A. Dambrauskui-Jakštui - 155 metai: „Mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam“ (I)

Pirmoji Algirdo Ažubalio teksto apie prelatą Aleksandrą Dambrauską (Adomą Jakštą) dalis. Kiekvi...

Pirmoji Algirdo Ažubalio teksto apie prelatą Aleksandrą Dambrauską (Adomą Jakštą) dalis.

Kiekviena tauta didžiuojasi savo mokslo švyturiais, padėjusiais ją šviesti. Rusams ir ukrainiečiams ypač svarbus XI–XII a. metraštininkas Nestoras [1], Rusijoje labai gerbiamas XVIII a. gyvenęs Michailas Lomonosovas [2]. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos spauda šiuos vardus kaip epitetus dažnai priskirdavo prelatui Aleksandrui Dambrauskui-Adomui Jakštui. Jis gimė 1860 m. rugsėjo 8 d. Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Kuronių kaime (dabar – Kėdainių rajonas). Tėvai, karališkieji ūkininkai Andriejus Dambrauskas ir Kotryna Vaičiūnaitė, turėjo 20 ha žemės. Kaimynai juos vadino ne Dambrauskais, o Jakštais, mat gimtoji tėvo sodyba buvo prie Jakštupio upelio. Vėliau šią pravardę sūnus pasirinko savo pseudonimu. Du Aleksandro dėdės buvo kunigai, o trečias – advokatas. Eidamas dešimtus metus netekęs mamos, našlaitis žiemas leisdavo pas senelę ir tetą iš motinos pusės netoliese esančiame Maišymų kaime. Dėdė advokatas Vaičiūnas mokė jį kalbėti rusiškai ir lenkiškai. Vėliau globojo tėvo brolis, Šiaulių apskrities Kriukų parapijos klebonas Stasys Dambrauskas. Pusę metų mokėsi liaudies mokykloje, kur geriau pramoko rusų kalbos ir aritmetikos. Dar du mėnesius buvo rengiamas repetitoriaus ir įstojo į Šiaulių gimnazijos I klasę. Čia daug padėjo dėdė, nes valstiečių vaikų į ją nepriimdavo. Buvo vienas gabiausių ir drausmingiausių mokinių. Daug skaitė, neturėjo ir neieškojo draugų, nemėgo bendrauti ir su dėdės svečiais. Labiausiai jį traukė poezija, filosofija, matematika, graikų ir prancūzų kalbos, istorija. Mėgino ir pats eiliuoti, parašė sveikinimo eilėraštį dėdei.

Dar labiau susidomėti matematika privertė gyvenimas. Gimnazijoje 1860–1880 m. dirbo matematikos mokytojas Karlas Fomičius Horbacevičius, kuris buvo labai reiklus, be gailesčio rašydavo vienetus, pridurdamas rusiškus apibūdinimus: osiol (asilas), dubina (baslys), nedotiopa, čiurban (pusgalvis, žioplys) ir pan. Kadangi to meto gimnazijoje mokslas nebuvo privalomas, be to, daug kainavo moksleivių artimiesiems, šis mokytojas visus padarė „matematikais“. Dambrauskas tiek išpruso, kad jau IV klasėje savarankiškai tyrinėjo kai kurias matematikos teoremas. Baigiamuosius egzaminus išlaikė gerais pažymiais. Tuo metu jam buvo jau beveik 20 metų. Reikėjo rinktis gyvenimo kelią. Kurį laiką svyravo. Tėvas ir dėdė leido apsispręsti. Aleksandras išvyko į Peterburgo universitetą. „Aš pasirinkau fizikos matematikos skyrių, – rašė jis apie save. – Mat dėstomi ten mokslai man atrodė tobuliausi. Ypač žavėjo mane matematiškos tiesos. Jos man atrodė absoliutinės, turinčios dvi dieviškas savybes: v i s u r  e s a m y b ę  i r  n e k i n t a m u m ą [...]. Kas tiesa Peterburge, tiesa ir Paryžiuj, ir Londone, ir Mėnuly, ir Marse. Panašiai jos yra amžinos ir nekintamos: kokios jos buvo pradžioje, tokios bus ir visados, ir per amžius. Taigi tarnauti matematikai laikiau nemenka garbe. Matematika man atrodė visų mokslų karalienė.“ [3]

