Alma Stasiulevičiūtė: Graudu žiūrėti į apytuštes seminarijas

Mažėjant pašaukimų į kunigystę, seminarijoje mokosi vis mažiau vaikinų, dėstytojai skaito paskai...


Mažėjant pašaukimų į kunigystę, seminarijoje mokosi vis mažiau vaikinų, dėstytojai skaito paskaitas dviem ar trim studentams, jungia grupes. „Tuomet ir gyvenimas seminarijoje pasidaro nykus: studentų mažai, dėstytojai tik svečiai, padarantys, ką reikia, ir bėgantys dirbti kitur“, - aiškina dėstytoja, katechetė Alma Stasiulevičiūtė, kurios nuomone, Lietuvoje esančių seminarijų sujungimas suteiktų svaresnį balsą katalikiškai akademikų bendruomenei, pakeltų studijų kokybę ir leistų sutaupyti.

- Esate ilgametė katechetė, dėstote Vilniaus kunigų seminarijoje, ilgą laiką dirbote LEU Katalikų tikybos katedros vedėja. Būdama aktyvi akademinės katalikų bendruomenės narė stebite pokyčius, teologijos studentų ir klierikų mažėjimą. Natūraliai kyla klausimas: ar mums reikia tiek seminarijų, kiek šiuo metu yra Lietuvoje? Kunigai ugdomi Vilniuje, Kaune ir Telšiuose. Dar galima pridėti kitas katalikiško švietimo įstaigas – Teologijos fakultetą VDU, Katalikų tikybos katedrą LEU, Religijų studijų centrą prie VU, Katalikų mokslų akademiją.

- Dar būdama Katalikų tikybos katedros vedėja sakydavau, kad reikia apjungti jėgas, nes visais atžvilgiais neišeina turėti tiek daug atskirų katalikiško švietimo įstaigų. Norint, kad teologijos studijų diplomai būtų prestižiniai ir studijos kokybiškos, reikia turėti pakankamai profesorių, docentų, mokslo daktarų, ne bet kas dėstyti. Nors būtų ir labai geras dėstytojas, reikalingi visi formalūs laipsniai. Tai užtikrinti būtų galima tik sujungus jėgas.

Anuomet kardinolas sakydavo, jog neturime tokių pajėgų, kad galėtume įkurti ir išlaikyti didelį, rimtą Katalikų universitetą. Ir apskritai lazda visada turi du galus. Labai gerbiu J. E. Audrį Juozą Bačkį, kuris išsakė tokią mintį: mes nenorime kurti getų, kur viskas būtų grynai katalikiška ir uždara, nes buvimas valstybinėse struktūrose turi ir pliusų. Kai 1993 m. tuometiniame VPU Istorijos fakultete įsikūrė Katalikų tikybos katedra ir mes atėjome į pasaulietinį universitetą, visi mus labai stebėjo. Anuomet buvo visai kita situacija, norinčių studijuoti teologiją buvo pakankamai daug, vyko konkursai ir buvome pakankamai stipri jėga. Kai šventėme įkūrimo 5-metį ir 10-metį, labai džiaugiausi, kad katedra žydi ir yra tam tikra druska, sūdanti sekuliarų pasaulį, universitetinę aplinką. Visus universiteto studentus kviesdavome į šv. Mišias ir savo renginius. Nepasakyčiau, kad labai daug jų susirinkdavo, bet liudijimas vyko.

Karšti katalikai, gyvenantys bendrabutyje kartu su netikinčiais pasauliečiais, liudijo tikėjimą, kūrėsi šeimos, vyko atsivertimai ir visa kita. Bet žinote, jeigu druskos pasidaro tiek mažai, kad žiupsnį įmeti į ežerą, tai jos nesijaučia. Bijau, kad dabar situacija kuo toliau, tuo darosi panašesnė: žiupsniu druskos ežero nepasūdysi, o atvirkščiai – ji ištirpsta ir nelieka nė ženklo. Ypač ši tendencija sustiprėjo komercializavus aukštąjį mokslą, kai už studijas teko mokėti, nebent esi labai geras studentas.

