A. Dambrauskui-Jakštui - 155 metai: „Mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam“

Straipsnio autorius - Algirdas Ažubalis. *** Kiekviena tauta didžiuojasi savo mokslo švyturiais, padėjusiais ją šviesti. Rusams ir uk...

Straipsnio autorius - Algirdas Ažubalis.

***

Kiekviena tauta didžiuojasi savo mokslo švyturiais, padėjusiais ją šviesti. Rusams ir ukrainiečiams ypač svarbus XI–XII a. metraštininkas Nestoras [1], Rusijoje labai gerbiamas XVIII a. gyvenęs Michailas Lomonosovas [2]. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos spauda šiuos vardus kaip epitetus dažnai priskirdavo prelatui Aleksandrui Dambrauskui-Adomui Jakštui. Jis gimė 1860 m. rugsėjo 8 d. Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Kuronių kaime (dabar – Kėdainių rajonas). Tėvai, karališkieji ūkininkai Andriejus Dambrauskas ir Kotryna Vaičiūnaitė, turėjo 20 ha žemės. Kaimynai juos vadino ne Dambrauskais, o Jakštais, mat gimtoji tėvo sodyba buvo prie Jakštupio upelio. Vėliau šią pravardę sūnus pasirinko savo pseudonimu. Du Aleksandro dėdės buvo kunigai, o trečias – advokatas. Eidamas dešimtus metus netekęs mamos, našlaitis žiemas leisdavo pas senelę ir tetą iš motinos pusės netoliese esančiame Maišymų kaime. Dėdė advokatas Vaičiūnas mokė jį kalbėti rusiškai ir lenkiškai. Vėliau globojo tėvo brolis, Šiaulių apskrities Kriukų parapijos klebonas Stasys Dambrauskas. Pusę metų mokėsi liaudies mokykloje, kur geriau pramoko rusų kalbos ir aritmetikos. Dar du mėnesius buvo rengiamas repetitoriaus ir įstojo į Šiaulių gimnazijos I klasę. Čia daug padėjo dėdė, nes valstiečių vaikų į ją nepriimdavo. Buvo vienas gabiausių ir drausmingiausių mokinių. Daug skaitė, neturėjo ir neieškojo draugų, nemėgo bendrauti ir su dėdės svečiais. Labiausiai jį traukė poezija, filosofija, matematika, graikų ir prancūzų kalbos, istorija. Mėgino ir pats eiliuoti, parašė sveikinimo eilėraštį dėdei.

Dar labiau susidomėti matematika privertė gyvenimas. Gimnazijoje 1860–1880 m. dirbo matematikos mokytojas Karlas Fomičius Horbacevičius, kuris buvo labai reiklus, be gailesčio rašydavo vienetus, pridurdamas rusiškus apibūdinimus: osiol (asilas), dubina (baslys), nedotiopa, čiurban (pusgalvis, žioplys) ir pan. Kadangi to meto gimnazijoje mokslas nebuvo privalomas, be to, daug kainavo moksleivių artimiesiems, šis mokytojas visus padarė „matematikais“. Dambrauskas tiek išpruso, kad jau IV klasėje savarankiškai tyrinėjo kai kurias matematikos teoremas. Baigiamuosius egzaminus išlaikė gerais pažymiais. Tuo metu jam buvo jau beveik 20 metų. Reikėjo rinktis gyvenimo kelią. Kurį laiką svyravo. Tėvas ir dėdė leido apsispręsti. Aleksandras išvyko į Peterburgo universitetą. „Aš pasirinkau fizikos matematikos skyrių, – rašė jis apie save. – Mat dėstomi ten mokslai man atrodė tobuliausi. Ypač žavėjo mane matematiškos tiesos. Jos man atrodė absoliutinės, turinčios dvi dieviškas savybes: v i s u r  e s a m y b ę  i r  n e k i n t a m u m ą [...]. Kas tiesa Peterburge, tiesa ir Paryžiuj, ir Londone, ir Mėnuly, ir Marse. Panašiai jos yra amžinos ir nekintamos: kokios jos buvo pradžioje, tokios bus ir visados, ir per amžius. Taigi tarnauti matematikai laikiau nemenka garbe. Matematika man atrodė visų mokslų karalienė.“ [3]

Peterburgo universitete Aleksandras lankė garsiojo chemiko Dmitrijaus Mendelejevo (1834–1907), filosofo Vladimiro Solovjovo (1853–1900), padariusio jam ypač didelį poveikį, paskaitas. Įstojo į lietuvių būrelį, tačiau šis buvo neveiklus, o kai kurie nariai ėmė įžeidinėti Aleksandro religinius įsitikinimus, todėl jis nuo tautiečių nutolo. Jo religiniams įsitikinimams, kaip paaiškėjo ginčuose su draugais, reikėjo gilesnio teologinio pagrindo. Ėmė dar labiau domėtis šia sritimi.

