvarkyme pasižymi tautiška savimone, išreiškiančia tautos individualybę“. (V. Bagdonavičius „Vydūnas“, 1990) Nepaisant nutautėjimo grėsmių, Lietuva išlaikė savo kalbą, papročius, tradicijas. O tai yra svarbi valstybės dalis. Norint palaikyti darnią Lietuvą, mūsų, jaunųjų kartų pareiga yra ne tik atsiminti ir gerbti savo paveldą, bet ir jį plėsti, garsinti bei tobulinti. Saugodami kultūrinį palikimą galime džiaugtis vieninga ir stipria Lietuvos valstybe, išsilavinusiais jos žmonėmis, skambia kalba, unikaliomis tradicijomis.

Lietuva reikalinga, visų pirma, patiems lietuviams, lietuvių kalbai, lietuvybei. Tai pamatas, kuris tvirtina ir palaiko visuomenės santvarką. O pati visuomenė – kiekvienas iš mūsų, tad esame neatsiejama valstybės dalis, nuo kurios ir priklauso, kokioje Lietuvoje gyvensime rytoj. Tiesa, kad valstybėms vis labiau globalizuojantis žmogui svarbu būti kosmopolitiškam. Šiuolaikinėje visuomenėje pasaulis suvokiamas kaip visų namai, kur daugumos šalių durys svetingai atviros atvykėliams. Maloniai skambančių idėjų sklaida iš kitų tautų vilioja asmenis palikti savo tėvynę. Emigracija tapo visuotinio populizmo atšaka. Tačiau didžiulės integracijos įtaka gali skaudžiai prisiliesti prie šalies vieningumo, numenkinti mažesnių tautų galimybes, net stabdyti jų vystymąsi. Lietuva – tai MES, tad turime prisiimti ir sau paskirtą atsakomybės dalį už šalies likimą. Galbūt emigrantams reikėtų, visų pirma, iškelti klausimą – ne jiems tokį įprastą „Kam man reikalinga Lietuva?“, o būtent tokį: „Kam aš reikalingas Lietuvai?“

Danielė Zubrickaitė yra Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos III klasės moksleivė ir Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių proga skelbto moksleivių rašinių konkurso „Kam reikalinga Lietuvos valstybė“?  II-osios vietos laimėtoja.



Susiję

Skaitiniai 7392539891182527924
item