Peterburgo universitete Aleksandras lankė garsiojo chemiko Dmitrijaus Mendelejevo (1834–1907), filosofo Vladimiro Solovjovo (1853–1900), padariusio jam ypač didelį poveikį, paskaitas. Įstojo į lietuvių būrelį, tačiau šis buvo neveiklus, o kai kurie nariai ėmė įžeidinėti Aleksandro religinius įsitikinimus, todėl jis nuo tautiečių nutolo. Jo religiniams įsitikinimams, kaip paaiškėjo ginčuose su draugais, reikėjo gilesnio teologinio pagrindo. Ėmė dar labiau domėtis šia sritimi.

Universitete prasidėjo studentų neramumai, bruzdėjimai, riaušės. Kai buvo nužudytas caras Aleksandras II (1818–1881), valdžia universitetą kuriam laikui uždarė. Visa tai privertė tiesos ieškantį studentą suabejoti, ar tinkamą gyvenimo kelią pasirinko. Be to, slėgė ir lėšų stoka. Smalsaus jo proto netenkino kai kurie matematikos dėstytojai. Savarankiškos teologijos studijos paskatino rinktis kunigų luomą. Daug lėmė ir bendravimas su kitu dėde – kunigu Skurupskiu, kurį Aleksandras laikė idealiu dvasios ganytoju. Nelaukdamas metų pabaigos, atsiėmė dokumentus iš universiteto, grįžo į Lietuvą ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. I kurse mokytis jam reikėjo nedaug – buvo išsilavinęs geriau už kitus. Daug skaitė, ypač teologinius, filosofinius veikalus. Bandė religijos tiesas įrodyti matematiškai. Kai nepavyko, nusivylė, net norėjo išstoti iš seminarijos. Tačiau, patartas inspektoriaus poeto Antano Baranausko (1835–1902), padarė išvadą, kad tarp religijos ir matematikos yra analogija: jų tiesos amžinos, tačiau matematikos tiesas galima racionaliai įrodyti, o religijos tiesomis tenka tikėti. Todėl seminarijos nemetė. Mokėsi puikiai. Redagavo ranka rašomą laikraštėlį Lietuva, platinamą tarp klierikų.

Neeilinių gabumų studentas 1884 m. buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Štai ką apie jo studijas rašė bendramokslis, vėliau Žemaičių arkivyskupas Pranciškus Karevičius (1861–1945):

„Į Akademiją atvyko baigęs tris seminarijos kursus klierikas Aleksandras Dambrauskas. Jisai nemanė pamokų „kalti“, bet griebėsi moksliškų veikalų paskaityti. [...] Tada su juo vos neįvyko tragedija. Naujas inspektorius Klopotovskis buvo įsitikinęs, kad jam ir rektoriui Simonui Akademijai ėmus vadovauti, jos istorijoje prasidėjo aukso amžius. Prieš Kalėdas pareikalavo iš pirmamečių, kad jie aprašytų lenkiškai Akademijoje patirtus įspūdžius laiško forma kokiam savo dėdei kunigui ar kam kitam. Atsargesnieji rašė tik tai, kas jiems atrodė girtina. [...] Dambrauskas, gimęs kritiku polemistu, surašė, kas jam atrodė peiktina. Ypač įkibo į filosofijos profesorių kun. Kazlauską. Pareiškė, kad jo dėstymą ne tik studentai, bet kažin ar patsai profesorius suprantąs, nes dėstydamas nežiūrįs į klausytojus, tik į šalį. Sukritikavo Dambrauskas ir ką tik rektoriaus Simono įvestą filosofijos vadovėlį „Liberatori“. Iš tikrųjų tasai vadovėlis atrodo gana sunkokas. Nors inspektorius buvo garantavęs, kad jam pateiktieji rašiniai pasiliks konfidencialiai tik jo žinioje, bet Dambrausko rašinį manė esant reikalinga atiduoti rektoriui ir visam senatui. Pabūgo, kad iš Dambrausko neišeitų koks didis Bažnyčios griovėjas. Todėl senatas [...] Dambrauskui tepažymėjo ketvertuką, o rektorius Simonas metų gale per viešąjį aktą priskyrė jį prie 2-sios, t. y. žemesniosios, kategorijos dėl to, kad norėjęs plus sapere, quam oportet (manyti apie save geriau negu dera [...]). Skaudžiai [...] pajautė tą smūgį. Buvo tai matyti iš jo įdubusio veido, jo akių, net jo eisenos. Tvirta valia apgalėjo save ir net dar sutvirtėjo savyje. Baigęs III Akademijos kursą įsišventė kunigu, o IV kurso gale, gavęs nors ir paprastą teologijos magistro laipsnį, buvo paskirtas Panevėžio realinės mokyklos kapelionu. Seminarijos rektorius, drauge ir vyskupas Paliulionis pabūgo Dambrauską imti seminarijon į profesorius, kad nepasirodytų esąs koks „revoliucionierius[4]