Universitete prasidėjo studentų neramumai, bruzdėjimai, riaušės. Kai buvo nužudytas caras Aleksandras II (1818–1881), valdžia universitetą kuriam laikui uždarė. Visa tai privertė tiesos ieškantį studentą suabejoti, ar tinkamą gyvenimo kelią pasirinko. Be to, slėgė ir lėšų stoka. Smalsaus jo proto netenkino kai kurie matematikos dėstytojai. Savarankiškos teologijos studijos paskatino rinktis kunigų luomą. Daug lėmė ir bendravimas su kitu dėde – kunigu Skurupskiu, kurį Aleksandras laikė idealiu dvasios ganytoju. Nelaukdamas metų pabaigos, atsiėmė dokumentus iš universiteto, grįžo į Lietuvą ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. I kurse mokytis jam reikėjo nedaug – buvo išsilavinęs geriau už kitus. Daug skaitė, ypač teologinius, filosofinius veikalus. Bandė religijos tiesas įrodyti matematiškai. Kai nepavyko, nusivylė, net norėjo išstoti iš seminarijos. Tačiau, patartas inspektoriaus poeto Antano Baranausko (1835–1902), padarė išvadą, kad tarp religijos ir matematikos yra analogija: jų tiesos amžinos, tačiau matematikos tiesas galima racionaliai įrodyti, o religijos tiesomis tenka tikėti. Todėl seminarijos nemetė. Mokėsi puikiai. Redagavo ranka rašomą laikraštėlį Lietuva, platinamą tarp klierikų.

Neeilinių gabumų studentas 1884 m. buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Štai ką apie jo studijas rašė bendramokslis, vėliau Žemaičių arkivyskupas Pranciškus Karevičius (1861–1945):

„Į Akademiją atvyko baigęs tris seminarijos kursus klierikas Aleksandras Dambrauskas. Jisai nemanė pamokų „kalti“, bet griebėsi moksliškų veikalų paskaityti. [...] Tada su juo vos neįvyko tragedija. Naujas inspektorius Klopotovskis buvo įsitikinęs, kad jam ir rektoriui Simonui Akademijai ėmus vadovauti, jos istorijoje prasidėjo aukso amžius. Prieš Kalėdas pareikalavo iš pirmamečių, kad jie aprašytų lenkiškai Akademijoje patirtus įspūdžius laiško forma kokiam savo dėdei kunigui ar kam kitam. Atsargesnieji rašė tik tai, kas jiems atrodė girtina. [...] Dambrauskas, gimęs kritiku polemistu, surašė, kas jam atrodė peiktina. Ypač įkibo į filosofijos profesorių kun. Kazlauską. Pareiškė, kad jo dėstymą ne tik studentai, bet kažin ar patsai profesorius suprantąs, nes dėstydamas nežiūrįs į klausytojus, tik į šalį. Sukritikavo Dambrauskas ir ką tik rektoriaus Simono įvestą filosofijos vadovėlį „Liberatori“. Iš tikrųjų tasai vadovėlis atrodo gana sunkokas. Nors inspektorius buvo garantavęs, kad jam pateiktieji rašiniai pasiliks konfidencialiai tik jo žinioje, bet Dambrausko rašinį manė esant reikalinga atiduoti rektoriui ir visam senatui. Pabūgo, kad iš Dambrausko neišeitų koks didis Bažnyčios griovėjas. Todėl senatas [...] Dambrauskui tepažymėjo ketvertuką, o rektorius Simonas metų gale per viešąjį aktą priskyrė jį prie 2-sios, t. y. žemesniosios, kategorijos dėl to, kad norėjęs plus sapere, quam oportet (manyti apie save geriau negu dera [...]). Skaudžiai [...] pajautė tą smūgį. Buvo tai matyti iš jo įdubusio veido, jo akių, net jo eisenos. Tvirta valia apgalėjo save ir net dar sutvirtėjo savyje. Baigęs III Akademijos kursą įsišventė kunigu, o IV kurso gale, gavęs nors ir paprastą teologijos magistro laipsnį, buvo paskirtas Panevėžio realinės mokyklos kapelionu. Seminarijos rektorius, drauge ir vyskupas Paliulionis pabūgo Dambrauską imti seminarijon į profesorius, kad nepasirodytų esąs koks „revoliucionierius[4]

Beje, „Klieriko A. Dambrausko sukritikuotas filosofijos profesorius Kazlauskas pasielgė su juo džentelmeniškai. Pasikvietęs pasisakė skaitęs jo kritiką, pastebįs, kad esąs gabus polemikas, kad filosofijoj nusimanąs. Patarė toje srityje darbuotis, o jis, kiek galės, jam padėsiąs. Nė šešėlio pykčio, nė šešėlio pabarimo ar kerštingumo. Tačiau, rodos, greit, vos tik sulaukęs vasaros atostogų, išvažiavo į vyskupiją ir Akademijon negrįžo.“[5]