- Labai logiška kardinolo pozicija, kad nesame pajėgūs steigti atskiro Katalikiško universiteto, nes tai būtų pernelyg brangu ir sudėtinga. Tačiau apjungus seminarijas gerokai sutaupytume? Tie patys dėstytojai skaitytų paskaitas didesniam skaičiui klierikų, reikėtų išlaikyti mažiau patalpų. Kokius dar matytumėte apjungimo privalumus?

Žinoma, kad taip. Manau, kad problema kyla iš Bažnyčios vidaus tvarkos, kur kiekvienas ganytojas yra labai autonomiškas ir savo vyskupijoje nori būti visiškai savarankiškas, tvarkyti ūkinius ir pastoracinius reikalus pagal savo išskaičiavimus. Kai atkūrėme Nepriklausomybę, buvome dideli optimistai, o į seminarijas stojo gerokai daugiau vaikinų. Dabar tikrai labai graudu žiūrėti kad ir į Vilniaus kunigų seminariją, kur studijuoja tik keletas seminaristų, nors yra didelės patalpos, o jas išlaikyti labai daug kainuoja. Patalpas reikia šildyti ir apšviesti, o pusė kambarių tuščių. Kiek žinau, vyskupai nėra užsispyrę, tereikia drąsiai imtis šio reikalo.

Galbūt manome, kad po dabartinės duobės vėl bus pašaukimų pavasaris ir pagausės studentų. Deja, šiuo metu jų nėra ir kitose religinėse specialybėse. Visi tampa veržlūs, verslūs, konkurencingi ir renkasi ekonomiką, vadybą ir t.t. Nežinau, kiek galima tempti.

Sujungus seminarijas pakiltų ir dėstymo kokybė, ir specialistai turėtų pakankamą krūvį. Šiuo metu nei vienas dėstytojas negali pragyventi iš keleto seminarijoje dėstomų valandų. Žmonės priversti dirbti keliose vietose: atvažiuoja į seminariją ir teologijos fakultetus, atskaito savo kursą ir išeina. Jie nėra bendruomenės nariai. Tuomet ir gyvenimas seminarijoje pasidaro nykus: studentų mažai, dėstytojai tik svečiai, padarantys, ką reikia, ir bėgantys kitur.

Vilniaus seminarijoje, kur dirbu, dabar yra labai miela šeimos atmosfera: pažįstu ne tik tuos, kuriems dėstau, bet visus klierikus, meldžiamės kartu susibūrę prie stalo per šventes ar eilinę vakarienę. Tačiau iš ūkinės ir ekonominės pusės tokia padėtis nuostolinga, o iš to, kad mūsų mažai, atsiranda ir nykumas.

Be to, seminarijos patiria problemų, nes turi atitikti pasaulietinių instancijų keliamus reikalavimus studijoms. Tačiau Studijų kokybės vertinimo centro kriterijai seminarijai kartais yra visai nepritaikomi.

Kai seminarijose dėstomi kursai vertinami pagal pasaulietinius standartus, dvasinis matmuo visiškai nepaisomas ir nevertinamas, iškyla formalūs akademiniai rodikliai, balai. O kas pamatuos būsimo dvasinio vadovo ir nuodėmklausio jautrumą, gerumą, pamaldumą? Tuo metu, kai buvo įvestas mokamas aukštasis mokslas, klausiau Manto Adomėno: „ką čia padarei, žlugdai mūsų katedrą“. O jis atsakė: „mes negalime taikytis prie jūsų ir dėl teologijos aukoti visos sistemos, kurią sugalvojome. Jūsų per mažai.“ Apjungus seminarijas ir pedagogai, ir studentų bendruomenė jaustųsi stipresni, turėtų svaresni balsą ir galėtų tvirčiau atstovėti savo liniją negu keli seminaristai ir dėstytojai.

- Kaip tai atsiliepia studijų kokybei ir konkurencingumui? Kai yra daugiau stojančių ir studijuojančių vaikinų, atsiranda motyvacija pasitempti, o kai testoja keli, yra rizika nuleisti kartelę.

