Algirdas Patackas. Meilė Tėvynei yra ne sprintas, o maratonas

Paaiškinkite man, jaunai ir naiviai: ką Lietuva išgyveno prieš 25 metus? Kas toji laisvė? Kiekviena karta turi savo patirtį ir iššūk...


Paaiškinkite man, jaunai ir naiviai: ką Lietuva išgyveno prieš 25 metus? Kas toji laisvė?

Kiekviena karta turi savo patirtį ir iššūkius. Nepasakyčiau, kad jūsų kartos iššūkiai mažesni. Mes aiškiai skyrėme juodą nuo balto, dabar viskas marga. Nenorėčiau dabar būti jauno žmogaus kailyje, mums buvo aiškiau, žinojome, kur kišame galvas, ko privalome atsižadėti. Laisvė kainuoja – kiek esi pasiryžęs sumokėti, tiek jos gauni. Pradžioj gali sumokėti prestižu, karjera, socialiniu lygiu – kuo daugiau moki, tuo daugiau laisvės. Maksimali kaina – tai sveikata ir gyvybė. Šiais laikais toks kainoraštis lyg ir neveiksnus, bet – kaip čia pasakius – pabandyk valdiškoj tarnyboj būti nepolitkorektiškas... Tačiau šie laikai dėl to nėra blogesni.

Būti lietuviu iš esmės sunku. Kodėl? Todėl, kad mes kitokie ir mums reikia daug žinoti apie savo istoriją. Lietuva nėra kieno nors provincija, nėra, anot Toynbee, „affiliated“ kokios nors civilizacijos – ji yra pati sau, į nieką nepanaši, pati sau centras, pasaulio dalis, turinti savo dėsnius, žinanti, kaip gyventi savo gyvenimą. Kaip medis miršta ten, kur gimsta, auga, bręsta, taip ir lietuvis. Iš čia kyla ir sunkumų. Turime kuo giliau save pažinti, o kuo giliau pažįsti, tuo labiau laisvas esi. Jei turėsi stiprias šaknis ir važinėsi po pasaulį, vis tiek grįši atgal, nori ar nenori, nes nostalgija užpjaus.

Laisvė (nuo žodžio pa-leisti) – didelė ir pavojinga vertybė. Kai mergina paleidžia kasą, vadiname tai martavimo periodu, bet greta yra žodis pasileisti. Su laisve visaip gali nutikti... Mano draugą Mindaugą Tomonį, disidentą ir poetą, nužudė, jo galvą rado atskirai nuo kūno, po traukinio bėgiais. Iki šiol nežinom visų aplinkybių. Tokie tad buvo laikai. Tačiau ir dabar visuomenė susiduria su iššūkiais, kad ir tas pats genderizmas, kuris, anot patyrusio rusų disidento Vladimiro Bukovskio, blogiau už bolševizmą. Ypač opi savasties problema. Kas aš toks? Iš kur aš radausi? Kas mano protėviai, kaip jie mąstė, dėl ko gyveno? Viską reikia spręsti, ieškoti, ir tai sunku. Žiūrint iš patirties, tai neįsivaizduoju kieto lietuvio, kuris subręstų anksčiau nei trisdešimties. Kaip girtuoklis ieško šnapso, taip jaunas žmogus turi ieškoti savęs, domėtis viskuo, kas jį supa. Mes keliaudavom po Lietuvą, kitur negalėdavom išvažiuoti, išskyrus Sibiro kryptimi. Jūs galite keliauti, jus vilioja margas pasaulis, tik jei šaknis netvirta, taip ir pasimeta žmogus, pirmiau aplankęs Maljorkos salą, o ne Stelmužės ąžuolą. Viskas eilės tvarka – pirma ant Ladakalnio ir tik po to į Alpes kopti.