Skatinamas savo patriotinių įsitikinimų, jaunasis kapelionas Dambrauskas išdrįso organizuoti Panevėžyje gimnazistų katalikų protestą. Per caro šeimos šventes visi mokiniai turėdavo dalyvauti iškilmingose pamaldose stačiatikių cerkvėje. Jaunasis kapelionas gimnazistus katalikus nuvedė į bažnyčią. Už tai buvo pašalintas iš pareigų ir pusei metų uždarytas į Kretingos vienuolyną, po to 5 metams ištremtas į Ustiužną Novgorodo gubernijoje. Susipažino su ten dirbusiu gydytoju Vincu Pietariu (1850–1902), skatino jį imtis literatūrinės kūrybos. Rašė ir pats, jau turėjo sukaupęs bendradarbiavimo slaptoje spaudoje patirties: pirmasis spausdintas jo darbas – Vladislavo Sirokomlės (1823–1862) eilėraščio „Apie kaimietį, nemokantį rašyti“ vertimas – pasirodė Aušroje 1884 m. Literatūriniai bandymai vėliau subrandino poezijos rinkinius „Dainų skrynelė“ (1894), „Nakties mąstymai“ (1906), „Rudens aidai“ (1911). Tremtyje gilinosi ir į kitas mokslo sritis. Matematikos knygų gaudavo iš Pietario, kurio ištikimas draugas liko visą gyvenimą, rūpinosi jo raštų leidimu, materialine parama jo šeimos nariams. Neužmiršo ir pagrindinės savo specialybės: „Čionai jam pradėjus Varšuvos lenkų laikrašty spausdinti ilgą ir talentingai parašytą Falbo teorijos O odwiecznem kołowaniu w wszechświecie (apie kosminį pasaulio ratavimą) kritiką ir vysk. Paliulionis, ir akademijos inspektorius Klopotovskis drauge su rektorium Simonu pažino tikrąją Dambrausko vertę, kad jis esąs Bažnyčios gynėjas, ne griovikas. Ir Klopotovskis, tapęs arkivyskupu, man aiškiai prisipažino esąs nusikaltęs Dambrauskui ir dėl to jį kviečiąs į akademijos profesorius. Net buvo mãnęs pavesti jam savo numylėtą Bažnyčios istoriją. [...] Tačiau prireikus Šv. Rašto profesoriaus, tasai dalykas buvo pavestas dėstyti kun. Dambrauskui.“ [6]

Tačiau tai įvyko ne taip greitai. Grįžęs iš tremties, jaunasis kunigas trejus metus neturėjo nuolatinės vietos. 1898 m. tapo Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, kiek vėliau – ir Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio (1834–1908) sekretoriumi. Nemažai nuveikė, gindamas Juozą Tumą-Vaižgantą (1869–1933) nuo kunigų lenkomanų. Nors pats, kaip ir kiti to meto Lietuvos šviesuoliai, prieš pačius lenkus nusistatęs nebuvo, pasisakė tik prieš lietuvių lenkinimą, vis tiek tamsūs lenkintojai aršiai už tai puldavo, nors inteligentiška lenkų šviesuomenė jį labai vertino: „Grįžęs iš nelaisvės buvo vyskupo Novodvorskio kviečiamas į Varšuvą redaguoti lenkišką laikraštį. Nuo to atsisakęs [...], į lenkų katalikų enciklopediją savo straipsnius siuntinėjo [...]. Būdamas gabus polemistas, į laikraščiuose lenkų daromus priekaištus lietuviams stipriai atsikirsdavo, bet visada rimties ir tiesos ribose.“ [7]

1900–1905 m. Dambrauskas buvo Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. Kartu dėstė tikybą Ksenijos ir Elžbietos institutuose. Už gerą darbą caro valdžia buvusį tremtinį apdovanojo kryžiumi, šv. Onos ordinu. Profesorių vertino ir akademijos vadovybė, tačiau pedagoginio darbo jis nemėgo, be to, troško kuo daugiau prisidėti prie lietuvių tautinio atgimimo. Kai tik buvo atgauta lietuviška spauda, Dambrauskas oficialiai atsisakė profesoriaus pareigų ir grįžo į Lietuvą. Čia 1906 m. įsteigė šv. Kazimiero draugiją, kuri leido lietuviškas knygas. Iki 1931 m. ši draugija išleido 2 994 000 egz. knygų, taigi beveik kiekvienam lietuviui po vieną. 1907 m. ėmė leisti mėnesinį literatūros, mokslo ir politikos žurnalą Draugija, kuriame buvo nemažai rašoma ir apie pedagogiką, redagavo Nedėldienio skaitymus, Garnį, Ateitį ir jos priedą Mokytojas. Per 8 metus iš viso 667 000 egz. tų leidinių pasiekė skaitytojus. Dambrauskas, vienas iš ateitininkų organizacijos kūrėjų, 1911 m. parengė idėjinę-kultūrinę jos programą, išugdė ir du žymiuosius ateitininkų sąjūdžio vadus – Praną Dovydaitį (1886–1942) ir Stasį Šalkauskį (1886–1941), vėliau tapusius žymiais Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto profesoriais. Dovydaitis kurį laiką buvo Lietuvos vyriausybės premjeras, Šalkauskis – VDU rektorius.

