Bryan Bradley. Kodėl katalikiška žiniasklaida Lietuvoje neturi įtakos? (I)

Lietuvoje beveik 80 procentų gyventojų laiko save katalikais. Tačiau katalikiški balsai mūsų vis...


Lietuvoje beveik 80 procentų gyventojų laiko save katalikais. Tačiau katalikiški balsai mūsų visoumenėje beveik negirdimi. Ar prie šios situacijos neprisideda katalikiškos žiniasklaidos nesugebėjimas pasiekti, sudominti ir mokyti tikėjimui atvirus žmones? O gal religinė žiniasklaida apskritai nebedomina Lietuvos žmonių? Apie katalikiškos žiniasklaidos būklę, problemas ir perspektyvas Laisvosios Bangos eteryje Paulius Stonis ir Lina Kančytė kalbėjosi su JAV naujienų agentūros Bloomberg ilgamečiu žurnalistu Baltijos šalims Bryan Bradley. Pateikiame pirmąją laidos dalį. Laidos klausykitės kiekvieną pirmadienį, 21 val. Laisvosios Bangos radijuje.

Pažvelkime į katalikišką žiniasklaidą pasaulyje. Plečiasi kultūriniai karai: krikščioniškos pasaulėžiūros žmonėms, kovojantiems su įvairiomis pažangos ideologijomis (neomarksizmas, neoliberalizmas), katalikiška žiniasklaida nelieka abejinga ir įsitraukia į šią kovą. Kaip vertinti tai, kad plinta tendencija vis drąsiau kalbėti apie politiką, visuomeninius ir socialinius dalykus iš katalikiškos perspektyvos, ko anksčiau, regis, nelabai būdavo?

B. Bradley: Sunku pasakyti, kad anksčiau to nelabai būdavo. Jau nuo XIX a., kai Popiežius Leonas XIII parašė encikliką apie socialinius klausimus, katalikai labai aktyviai pradėjo dalyvauti diskusijose apie politiką, visuomeninius klausimus, problemas ir jų sprendimus. Įdomu, kad tuometinis popiežiaus mąstymas labai sužavėjo, pavyzdžiui, Anglijos visuomenę, kur vyko industrijos revoliucija ir ši tema buvo aktuali. Taip, katalikai dalyvauja tokiose diskusijose. Aišku, katalikų rengiama žiniasklaida temas atskleidžia išsamiau ir laisviau, nes turi daugiau resursų, negu anksčiau. Manau, tai labai gerai, nes tai įneša šviežių minčių, naujų perspektyvų į viešas diskusijas ir tai labai sveika. 

Bet ar nesusidaro toks įspūdis, kad katalikiška žiniasklaida ar patys katalikai vis labiau reaguoja į tai, kas vadinama kultūriniais karais? Visai neseniai, šių metų pradžioje vyko didžiulis „pro-LIFE“ žygis Vašingtone, kur susibūrė labai daug žmonių. Tai tikrai parodo, kad yra tam tikra visuomenės reakcija į politikų sprendimus, bandymą įteisinti abortus, eutanaziją ir panašius dalykus. Kam šį reiškinį būtų galima priskirti? Ar tai katalikiška žiniasklaida pasaulyje, kuri mobilizuoja žmones ir jos įtaka plečiasi kartu su didėjančiais iššūkiais, o galbūt tai pačių pasauliečių vis didesnis domėjimasis socialiniais bei politiniais dalykais?

B. Bradley: Žinoma, vyksta mobilizacija. Kai vertybiniai klausimai pradeda labai asmeniškai liesti žmones ir jie girdi kalbant apie šeimą, apie tai, ką viešai galima sakyti, o ko ne, nes tai politiškai nekorektiška, tuomet krikščionių tarpe vyksta mobilizacija ir katalikiška žiniasklaida į tai įsiterpia. Pavyzdžiui, viešinant tokius renginius, tokias pozicijas, kurioms sekuliarinė žiniasklaida neteikia tokios svarbos ir nedaug apie tai rašo. Taip pat sekuliarinės žiniasklaidos žmonės, nors yra labai geri profesionalai, kartais nėra būtent to klausimo, apie kurį kalba Bažnyčia, specialistai. Taip dažnai būna su popiežiaus pasisakymais. Jie skamba gerai ir pasaulietinė žiniasklaida apie tai rašo, o paskui katalikiška žiniasklaida bando paaiškinti platesnį kontekstą, ką Popiežius turėjo galvoje.

