Apie meilę Dievui ir varganam žmogui

Vyskupo Motiejaus Valančiaus ganytojiška veikla buvo lietuviškoji dvasinė Vandėja, – mano filosofas, Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius hab. dr. Vytautas Radžvilas. Tokią mintį jis išsakė jaunimo sambūrio „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjungos organizuotame studijų savaitgalyje „Iš tamsybės – tik kelias teisybės“, kuriame svarbiausių šių dienų Lietuvos problemų sprendimų ieškota nagrinėjant M. Valančiaus idėjas.  

„Atrodytų, kad vyskupas Valančius nekalba apie jokią lietuvių valstybę ir iš viso nekelia specifiškai tautinių politinių reikalavimų. Ir vis dėlto paradoksas tas, ir tai ne kartą yra pažymėję istorikai, kad net caro administracija jautė, kad Valančiaus valdoma Žemaičių vyskupija yra kažkas daugiau negu grynai religinis administracinis vienetas, visi jautė, kad už šitos tarsi nekaltos blaivinamosios, šviečiamosios, kažkiek kultūrinės veiklos slypi kažkas fundamentaliai politiško“, – savo pranešime teigė V. Radžvilas.

Pasak profesoriaus, vysk. M. Valančius sprendė problemą, su kuria susiduriama ir šiandien: „Valančiaus genialumas slypėjo tame, kad jis suprato, jog žmonės nori likti žmonėmis, o ne perdarinėjamais padarais, kuriems formą suteikinės, kas tik nori“. V. Radžvilo teigimu, norint kalbėti apie tautos laisvę, pirmiausia reikia kalbėti apie žmogiškumą, apie bandymus jį sunaikinti ir apie tai, kaip nuo jų apsiginti. Todėl anaiptol ne atsitiktinumas, kad tiek antisovietinėje rezistencijoje, tiek ir atkuriant Lietuvos valstybę lemiamą vaidmenį vaidino būtent katalikiški sluoksniai. 

„Valstybė, kuri kartu nestato dangiškojo miesto, tegali būti smėlio pilis, nes tai valstybė, kurią kuria ne žmonės, o žmonių šešėliai, žmonių karikatūros. Šitą karikatūrą galima sukurti žaidžiant filologija, fiktyviais istoriniais pasakojimais apie nebūtus aukso amžius, bet visos šitos fikcijos subyra, nes neturi tvirto pagrindo. Tuo tarpu Valančius tautą vedė į amžinybę“, – sakė V. Radžvilas.

Kaune vykusiame studijų savaitgalyje savo įžvalgomis taip pat dalijosi Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, literatūrologas, VU Filologijos fakulteto docentas dr. Regimantas Tamošaitis, publicistas, rezistentas Petras Plumpa, istorikas Antanas Kavaliauskas.

Savo paskaitoje vysk. J. Kauneckas apžvelgė M. Valančiaus asmenybės bruožus ir jo santykį su ganomaisiais. „Po dvylikos vyskupavimo metų jis rašė popiežiui: „Pašventinau 333 kunigus, sutvirtinau 581 tūkstantį žmonių, lankydamas bažnyčias Dievo žodį visur patsai skelbiau.“ Jis buvo pirmasis žemaičių vyskupas, ėmęs rašyti ganytojiškus laiškus, juose jis tėviškai kreipėsi į savo tikinčiuosius – „vaikai mano“, – pasakojo vysk. J. Kauneckas. 

Jis priminė, kad XIX a. viduryje pasaulio kalbininkai manė, kad lietuvių kalba sparčiai nyksta – ypač po 1863 m. sukilimo uždraudus lotyniškus rašmenis, todėl skubėta užrašyti paskutinius, jų supratimu, žodžius ir dainas. „Mokslininkai tik vieną ragino: to jau nebesulaikysi, todėl reikia tik rinkti kalbos faktus. Taip, visiems pasaulio veikėjams gal tai jau buvo neįmanoma, tik ne Valančiui, kuris gyveno vien meile Dievui ir varganam žmogui“, – kalbėjo vyskupas J. Kauneckas. 

Istorikas A. Kavaliauskas iš Žemaičių vyskupystės muziejaus Varniuose pasakojo apie M. Valančiaus veiklą blaivinant tautą. „Alkoholio gamyba ir pardavimas buvo viena pelningiausių carinės valdžios veiklos sričių. Mokesčiai už alkoholio gamybą ir realizaciją 1859–1863 m. sudarė apie 46 proc. viso carinės Rusijos iždo“, – sakė istorikas. Todėl nesunku įsivaizduoti, kodėl M. Valančiaus blaivybės judėjimas, į kurį įsitraukė net 83 proc. jo vyskupijos tikinčiųjų, buvo dar viena priežastis, dėl kurios carinė valdžia Valančiaus asmenyje matė savo priešą.

Tuo metu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas dr. R. Tamošaitis sekmadienį studijų savaitgalio dalyviams pasakojo apie M. Valančiaus literatūrinės kūrybos idėjas ir jo darbais teigiamą gyvenimo filosofiją. Jis atkreipė dėmesį, kad M. Valančiaus kūriniuose, ypač svarbiausioje, unikalioje apysakoje „Palangos Juzė“, veikia savimi pasitikintis ir savarankiškas žmogus. „Žmogus čia yra racionalus, blaiviai mąstantis. Racionalumo principai reiškia kažkokį pasaulio universalumą – kad mes visur randame tuos pačius dėsnius, ir kiek veikiame protingai, tiek esame stiprūs ir laisvi. Valančiaus ir didaktinės literatūros žmonės yra stiprūs, jie nebijo pasaulio, yra savarankiški“, – sakė R. Tamošaitis.

Rezistentas, publicistas P. Plumpa vysk. Motiejaus Valančiaus vaidmenį formuojantis lietuvių politinei tautai nagrinėjo pabrėždamas, kad tautos laisvės pagrindas – žmonių ir visuomenės dora. „Nedora tauta negali nei įsigyti nepriklausomybės, nei jos išlaikyti“, – kalbėjo P. Plumpa. Jis atkreipė dėmesį, kad tai galiojo tiek dedant pamatus tautiniam atgimimui ir Vasario 16-osios Lietuvai, tiek dabar.

„Tam tikras moralinis lygis yra būtinas tautos laisvei ir nepriklausomybei išsaugoti“, – sakė P. Plumpa, pastebėdamas, kad tai ypač aktualu šiandien, kai kadaise krikščionišką Europą yra nugalėjęs gundymas turtu. 

Valančiaus dvasios ir krikščioniškos moralės svarbą stiprinant lietuvių tautą savo pamoksle pabrėžė ir šeštadienio vakarą šv. Mišias aukojęs Punsko parapijos vikaras kun. Marius Talutis. 

Studijų savaitgalio metu taip pat vyko simpoziumas „Keturios Valančiaus idėjos šių dienų Lietuvai“, kuriame sambūrio „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjungos nariai svarstė, kaip M. Valančiaus principus būtų galima pritaikyti sprendžiant socialines ir politines šiuolaikinės Lietuvos problemas. Simpoziume dalyvavo Santa Kančytė, Linas Braukyla, Martynas Darškus ir Paulius Kruopis.

Savaitgalis užbaigtas Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčioje kun. Arūno Simonavičiaus aukotomis tradicinėmis lotyniškomis Mišiomis – tokiomis, kokios buvo aukojamos nuo pirmųjų krikščionybės amžių, ir kokias aukodavo ir pats vysk. M. Valančius. 

2015 metais minimos 140-osios vysk. M. Valančiaus mirties metinės.