1914 m. už didelius nuopelnus Bažnyčiai vyskupas Pranciškus Karevičius pakėlė Dambrauską iškart į prelatus. Už tai irgi sulaukė lenkomanų puolimo: „Lenkų sostinėje Krokuvoje einąs laikraštis Głos Narodu Polskiego aprašė, kad aš rusų valdžios papirktas žudyti lenkus ir lenkybę Lietuvoje. Kitame numeryje prikišo, kad aš iškėlęs kapitulon tokius nedorėlius kunigus kaip Aleksandrą Dambrauską, apie kurį visur žinoma, jog jis viešai gyvena su sugulove. Šmeižti tokį [...] dvasios vyrą kūniškumu tai nesąmonė.“ [8]

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė nemažai pradėtų darbų. Tačiau ir šiuo rūsčiu laikotarpiu Dambrauskas rašė grožinius kūrinius, rengė logikos ir trigonometrijos vadovėlius, išvertė ir išleido Pavelo Mironovo „Geometrijos vadovėlį“ (1915) progimnazijoms su savo sukurtų lietuviškų geometrijos terminų sąrašu. Dambrauskas visą gyvenimą domėjosi esperanto kalba, aktyviai ją propagavo, 1890 m. parengė pirmąjį lietuvišką šios kalbos vadovėlį. Buvo vienas iš Lietuvos esperantininkų sąjungos kūrėjų (1919), įsteigė ir redagavo laikraštį Litova stelo (Lietuvos žvaigždė) esperanto kalba. Nepriklausomybės metais parašė daug straipsnių, studijų literatūros ir meno, kalbotyros, politikos, filosofijos temomis. Straipsnius daugiausia spausdino VienybėjeRyte. Didžiausios jo studijos: „Meno kūrybos problemos“, „Pikto problema“, „Mūsų naujoji literatūra“, „Ekspresionizmas dailėje ir poezijoje“. 1930 m. išėjo „Lyrika“, 1931 m. – feljetonų rinkinys. Feljetonus dažniausiai pasirašinėdavo Druskiaus slapyvardžiu. Rašė ir apie istoriją, ekonomiką, teisę, moralę, etiką. Išleido nemažai teologijos ir liturgijos veikalų. 1922 m. Dambrauskas, vienas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos (toliau – LKMA) įkūrėjų, buvo išrinktas jos pirmininku. Tais pat metais LU suteikė jam Garbės profesoriaus titulą. 1928 m. gruodžio 14 d. LU Matematikos-gamtos fakultetas Dambrauską išrinko Garbės daktaru. 1932 m. filosofijos Garbės daktaro vardą jam suteikė ir VDU Humanitarinių mokslų fakultetas. 1933 m. LKMA išrinko Dambrauską pirmuoju savo akademiku.

Pamažu jis tapo pripažintu tikinčiosios visuomenės vadu, niekas nepradėdavo rimtesnio darbo, nepasitaręs su juo. Tai liudija ir nepaprastai gausi jo korespondencija. 1933 m. išleistų LKMA darbų I tome yra tokia dedikacija: „Lietuvos mokslininkų Nestorui Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Pirmininkui Prelatui Aleksandrui Dambrauskui gilios pagarbos ženklan dedikuoja šį leidinį L. K. Mokslo akademijos nariai.“ [9]

Nors Dambrauskas neįgijo matematinio išsilavinimo, matematikai liko ištikimas visą gyvenimą. Daugelį šios srities darbų pasirašė Adomo Jakšto vardu. Taip jį toliau ir vadinsime. Svarbiausias Jakšto matematinis darbas – „Naujos trigonometriškos sistemos“. Šį veikalą jis išleido 1906 m. Berlyne esperanto kalba. 1908 m. darbas prancūzų kalba išėjo Belgijoje, o 1922 m. lietuviškai Kaune.[10]. Jame ir dar trijuose straipsniuose Jakštas šalia 6 įprastinių trigonometrinių funkcijų vartoja daug naujų ir išveda naujas trigonometrines formules. Parodęs, kad kiekviena trigonometrinė sistema susijusi su tam tikra kreive (mūsų vartojamoji – su apskritimu), atrado nemažai naujų trigonometrinių sistemų, susijusių su kitomis matematikai žinomomis kreivėmis. Vėliau pamatė, kad šios idėjos nenaujos, jos buvo žinomos jau XIX a. viduryje. Taigi nors Jakštas ir „išrado dviratį“, bet apskritai buvo gerai matematiškai pasirengęs, gebėjo originaliai mąstyti. Įdomus jo darbas „Kas yra tiesioji linija“. Eidamas gana savotišku keliu, autorius ieškojo naujų požiūrių į ją. Tačiau iš euklidinės geometrijos taip ir nepakilęs į neeuklidinę, šios problemos iki galo neišsprendė. Neeuklidinė geometrija buvo jo Achilo kulnas. Tai liudija ir platus jo straipsnis „Relativybės teorija Vakarų Europoje ir SSSR“ (1931), skirtas mokslo populiarinimui, moksliniai straipsniai apie poliarinę geometriją [11], neeuklidines geometrijas [12].

Geriau Jakštui sekėsi taikomoji matematika, pavyzdžiui, jis aprašė būdą taisyklingiems daugiakampiams įbrėžti į skritulį, ir mokslo populiarinimas.