Seminarijoje yra ir tokių kursų, kur studijuoja 2–3 klierikai ir vadovybė rūpinasi, kaip ekonomiškai įgyvendinti studijas, kaip jungti kursus, kad nereikėtų kasmet samdyti atskiro dėstytojo dviem studentams. Pasaulietiniame universitete niekas tokios prabangos neleidžia ir šiuo metu yra nustatytos normos, kad jeigu nesusirenka privalomas minimumas studentų, iš viso neleidžiama pradėti studijų ir grupė nesusidaro. Tokiu būdu Katalikų tikybos katedra LEU baigia užgesti. Vyresni kursai dar yra, o žemesnių atidaryti neleido ir keičia studijų formą: daro ištęstines pusiau neakivaizdines studijas, kurios trunka ilgiau, bet studentai atvyksta tik sesijoms.

Į seminarijas nepriima bet ko, tačiau pasaulietiniuose universitetuose ši tendencija yra. Kol vykdavo konkursai ir galėdavome pasirinkti studentus, visada darydavome testą ir žiūrėdavome ne tik, ar žmogus yra potencialus pedagogas, bet ir ar jis praktikuojantis krikščionis. Pastaruoju metu pasaulietinė vadovybė vos ne uždraudė vertinti stojančiųjų pažiūras ir tikėjimą bei sako: mes dabar juos priimkime, kad susidarytų reikiamas skaičius, būtų pakankamai krepšelių ir galėtume sudaryti grupę, o vėliau, jeigu bus netikę, išmesime. Realiai taip nelabai išeina, nes lengviau nepriimti studento negu jį išvyti, jeigu moka už studijas. Net jei paaiškėja, kad studentas tikrai neperspektyvus, neturi nei tikėjimo, nei gabumų ir tikrai nebus akademikas, vadovybė, remdamasi pasaulietinio instituto nuostatais, liepia laikyti tą studentą iki nusilpimo.

Seminarijoje studentai atrenkami, dėstytojai bendradarbiauja tarpusavyje ir žiūri ne vien akademinės pusės, bet ir kokia žmogaus dvasinė branda, ar klieriką jau galima šventinti.

Mes, vilniečiai, truputį pavydime Kauno kunigų seminarijai, nes jie turi daugiau studentų, labiau patraukia žmones, geriau tvarko savo viešuosius ryšius. Nesakau, kad per viešuosius ryšius reikia pritraukti bet ką ir bet kaip, aiškinti, jog seminarijoje bus smagu, įdomu, giedosim, grosim, vaidinsim ir mokytis nereikės. Ne. Tačiau vertėtų paskleisti žinią veikliose parapijose, kur vyksta aktyvi jaunimo veikla, ir juos paskatinti.

- Kaip manote, kokiu būdu reikėtų jungti seminarijas? Kur galėtų būti centras?

Labai bijau kažką sakyti, nes esu beveik nesusipažinusi su Kauno seminaristais ir vidine seminarijos atmosfera. Žinoma, Kaunas turi labai senas tradicijas, ten katalikai visada buvo aktyvesni ir labiau susitelkę, stipriau veikė sovietiniais laikais. Be to, Kaunas tradiciškai yra lietuviškesnis.

Vilniuje žymia dalimi laikomės lenkais studentais. Iš dalies tai gerai, bet iš kitos pusės sukelia ir išbandymų. Lenkai studentai yra stropūs, pamaldūs, bet turi bėdų rengdami rašto darbus lietuvių kalba. Darbo turinys būna geras, tačiau dėl menko raštingumo neišeina labai gerai įvertinti. Kaune tokios problemos nėra, tačiau nežinau, galbūt lenkai katalikai jaustųsi nuskriausti ir jiems būtų sunkiau persikelti gyventi į Kauną? Sunku pasakyti. Kita vertus, ekonominė bazė Vilniuje yra labai gera, seminarija moderni, patogi. Mūsų studentai šypsosi, kai senieji kunigai jiems pradeda pasakoti, kaip tarpukario ir sovietiniais laikais sėdėdavo su pirštinėmis nešildomose seminarijos patalpose.

Kita vertus, Kauno seminarija turi daugiau akademinių pajėgumų, šalia yra VDU Teologijos fakultetas, jie jungia daugelį kursų, kartu koordinuoja katalikišką veiklą.

Dabar vyskupai jau kalba apie sujungimą ir manau, kad jis neišvengiamai bus. Žinoma, jau anksčiau reikėjo tą padaryti, kol nepatyrėme tiek nuostolių, bet Bažnyčia yra truputį lėta. Ką nors bendrai padaryti iki šiol tikrai yra sunku.


Susiję straipsniai

Religija 8747189133058593750

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item