Katalikiškos žiniasklaidos yra labai įvairios ir, matyt, ją galima išskirti į tą, kuri daugiau dėmesio kreipia į tikėjimo tiesų išaiškinimą ir t.t. ir kitą, kuri įsitraukia į diskusiją visuomenei aktualiais klausimais. Ar yra matoma tendencija, kurių klausimų ta žiniakslaida apsiima išnagrinėti daugiau ir kuriems skiria daugiau dėmesio?

B. Bradley: Reikia suprasti žiniasklaidos funkciją plačiai, nes tai yra dar nauja tam tikrai visuomenės daliai, tam tikrai bendruomenei. Yra masinė žiniasklaida, kuri tarnauja visai visuomenei. Paskui yra, tarkim, lenkų žiniasklaida Lietuvoje. Katalikams katalikiška žiniasklaida užima keletą funkcijų. Viena iš jų yra tikėjimo klausimų, supratimo, ką ir kodėl tikime, gilinimas. Kita funkcija, tai tam tikras maldos palaikymas. Tokios priemonės skirtos sergantiems ar seniems žmonės, kurie nebegali dalyvauti pamaldose, arba tiems, kurie meldžiasi važiuodami automobiliuose. Ir trečia funkcija, kuri irgi yra labai svarbi, tai aktualijų aiškinimas iš katalikų perspektyvos. Tai yra, kokių įžvalgų ir kokios patirties galima iš krikščionybės semtis.

Jūs, kaip amerikietis ilgai gyvenantis Europoje, gal esate pastebėjęs, kuo katalikiška žiniasklaida Amerikoje skiriasi nuo Europos?

B. Bradley:  Amerikoje viešoje erdvėje yra daugiau religingumo. Jaučiasi, kad katalikiška žiniasklaida gana aktyvi, yra daug įvairių iniciatyvų. Yra toks televizijos kanalas IWTN, kuris dabar jau globaliai įtrauktas į daugelį kabelinių, televizijų paketus ir pan. Neseniai Bostono miesto pagrindinis laikraštis pridėjo katalikišką priedą, kuris išeina kasdien. O Europoje tokio aktyvėjimo jaučiasi mažiau. Nors, ypač aplink Romą, Vatikaną, galima pastebėti tarptautinių iniciatyvų, kurios yra įdomios. Yra interneto puslapis aletea.com, kuriame naujienos skelbiamos įvairiomis kalbomis. Yra naujienų agentūra ZENIT, yra video naujienų agentūra Rome reports.

O kokias tendencijas atitinka Lietuva? Labiau europines ar amerikietiškas?

B. Bradley: Man atrodo, Lietuvos atveju svarbu resursai. Pavyzdžiui, televizija: yra tik viena kita katalikiška laida rodoma per nacionalinį transliuotoją. Daugelio katalikiškų žurnalų nerasi spaudos kioskuose. Iš esmės todėl, kad patekti į šį kanalą yra sudėtinga ir brangu. Apskritai, visai žiniasklaidai dabar sudėtinga su finansais, o katalikiškoms, ne pelno siekiančioms organizacijoms – ypač. Kalbant apie žiniasklaidą Lietuvoje ir skirtumus, kuriuos matau, galbūt vienas dalykas – nėra katalikiškos televizijos, nėra laikraščio, dienraščio ar savaitraščio, kuris būtų plačiau žinomas. Štai Amerikoje kiekviena vyskupija turi bent jau savo savaitraštį. Nors, aišku, popierizmas – jau praeities technologija. Kadangi Lietuvoje yra ne tiek daug tų leidinių, tai yra ir mažiau įvairovės. Amerikoje labai dažnai yra vienas laikraštis, kuris turi vieną požiūrį į Bažnyčią, vieną teologinį požiūrį, vieną dvasingumo būdą, bet taip pat yra kitas, kuris labai skiriasi, užima kitas pozicijas. Tuomet gaunasi tam tikras dialogas, o čia, Lietuvoje – kitaip.

Susidaro įspūdis, kad Amerika ne taip bijosi religinio požiūrio ir vertinimo. O štai Europa to bijosi, bijosi savo tapatybės, kuri ir sukūrė Europą.

B. Bradley: Tiesa, aš manau, Europoje yra daugiau baimės išreikšti poziciją, kuri laikoma politiškai nekorektiška, kuri gali būti aštriai kritikuojama.


Susiję straipsniai

Politika 2694317866957662562

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item