Gana solidžioje knygoje „Trys garsiausieji matematikos klausimai“ įdomiai ir išsamiai išdėstė skritulio kvadratūros, kubo dvigubinimo ir kampo trisekcijos problemų sprendimo istoriją. Čia jam pavyko atrasti du apytikslius būdus nubrėžti atkarpai, kurios ilgis π. Dar XX a. pr. esperanto kalba Berlyne jis išleido brošiūrą apie Pierre’o de Fermat (1601–1665), prancūzų juristo ir matematiko, didžiąją teoremą: „Lygtis xn + yn = zn, kurioje n – sveikasis skaičius, didesnis už 2, neturi sveikųjų teigiamų sprendinių“, ir Euklido (apie 365–300 pr. Kr.), senovės graikų matematiko, V postulatą: „Jeigu tiesė, kertanti dvi tieses, iš vienos pusės sudaro vidinius kampus, mažesnius už du stačius, tai neribotai pratęstos šios dvi tiesės susikirs iš tos pusės, iš kurios kampai mažesni už du stačius.“ Kaip žinome, beveik 2 tūkstančius metų bandyta pagrįsti teiginį, kad šis postulatas yra teorema, kurią galima įrodyti, ir tik neeuklidinės geometrijos sukūrimas padėjo tašką. O didžioji de Fermat teorema Jakšto laikais dar nebuvo įrodyta. Įdomi ir jo knygutė apie vyskupą Antaną Baranauską kaip matematiką [13].

Jakštas mėgino sieti matematiką su religija, žavėdamasis bičių gyvenimu: „Neabejotina, kad mes čia stovime prieš vieną iš giliausių gamtos mįslių. Netikėliams ji visados pasiliks tamsi ir neišaiškinama, tikintiems gi jau ir nūn yra savaime aiški, kaipo vienas iš žymiausių pasaulį tvėrusios begalinės Išminties gamtoje pėdsakų. Iš korių vaško daromos žvakės, žibančios šventa šviesa altoriuose. Iš matematiškos korių struktūros plaukia nemažiau šviesos mūsų protui: bitė mokina mus Dievą gamtoj pažinti.“ [14] Taigi „gamtoj glūdi daugiau giliausios išminties negu žmogaus protas gali pasiekti. Kas ją ten įdėjo? Gi Tas, kurs gamtą sutvėrė!“ [15]

Jakštas teigė, kad matematika yra teologų ir filosofų draugė ir padėjėja [16]. Studijoje „Meno kūrybos problemos“ atskleidęs grožio objektyvumą, pasireiškiantį tuo, kad grožis – tai tam tikra harmonija ir proporcija, tvarka ir vienybė, ieškojo matematiškai apskaičiuojamų grožio dėsnių. Knygutėje „Dieviškoji proporcija. Matematiškas dailės dėsnis“ (Kaunas, 1921) teigė, kad dieviškoji proporcija – tai toks dydžių santykis, kai bet koks dydis dalijamas į dvi nelygias dalis tokiu būdu, kad visas dydis taip santykiauja su didesniąja savo dalimi, kaip ši santykiauja su mažesniąja dalimi: a : x = a :(a –x).

Šią proporciją pritaikė Maironio eilėraščiui „Jaunos dienos“, kuriame yra 86 žodžiai, 50 iš jų – daiktavardžiai, būdvardžiai, veiksmažodžiai, 36 – kitos kalbos dalys. Ir ką gi, 86 : 50 ≈ 50 : 36. Taikė šį dėsnį muzikai, Kauno rotušės architektūrai, žmogaus kūno ir augalų lapų sandarai – visur daugmaž tiksliai jis pasitvirtino.

Nemažai Jakšto darbų skirta matematikos mokymui atkurtos Nepriklausomos Lietuvos mokyklose. Recenzavo pirmą lietuvišką aritmetikos vadovėlį pirmosioms gimnazijos klasėms, kurį, kaip dabar žinome, parengė būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona (1874–1944). Nurodo, kad vadovėlis išleistas Vilniuje 1916 m. slapyvardžiu J-is, turinys labai panašus į Konstantino Burenino (?–1882) ir Aleksandro Malinino (1835–1888) vadovėlį (Učebnik). „Visas veikalo originalumas tai jo terminologijoje.“ [17] Jakštas recenzavo ir Voroneže išleistą, Jono Jablonskio verstą Andrejaus Kiseliovo (1852–1940) vadovėlį. Terminijos požiūriu lygindamas jį su Smetonos parengtuoju, padarė išvadą, kad „vilniškė“ terminija geresnė už „voronežiškę“ [18] (beje, įvyko atvirkščiai – prigijo daugiau „voronežiškių“ terminų). 1919 m. Jakštas išleido trigonometrijos vadovėlį Lietuvos mokykloms [19], parašytą sunkoka, mokiniams nelengvai „įkandama“ kalba. Jame buvo skyrius ir apie naująsias trigonometrines sistemas, todėl Jakštui teko gintis nuo kritikų. Žinoma, į pastabas jis atsakė. Parodė sunkų knygos kelią: knyga spausdinta Tilžėje, dėl to meto pašto ir susisiekimo nesklandumų, dėl spaustuvės nepriteklių korektūros ėjo pas autorių ištisas savaites, net mėnesius, buvo siunčiamos dalimis, spaustuvei nepakako retesnių spaudos ženklų, todėl spaustuvininkai iš knygos pradžios kai kuriuos ženklus išimdavo ir dėdavo į tolesnius skyrius, o atgal užmiršdavo įdėti arba įdėdavo ne taip. Taigi atsirado aibė korektūros klaidų.