O šiandienos Lietuvai svarbūs du žymiausi mūsų valstybės pakilimo laikotarpiai, kai tauta ir valdžia veikė kaip vienas kumštis. Pirmasis – nuo Nepriklausomybės kovų pradžios 1918 m. iki Klaipėdos sukilimo 1923 m. Šiuo laikotarpiu veikė galinga pasionarinė jėga, kurią stiprino jungtis tarp tautos ir valdžios. Tuo pasižymėjo ir antrasis penkmetis nuo 1988 iki 1993-ųjų – Sąjūdžio metai iki jo saulėlydžio. Man teko laimė šį laikotarpį išgyventi. Ir ši laimė – viena didžiausių mano gyvenime.

Esate rašęs, kad laisvės proveržiai Jums atrodė laikini, manėte, jog grįšit į kalėjimo kamerą... Kokie motyvai vedė į priekį?

Niekas nesiveržė būti disidentu, suprantat? Kam didelis malonumas daryti tokį apsisprendimą, o ypač jei turi šeimą? Tiesiog kartais taip įsprausdavo į kampą, kad neturėdavom kur dėtis. Mane taip įspraudė mano vaikystės draugo Mindaugo Tomonio pavyzdys. Solidarumo dėlei turėjau stoti šalia jo, bet tada dar bijojau, juk mano vaikai buvo maži... Tačiau kai jis žuvo, nebuvo kur dėtis... Arba tu žmogus, arba šiukšlė. Labiausiai bijojau dėl vaikų – kvepėjo kokiais penkeriais, septyneriais metais... Jūs pagalvokit, vaikai būtų augę be tėvo! Dėl savęs tai būčiau ištvėręs, bet vaikai buvo didžiausias skaudulys. Bijojome Černiachovsko psichiatrinio kalėjimo (jo bijojo visi disidentai, nes ten tikras pragaras). KGB rūsiuose prasėdėjau neilgai, grįžau pas šeimą. Esu dėkingas savo žmonai už palaikymą, net tardytojai iš jos nieko nepešė, o vaikai visuomet suprato, kad jų tėvas kažkoks ne toks ir jie nieko negalėjo pakeisti... Toji niūri kamera nr. 13 dabar tapo išcackintu muziejumi. Iš tiesų nesitikėjau išeiti iš to „muziejaus“, o kai taip nutiko, net kuprinės neiškrausčiau, maniau, tuoj teks grįžti, o Lietuva jau žengė ant Sąjūdžio slenksčio. Žinojau, kiek galiu sumokėti, todėl viskas atrodė paprasta. Sakiau, jei reikės, eisiu iki galo, visiškai nesigailiu.

Kaip pasitikėdavote žmonėmis? Juk šalia gyveno daug, kuriems buvo nusispjauti į sąžinę...

Šis klausimas visuomet egzistavo. Bendraudami su kitu įžvelgiam jo vidų, drauge žengiam per išbandymus – taip auga pasitikėjimas. Ir aš pasitikėjau, nes maniau, jog pažįstu. Neišvengiamai susidurdavome su išdavystėmis ir nuopuoliais. Ne vieną tokį pažinojau ir visiems atleidau – galbūt palūžo, nes buvo silpnesni, ne savo kailį gelbėdami...  Vienas mano draugas nepakeldavo skausmo, net dantisto kabinete atsijungdavo, ką jau kalbėti apie išbandymus tardant...

Skaudu žiūrėti, kaip artimi žmonės žlunga, degraduoja. Atrodo, kad tada pasaulis griūva, nėra nieko švento ir tvaraus. Antikristas dirba ir Kristus dirba. Ta kova vyks iki Apokalipsės pabaigos. Mūsų darbas yra nepasiduoti. Prieš vėją nepapūsi, tai aišku, bet niekas nedraudžia pūsti. Galbūt mane nušluos, bet pučiantį, o ne susmegusį. Net jei pralaimėsi, – gal taip skirta, gal per tai atrasi ką nors naujo, ir tai bus naudinga.