Beje, „Klieriko A. Dambrausko sukritikuotas filosofijos profesorius Kazlauskas pasielgė su juo džentelmeniškai. Pasikvietęs pasisakė skaitęs jo kritiką, pastebįs, kad esąs gabus polemikas, kad filosofijoj nusimanąs. Patarė toje srityje darbuotis, o jis, kiek galės, jam padėsiąs. Nė šešėlio pykčio, nė šešėlio pabarimo ar kerštingumo. Tačiau, rodos, greit, vos tik sulaukęs vasaros atostogų, išvažiavo į vyskupiją ir Akademijon negrįžo.“[5]

Skatinamas savo patriotinių įsitikinimų, jaunasis kapelionas Dambrauskas išdrįso organizuoti Panevėžyje gimnazistų katalikų protestą. Per caro šeimos šventes visi mokiniai turėdavo dalyvauti iškilmingose pamaldose stačiatikių cerkvėje. Jaunasis kapelionas gimnazistus katalikus nuvedė į bažnyčią. Už tai buvo pašalintas iš pareigų ir pusei metų uždarytas į Kretingos vienuolyną, po to 5 metams ištremtas į Ustiužną Novgorodo gubernijoje. Susipažino su ten dirbusiu gydytoju Vincu Pietariu (1850–1902), skatino jį imtis literatūrinės kūrybos. Rašė ir pats, jau turėjo sukaupęs bendradarbiavimo slaptoje spaudoje patirties: pirmasis spausdintas jo darbas – Vladislavo Sirokomlės (1823–1862) eilėraščio „Apie kaimietį, nemokantį rašyti“ vertimas – pasirodė Aušroje 1884 m. Literatūriniai bandymai vėliau subrandino poezijos rinkinius „Dainų skrynelė“ (1894), „Nakties mąstymai“ (1906), „Rudens aidai“ (1911). Tremtyje gilinosi ir į kitas mokslo sritis. Matematikos knygų gaudavo iš Pietario, kurio ištikimas draugas liko visą gyvenimą, rūpinosi jo raštų leidimu, materialine parama jo šeimos nariams. Neužmiršo ir pagrindinės savo specialybės: „Čionai jam pradėjus Varšuvos lenkų laikrašty spausdinti ilgą ir talentingai parašytą Falbo teorijos O odwiecznem kołowaniu w wszechświecie (apie kosminį pasaulio ratavimą) kritiką ir vysk. Paliulionis, ir akademijos inspektorius Klopotovskis drauge su rektorium Simonu pažino tikrąją Dambrausko vertę, kad jis esąs Bažnyčios gynėjas, ne griovikas. Ir Klopotovskis, tapęs arkivyskupu, man aiškiai prisipažino esąs nusikaltęs Dambrauskui ir dėl to jį kviečiąs į akademijos profesorius. Net buvo mãnęs pavesti jam savo numylėtą Bažnyčios istoriją. [...] Tačiau prireikus Šv. Rašto profesoriaus, tasai dalykas buvo pavestas dėstyti kun. Dambrauskui.“ [6]