Aiškino vadovėlį rašęs ne iš noro pasirodyti, o todėl, kad niekas kitas tuo metu Lietuvoje to padaryti negalėjo. Įdomiai samprotavo apie matematinius terminus: „Kritikui patinka: skritulys, apskritimas, sprendimas (uždavinio), įžambinė, statinis [...], man – ratilas, ratlankis, gvaldymas, hipotenuzė, katetas [...]. Ateinančioji karta pasirinks kuriuos iš jų. Palikim jai šiek tiek laisvės.“ [20] Kaip minėta, „ateinančioji karta“ pasirinko būtent kritiko siūlytus („voronežiškius“) terminus. Mokyklos rėmėsi ne Jakšto, bet Prano Mašioto (1863–1940) trigonometrijos vadovėliu, iš dalies todėl, kad dar nebuvo pasirengusios priimti ir sąvokos funkcija: Mašiotas apsiėjo be jos, o Jakšto vadovėlyje ji jau pavartota. Jakštas kreipėsi į Lietuvos matematikus: „Esu parašęs veikalėlį „Ratilo kvadratūros problema amžių bėgyje“ [...]. Norėčiau gale pridurti dar straipsnį „Ratilo kvadratūra Lietuvoje“. Bet tam aš maža teturiu žinių.“ [21] Prašė siųsti savo arba kitų autorių neskelbtus darbus, pranešti, kokių rezultatų pasiekta nagrinėjant šią problemą Lietuvoje. Mokytojams Jakštas pateikė „praplatintąją Pitagoro teoremą“. [22]

Nemažai rašė apie lenkų matematiką Józefą Maria Hoene-Wrońskį (1776–1853) ir jo formulę skaičiaus π reikšmei apskaičiuoti.23 Priimdamas LU MGF Garbės daktaro titulą, 1929 m. gegužės 30 d. Jakštas skaitė paskaitą apie Hoene-Wrońskį.

Didesnės įtakos kuriai nors matematikos šakai ar problemai Jakšto darbai neturėjo. Jis – matematikas mėgėjas. Tačiau, kaip rašė Mykolas Vaitkus (1883–1973), „Peterburgo universiteto matematikos fakulteto profesoriai, kuriems studentai buvo įteikę įvertinti kai kuriuos Jakšto matematinius tyrinėjimus, pripažinę tuos tyrinėjimus vertus dėmesio“. [24]

Į Lietuvos gamtininkų draugiją įstojęs nuo pat jos įsikūrimo pradžios, Jakštas iki mirties buvo aktyvus matematikos sekcijos, vėliau virtusios Matematikos ir fizikos mokytojų draugija, narys. Sukūrė nemažai naujų matematikos terminų, dalis iš jų prigijo. O neprigijusius atkakliai vartojo pats. Ne visai pritapo prie „jablonskinės“ rašybos. Jis recenzavo pirmąjį lietuvišką aukštosios matematikos vadovėlį – Otto Volko „Paprastųjų ir dalinių diferencialinių lygčių teorijos paskaitas“ (1929). Už tai įžangoje autorius jam padėkojo. Iš daugelio sričių, kuriomis Jakštas domėjosi, neatsitiktinai pirmoji buvo matematika. Šis mokslas labiausiai atitiko racionalią jo dvasią. Savo nuomonę kiekvieną sykį jis tvirtai apgindavo, jo sukurtos teorijos būdavo preciziškos, matematiškai tikslios. Jakštas vengdavo „viešų žodinių ginčų – buvo [...] ir neiškalbingas, ir nedrąsus. Kas kita plunksniniai ginčai“. [25] Jakšto plunksnai priklauso apie 50 knygų ir brošiūrų, keli šimtai straipsnių. Jo 70-mečio proga Juozas Senkus (1907–1970) rašė: „Gražus amžiaus bei gyvenimo paminklas. Paminklas kunigo, prelato, garbės daktaro, garbės profesoriaus, kritiko, publicisto, visuomenininko, redaktoriaus, poeto, satyriko, matematiko, filosofo, teologo, kalbininko... Paminklas ištvermingo ir labai darbštaus lietuvio kataliko.“ [26]

Daug kas Dambrauską-Jakštą, kaip minėta, vadino „lietuviškuoju Lomonosovu“, nes jo „universalumas tiesiog stebina. Atrodo, kad nėr mokslo nei kultūros srities, kur jis neturėtų ką pasakyti. [...] Toks universalumas buvo tiesiog būtinas plačiai, veržliai jo prigimčiai, netelpančiai siauruose vienos kurios nors srities rėmuose. Ir įdomu, kad tokiame plačiame jo nagrinėjamų klausimų rate A. Dambrauskas-Jakštas nepasidarė diletantas, nepasidavė paviršutiniškumui. Jo samprotavimams būdinga geležinė logika ir gilus dalyko supratimas.“ [27] Kitaip tariant, matematiškas, griežtai logiškas mąstymo būdas pasireiškė visose jo veiklos srityse. Daug nusipelnęs Lietuvai, daugelio gerbiamas, Dambrauskas-Jakštas liko kuklus, paprastas, asketiškas, „mokslų, tautos ir Bažnyčios tarnas“ [28]. Palaidotas prie Kauno arkikatedros, o antkapyje įrašyti jo paties pasirinkti žodžiai: „Mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam.“