Kaip tuo metu įsivaizdavote Lietuvą atrodysiant po kelių dešimtmečių? Kokį kelią nuėjome nuo anų iki šių dienų?

Sąjūdžio laikais įsivaizdavome idealią Lietuvą, turinčią pakankamą gerovę, bet visų pirma puoselėjančią amžinas vertybes – tai, ką per tūkstantmečius sukūrė mūsų tauta. Žinoma, tikras idealistas turi suvokti, kad tai, ką pasieks, neatitiks idėjos. Žiūrėdamas į Lietuvą nenoriu zyzti sakydamas, kad ne taip čia. Yra ir pliusų, ir minusų. Per tuos 25 metus šio bei to pasiekėme. Neseniai vežiojome mano knygas po daugiau nei šimtą Lietuvos bibliotekų. Aplankėme daug prakutusių miestelių – ypač gera stebėti žmonių nuotaikas, nes kuo toliau nuo didmiesčių, tuo geresni žmonės. Išoriškai Lietuva laikosi kaip normali eilinė Europos valstybė, tačiau tai formos pusė, o viduje yra pripuvę visko. Mus žlugdo moraliniai dalykai – korupcija, migracija... Taip, migracija yra visų pirma mentalinė ir moralinė problema, o visa kita po to... (pvz., korupcija rusiškai – vziatka, nuo vziatj – paimti, o mūsų kyšis nuo kišti... Kuo skiriamės? Rusas ateina ir sako – daj, duok, o mes – kišam...) Be to, perdėtai save niekiname, joks rusas ar lenkas nevaro taip ant savo valdžios. Čia toks pusbernizmas, kitaip tariant bobiškumas (tai kaip terminas, neįsižeiskite).

Nepriklausomybė – tai laisvė kiekvienam bendruomenės nariui. Bet juk pusė Lietuvos jaučiasi kaip prastuomenė, valdoma elito. Ar iš tiesų esam nepriklausomi?

Koks ten elitas... Va ką tik vyko interneto dienraščio Delfi baliukas Valdovų rūmuose. Dalyvavo ten visokių pajacų, o šalia, kaip niekur nieko, politikai vaikštinėjo ir su jais bendravo, kartu fotografavosi. Tiesa, Valdovų rūmuose ir anais laikais vaikščiojo didikų, karalių, na, ir juokdarių. Bet juokdariai buvo savo vietoje, niekada nesiglėbesčiuodavo su karaliais – linksmindavo ir juokindavo, o dabar iš viso to padarytas miksas, ir tai vadinama elitu.

Nėra mūsų valstybė visai nepriklausoma. Šiandien tautos žmonės esti lyg ir tam tikrame pogrindyje. Yra valdžia ir apačioje glūdinti Lietuva. Mums tenka gulti ant dugno ir glūdėti, bet tai nereiškia, kad nieko nedarome. Lietuvoje daug tikrų žmonių salelių, jos yra gelminė, daukantiškoji Lietuva, mūsų tikslas jas sujungti. Nebereikia kaip anais laikais barškinti mašinėlėmis, galima virtualiai susipažinti, vėliau susitikti. Glūdinti Lietuva nėra prieš valdžią: kaip tik turime padėti, eiti į rinkimus, pakritikuoti, kai reikia, tačiau valdyti ne mūsų, o jų darbas. Valdžia yra forma, o mes - esmė. „Man įdomus žvaigždėtas dangus virš manęs ir pasaulio dėsnis manyje“, – sakė Kantas; tas žvaigždėtas dangus ir yra forma, o moralės dėsnis yra esmės kategorija. Formos Lietuva niekuomet nepasižymėdavo kuo nors ypatingu – tai subyrėdavo, tai atgimdavo. Iš kur ? Ogi iš tos glūdinčios...

Yra tauta ir yra liaudis. Tautos visada Lietuvoj ne daugiau kaip trečdalis, išskyrus ypatingus laikotarpius. Liaudis dvimatė, esanti čia ir dabar. O tauta – trimatė: tai tie, kurie žino praeitį, pilnutinai ir sąžiningai gyvena dabartyje ir galvoja apie ateitį.