Tačiau tai įvyko ne taip greitai. Grįžęs iš tremties, jaunasis kunigas trejus metus neturėjo nuolatinės vietos. 1898 m. tapo Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, kiek vėliau – ir Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio (1834–1908) sekretoriumi. Nemažai nuveikė, gindamas Juozą Tumą-Vaižgantą (1869–1933) nuo kunigų lenkomanų. Nors pats, kaip ir kiti to meto Lietuvos šviesuoliai, prieš pačius lenkus nusistatęs nebuvo, pasisakė tik prieš lietuvių lenkinimą, vis tiek tamsūs lenkintojai aršiai už tai puldavo, nors inteligentiška lenkų šviesuomenė jį labai vertino: „Grįžęs iš nelaisvės buvo vyskupo Novodvorskio kviečiamas į Varšuvą redaguoti lenkišką laikraštį. Nuo to atsisakęs [...], į lenkų katalikų enciklopediją savo straipsnius siuntinėjo [...]. Būdamas gabus polemistas, į laikraščiuose lenkų daromus priekaištus lietuviams stipriai atsikirsdavo, bet visada rimties ir tiesos ribose.“ [7]

1900–1905 m. Dambrauskas buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. Kartu dėstė tikybą Ksenijos ir Elžbietos institutuose. Už gerą darbą caro valdžia buvusį tremtinį apdovanojo kryžiumi, šv. Onos ordinu. Profesorių vertino ir akademijos vadovybė, tačiau pedagoginio darbo jis nemėgo, be to, troško kuo daugiau prisidėti prie lietuvių tautinio atgimimo. Kai tik buvo atgauta lietuviška spauda, Dambrauskas oficialiai atsisakė profesoriaus pareigų ir grįžo į Lietuvą. Čia 1906 m. įsteigė šv. Kazimiero draugiją, kuri leido lietuviškas knygas. Iki 1931 m. ši draugija išleido 2 994 000 egz. knygų, taigi beveik kiekvienam lietuviui po vieną. 1907 m. ėmė leisti mėnesinį literatūros, mokslo ir politikos žurnalą Draugija, kuriame buvo nemažai rašoma ir apie pedagogiką, redagavo Nedėldienio skaitymus, Garnį, Ateitį ir jos priedą Mokytojas. Per 8 metus iš viso 667 000 egz. tų leidinių pasiekė skaitytojus. Dambrauskas, vienas iš ateitininkų organizacijos kūrėjų, 1911 m. parengė idėjinę-kultūrinę jos programą, išugdė ir du žymiuosius ateitininkų sąjūdžio vadus – Praną Dovydaitį (1886–1942) ir Stasį Šalkauskį (1886–1941), vėliau tapusius žymiais Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto profesoriais. Dovydaitis kurį laiką buvo Lietuvos vyriausybės premjeras, Šalkauskis – VDU rektorius.

1914 m. už didelius nuopelnus Bažnyčiai vyskupas Pranciškus Karevičius pakėlė Dambrauską iškart į prelatus. Už tai irgi sulaukė lenkomanų puolimo: „Lenkų sostinėje Krokuvoje einąs laikraštis Głos Narodu Polskiego aprašė, kad aš rusų valdžios papirktas žudyti lenkus ir lenkybę Lietuvoje. Kitame numeryje prikišo, kad aš iškėlęs kapitulon tokius nedorėlius kunigus kaip Aleksandrą Dambrauską, apie kurį visur žinoma, jog jis viešai gyvena su sugulove. Šmeižti tokį [...] dvasios vyrą kūniškumu tai nesąmonė.“ [8]

[1] Nestoras (Nestor, apie 1056–apie 1114), Kijevo vienuolis, Kijevo Rusios rašytojas ir metraštininkas. Lietuvių enciklopedija, t. 20, p. 234–235.
[2] Michailas Vasiljevičius Lomonosovas (1711–1765) – rusų poetas, biologas, fizikas, chemikas, meteorologas, kartografas, filosofas, rusų literatūrinės kalbos reformatorius – mokslininkas universalas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 13, p. 586–587.
[3] Adomas Jakštas, „A. Jakšto žodis“, Naujoji Romuva, 1936, Nr. 3, p. 3.
[4] Pranciškus Karevičius, Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai, Vilnius: Katalikų akademija, 2006, p. 94–95.
[5] Ten pat, p. 96.
[6] Ten pat, p. 97.
[7] Ten pat, p. 96.
[8] Ten pat, p. 222–223.


Susiję straipsniai

Skaitiniai 4079121104527370882

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item