Dambrausko-Jakšto temperamente vyravo melancholiški bruožai. Tai savo memuaruose aprašė jaunesni jo amžininkai. Rašytojas Juozas Baltušis (1909–1991) labai taikliai savo kraštietį sangviniką Vaižgantą palygino su melancholiku prelatu Aleksandru Dambrausku-Adomu Jakštu: „Ir kiekvieną [...] pavakarę matydavau vaikštinėjančius aukšta krantine Adomą Jakštą ir Juozą Tumą-Vaižgantą. Abu nedidoliukai. Abu rašytojai. Abu prelatai. Bet jau iš to, kaip jie vaikščiojo, galėjai pasakyti, kad prelatas prelatui nelygu, kaip nelygu ir rašytojas rašytojui. Adomas Jakštas ėjo tarytum žemelę pardavęs; galva su smaila nosele palenkta žemyn, rankos sunertos už nugaros, balsas tylutėlis, nė nepagausi su ta viena mano ausim, ką jis šneka. O Vaižgantas – tarytum ne tik žemės nė vienos pėdos nepardavęs, o ką tik nusipirkęs mažiausiai dešimtį puikiausių dvarų su baltais rūmais ir didžiausiais sodais, pilnais saulės ir auksu prisirpusių obuolių. Ne ėjo, riedėte riedėjo, galva visą laiką aukštyn pakelta, ant galvos „katiliukas“, o po katiliuku plaukai kaip sniegas. Ir šypsena jo veide iš tolo kviečia kiekvieną sutiktąjį šypsotis kartu, ir baltutėlė dešinė ranka švytruoja ore... Ir sustoja jis tik tada, kai Adomas Jakštas, pasirodo, toli beatsilikęs krantinėje, tarytum dar labiau sumažėjęs ir visiškai jau palenkta galva. Kantriai laukia jo Vaižgantas, o sulaukęs žengia šalia, taria koja kojon. Tik nelabai ilgai šitaip. Žiūrėk, vėl beišlėkęs į priekį, švytruoja vienas balta ranka, o Jakštas vėl toli.“ [29]. Beje, ateistas Baltušis čia susipainiojo – Tumas-Vaižgantas buvo ne prelatas, o kanauninkas.

Kitas sovietinis lietuvių rašytojas Antanas Venclova (1906–1971) savo memuarų knygoje ypač ryškiai išskyrė melancholiko Dambrausko-Jakšto bruožą, pasireiškiantį begaliniu pasirengimu padėti visiems, kam ta pagalba reikalinga: „Einant „Trečiam frontui“, mūsų bendradarbis Korsakas-Radžvilas „už politiką“, kaip tada buvo sakoma, sėdėjo Šiaulių kalėjime. Kaune buvo gauta žinių, kad jo sveikata labai nusilpo, todėl nieko nelaukiant buvo pradėta ieškoti būdų jam iš kalėjimo išvaduoti. Vyresniųjų rašytojų (Krėvės, Sruogos ir kitų) tarpe kilo sumanymas tuo reikalu paduoti kolektyvinį rašytojų prašymą suimtąjį amnestuoti. Šiuo klausimu pasikalbėti su Tumu [...] buvau įgaliotas aš. Važiuoju į senąjį miestą [...]. Užlipu į antrąjį aukštą. Skambinu. Duris atidaro pats Tumas. Pasisveikinam.

– Na, cicilike, sėsk. Ką pasakysi?

– Turbūt, žinot, profesoriau, kad Kostas Korsakas sėdi kalėjime. Rašytojų tarpe kilo sumanymas paduoti amnestijos prašymą. [...]

– Žinai ką? Kalbėsim atvirai. Rašytis aš negaliu. Aš tautininkas, panie. Bet prašymą nunešiu, kur reikia, ir paprašysiu žodžiu, kad paleistų. Tu užeik pas Maironį ir Jakštą, Jų parašai labai svarbūs. 

[...] Jakštas, Tumas [...] – kaimynai. Visi jie gyvena prie Baltosios Gulbės (rotušės). Po kelių minučių stoviu prie Jakšto durų. Skambinu. [...] Duris atidaro mažutis liesas seneliukas ir pro akinius, pakėlęs galvą, tartum nustebęs žiūri į mane. Pasakau „labą“. Neatsako. (Vėliau sužinojau, kad reikia „pagarbinti“). Ranka tyliai rodo kėdę – sėdu. Jis atsisėda kitoj stalo pusėj prieš mane. Abu tylim. Įsidrąsinęs iškloju reikalą. Nė žodžio. Paduodu prašymą – nė žodžio. Paima. Skaito. Skaito ilgai, prisitraukęs arti akių. Skaito, matyti, bent kelis kartus. Aš pradedu nerimauti. Argi ir čia mano vizitas susilauks nepasisekimo? Bet Jakštas keliasi. Eina į kitą kambarį. Po kiek laiko atneša mano prašymą atgal. Nė žodžio. Paimu – smulkiomis raidėmis pasirašyta – A. J a k š t a s. Padėkoju, prašymą sulenkęs dedu atgal į voką. Pakylu išeiti. Mažas žmogelis pro akinius, pakėlęs galvą, žiūri į mane liūdnomis akimis.