Kai neturėjot laisvės, jos besąlygiškai ilgėjotės. O kaip dabar savyje budinti Tėvynės meilę?

Patriotiškumas subtilus, su juo reikia atsargiai elgtis. Esu parašęs tekstuką apie tai, kaip jis gimsta... Važiuojant į kaimą sugedo autobusas, žiūriu į sėdintį savo vaiką. Pilkšva diena, lynoja... Autobuso durys praviros. Vienišas medis, laukai aplink, jais šliaužia rūkas, ir aš matau, kaip į mano vaiko sielą tas neišvaizdus peizažas, tas rūkas smelkiasi giliai po širdimi, ir jau žinau, kad ir kaip ten būtų, jis šito jausmo neužmirš.

Esmė turi savo kelius, ji kaip rasos lašelis prasiskverbia, tačiau lygiai taip gali ir išdžiūti. Patriotizmo moko istorija, ji taip pat pasakoja, kaip praradom ir vėl atgavom Lietuvą, bet tai tik mokslas. Kad tai taptų savastimi, reikia kažko daugiau, neturiu tam pavadinimo. Pvz., kiek jūs galite be Lietuvos išgyventi? Pats išbandžiau save. Be Lietuvos gyventi galiu du mėnesius. Sykį mus išgrūdo į Ukrainą trijų mėnesių praktikos, praėjus dviem nebegalėjau ten ilgiau gyventi, sėdau į traukinį, parvykau namo kelioms dienoms ir vėl grįžau, tuomet ištempiau iki galo.

Norint save pažinti, reikia viena koja iš savęs išeiti, pakeliauti. Tada iš šalies matai viską, grįžti subrendęs, save suvokęs. Būnant viduje sunku pajusti esmę. Nostalgija – ypatingas jausmas, tai daugiau nei tėvynės ilgesys, labiau rojaus ar idealios būtovės troškimas. Tokį jausmą, jei jis užgimė, reikia branginti. Meilė tėvynei yra ne sprintas, o maratonas, – visam gyvenimui...

Ką Jums reiškia būti Nepriklausomybės Akto signataru?

Po tuo dokumentu pasirašyta brangiausiu pasaulio rašalu – krauju, ir tai padarėme ne mes, o tie tūkstančiai jaunų vyrų, kurie atgulę pamiškėse, mes tik padėjom parašą už juos. Tarp signatarų yra visokiausių žmonių, daug palūžusių, puolusių ir net išdavusių. Tikram signatarui reikia dviejų dalykų: kad iki tol būtų kažką daręs ir po to veiktų bendram gėriui. Jei jis iki tol nieko nedarė, tuomet lieka galimybė parodyti, kad dar gali po to. Likimas ar dar kas iš aukščiau lėmė, kad tai teko mums, eiliniams. Deja, ne vieną mūsų sugadino sklypai, rentos, daug kas ant šito primityvaus kabliuko užkliuvo. Kiti užkliuvo ant rafinuotesnių kabliukų, o tų, kurie atlaikė visokiausius išbandymus, ne daugiau kaip dešimt. Signatarai yra kaip lego kaladėlės, kurios, išimtos iš viso Lietuvos kūno, atspindėjo Lietuvą. Juk ir partizanai nebuvo angelai. Pvz., iš šimto vyrų dešimt atėjusių žinojo, ko jie nori ir kodėl atėjo. Kiti dešimt – avantiūristai ir visokie prisišlieję, o likusieji – per vidurį. Bet visi jie, kurie žuvo, buvo teisūs, nes kovojo su okupantu, kovojo teisingą kovą. Taip ir su signatarais. Buvo daug tokių, kurie pasirašė, bet nežinia, ką galvojo.

Didžiausias Jūsų džiaugsmas?

Aš turiu mokinių, jie man kaip sūnūs ir dukros. Kai kurie seniai jau pralenkė mokytoją, prisiskaitę, moka daug kalbų, mes to negalėjom, neturėjom literatūros. Turėti mokinių malonu, o dar maloniau, kai jie tave lenkia. Kiek galiu, tiek padedu.

Pamenu du geriausius laikotarpius savo gyvenime – kuomet, išėjęs iš Seimo, dešimt metų dirbau Karininkų ramovėj, nes ponų pamėgtus baliukus pavyko išnovyti, sutvirtinti krikščionišką-tautinę liniją. Kitas laikotarpis, kai šienavau ir valiau melioracijos griovius išvarytas iš sovietinės Mokslų akademijos aspirantūros. Sunkus darbas, bet kai nušienavus griovį matydavosi vandens gyslelė, tiesi ir švari, tuomet stovėdavau ir žiūrėdavau – o, kaip gražu!

Kai buvote mažas, kuo svajojote tapti?

Vaikystė man labai svarbi. Mus išveždavo į kaimą ir palikdavo, kokias septynias vasaras ten praleidau, jei ne daugiau, niekuo nesiskirdavom nuo kitų kaimo vaikų – ganydavom karves, kojas šildydavom tuose... karvės dariniuose. Pamenu, kojos basos, iš maišo pasigaminti kapišonai ant galvos, krapnoja lietutis, sėdim po krūmu, kepam lauže bulves... Nors esu miestietis, tačiau šios patirtys – didžiausias lobis. Svajojau tapti kareiviu, nors kariavimas žmogų darko, pasidarai piktas. Ir aš dabar piktas... negerai. Šv. Petras neįleis, jei toks ateisiu.

Susirgote sunkia liga, turbūt po tokių gyvenimo išbandymų ji neatrodo baisi?

Kalėjimas labai panašu į ligą, nes ištinka netikėtai. Ten gyvenimas įtemptas, per tardymus iškaldavom formulę: „dėl etinių sumetimų parodymų neteiksiu“ ir laikydavomės, kad tik ko nors netyčia neišduotume. Vakarais apimdavo liūdesys, pro grotas matydavau, kaip leidžiasi dienos šešėliai, ilgėdavausi šeimos. Dabar sergu ir žinau, kas ta pabaiga, bet žinoti maža, vis tiek pačiam teks ją praeiti. Net Kristus tą akimirką kreipėsi į Dangų: „Tėve, kodėl mane apleidai?“ Čia niekas nepadės, todėl prisibijau tos akimirkos, kai lieki vienas pats. Belieka tinkamai tam ruoštis. Savotiškai netgi smalsu, kas ten laukia. Niekas, išskyrus vieną, iš ten negrįžo, mobiliaku nepaskambino...

Ką keistumėt savo gyvenime?

Daryčiau viską taip pat, kaip dariau. Tik norėtųsi dar pratraukti keletą metų. Žmogus kaip užsuktas dirba ir tikrai svarbu padaryti tai, dėl ko Dievas tave sukūrė. Reikia išeikvoti duotus talentus – man pavyko, jau prie vamzdelių pririštas parašiau paskutinę knygą, kuri, pasirodo, dar ne paskutinė. Žmogus po truputį pailsta, išsisemia, tuomet norisi skirti laiko kokiai nors kelionei, atsipalaidavimui, ramybei prieš keliaujant pas šventą Petrą. Šito man neteko. Aš galvoju – gal taip ir reikia, gal ką nors ne taip pridirbčiau. Žodžiu, aukštybių buhalterija veikia, jie ten geriau žino, kaip geriau. Nesuku galvos dėl sveikatos, tai gydytojų reikalas, o juk ten, viršuj, viskas suplanuota, tad gyvenu šia diena.

Kalbino Valdonė Minčiūtė.


Susiję straipsniai

Skaitiniai 5997705039267118186

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item