– Reikia paleist, – kalba jis taip tyliai, jog aš, stovėdamas kitoje stalo pusėje, vos girdžiu. – Gaila vaikino. Labai gabus vaikinas. Aš rašiau į Šiaulius, kad jį sušelptų. Nežinau, ar jį ten sušelpė, ar ne... Reikėtų paleisti. Gaila vaikino.

Padėkojęs išėjau nuo šio žmogaus, kurį visada vaizduodavausi akmeninį, su akimis, svaidančiomis neapykantos kibirkštis visokioms žmogiškoms silpnybėms, bedieviams ir socialistams.“ [30]

Parašus surinkti pavyko, Vaižgantas nunešė juos „kur reikia“ – prezidentui Antanui Smetonai (1874–1944) ir Kostas Korsakas (1909–1986) iš kalėjimo buvo paleistas.

Paskutinė Venclovos citatos pastraipa iš esmės teisingai pavaizduoja Aleksandro Dambrausko-Jakšto principingumą, kovingumą, išreikštą publicistiniuose straipsniuose. Jis neapkentė komunizmo, bet gailėjo jaunų talentingų žmonių, pakliuvusių ant sovietų „meškerės“.

...Lietuvoje Aleksandro Dambrausko-Jakšto atminimas įamžintas palyginti kukliai. Tiesa, yra jo vardu pavadintų gatvių. 1998 m. gegužės 6 d. ant namo Kaune, Rotušės a. 23, atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Vladas Žuklys). 1999 m. lapkričio 17 d. Adomas Jakštas-Dambrauskas pripažintas KTU garbės daktaru.

[1] Nestoras (Nestor, apie 1056–apie 1114), Kijevo vienuolis, Kijevo Rusios rašytojas ir metraštininkas. Lietuvių enciklopedija, t. 20, p. 234–235.
[2] Michailas Vasiljevičius Lomonosovas (1711–1765) – rusų poetas, biologas, fizikas, chemikas, meteorologas, kartografas, filosofas, rusų literatūrinės kalbos reformatorius – mokslininkas universalas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 13, p. 586–587.
[3] Adomas Jakštas, „A. Jakšto žodis“, Naujoji Romuva, 1936, Nr. 3, p. 3.
[4] Pranciškus Karevičius, Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai, Vilnius: Katalikų akademija, 2006, p. 94–95.
[5] Ten pat, p. 96.
[6] Ten pat, p. 97.
[7] Ten pat, p. 96.
[8] Ten pat, p. 222–223.
[9] Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, T. 1, 1933, p. 3.
[10] Adomas Jakštas, Naujos trigonometriškos sistemos. Kaunas: Knygų leidimo komisija, 1922.
[11] Adomas Jakštas, „Ratilai sferoje ir E. Barthelio poliarinė geometrija“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, t. 1, 1933.
[12] Adomas Jakštas, „Euklido V-jo postulato kreivė ir metageometrijos pagrindų kritika“, Logos, Nr. 3, 1926.
[13] Adomas Jakštas, Vyskupas Antanas Baranauskas, kaipo matematikas, Seinai: Šaltinio redakcija, 1907; Aleksandras Dambrauskas, „Vyskupas Antanas Baranauskas, kaip matematikas“, Užgesę žiburiai, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinys, 1975.
[14] Adomas Jakštas, Matematiškas bičių instinktas ir vabalas matematikas,Draugija, 1921, Nr. 9/10, p. 295.
[15] Ten pat, p. 296.
[16] Adomas Jakštas, Ką mokslas gali pasakyti apie pasaulio pabaigą ir apokaliptiškąjį skaičių 666, Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1920.
[17] Adomas Jakštas, Trumpas aritmetikos vadovėlis vidurinėms mokykloms, Lietuvos mokykla, 1919, Nr. 1, p. 87.
[18] Adomas Jakštas, Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai, Lietuvos mokykla, 1919, Nr. 1.
[19] Adomas Jakštas, Plokštinė trigonometrija, Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1919.
[20] Adomas Jakštas, Atsakymas mano kritikui P. St-ui, Švietimo darbas, 1921, Nr. 9–10, p. 157.
[21] Adomas Jakštas, Atviras laiškas Lietuvos matematikams, Švietimo darbas, 1921, Nr. 5–6, p. 140.
[22] Adomas Jakštas, Apie vieną matematiškąją tapatybę, in: Švietimo darbas, 1921, Nr. 9–10.
[23] Adomas Jakštas, J. M. Hoene-Wronskis matematikas, Užgesę žiburiai, Kaunas: Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinys, 1930; Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinys, 1975.
[24] Mykolas Vaitkus, 30 metų su Jakštu, Židinys, Nr. 3, 1938, p. 343.
[25] Ten pat, p. 342.
[26] Juozas Senkus, Adomas Jakštas, Lietuvos mokykla, 1930, Nr. 9, p. 484.
[27] Mūsų švyturiai, Vilnius: Valst. leidybos centras, 1992, p. 55.
[28] Ten pat, p. 56.
[29] Juozas Baltušis, Su kuo valgyta druska, t. 2. Vilnius: Vaga, 1976, p. 212.
[30] Antanas Venclova, Jaunystės atradimas, Vilnius; Vaga, 1966, p. 539–540.



Susiję

Skaitiniai 4079121104527370882

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item