5 mln. parašų už Lietuvos Nepriklausomybę. Pokalbis su Algirdu Patacku (II)

Pasaulinė katalikiška organizacija „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (TFP) 1990 m. surinko daugiau nei 5 mln. parašų dėl Lietuvos Nepriklaus...


Pasaulinė katalikiška organizacija „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (TFP) 1990 m. surinko daugiau nei 5 mln. parašų dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Tai akcija, kuri parodo bendruomeninę Katalikų Bažnyčios vienybę. Kodėl Lietuva šios iškilios akcijos nemini? Ir kodėl katalikai visada kovoja už laisvę? Apie tai Paulius Kruopis ir Rokas Žilinskas „Laisvosios bangos“ eteryje kalbėjosi su rezistentu, Nepriklausomybės akto signataru Algirdu Patacku.

Laidos klausykitės kiekvieną pirmadienį, 21 val.

Kartu kviečiame pasirašyti „Lietuvos laisvės fondo“ sukurtą peticiją, kuria norima įamžinti šią Lietuvos Nepriklausomybei svarbią akciją. Pasirašyti galima čia.

- Pats būdamas svarbus valstybės politinis veikėjas, kaip vertinate šios akcijos svarbą Lietuvai ir jos tarptautiniam pripažinimui? Juk surinkta daugiau nei 5 mln. parašų.

- Visų pirma, buvo surinkta net 6 mln. parašų, bet tik virš 5 mln. parašų buvo užskaityta. Antra, reikia prisiminti, kokioje padėtyje Lietuva buvo. Kadangi po Kovo 11-osios paskelbimo, po šio netikėto ir drąsaus Akto, prasidėjo Maskvos reakcija, kuri atsigavusi reikalavo atsisakyti Nepriklausomybės atkūrimo dokumento arba įvesti moratoriumą, tam tikram laikui „užšaldantį“ Kovo 11-osios aktą ir per tą laiką nevykdyti įstatymų. 

Iš Vakarų pusės politikų jokios paramos mums nebuvo, o kai kurie tokia situacija net buvo patenkinti. Bet gavome labai stiprią injekciją iš pasaulio katalikų. „Tradicija, šeima, nuosavybė“ ėmėsi akcijos, kurią sudarė daugiausia ispaniškai, portugališkai kalbantys katalikai ir jie per keturis mėnesius iš 26 šalių surinko tuos 6 mln. parašų.

- Kodėl šios didžiausios akcijos pasaulyje mes nekeliame į viešumą, neminime tarptautiniu mastu? Ir apskritai, ar tokia akcija negalėtų padėti mums sutvirtinti diplomatinių ryšių su Pietų Amerikos valstybėmis, kuriose ir veikia ši organizacija?

- Aš nerandu kito lietuviško žodžio, kad įvertinti šią situaciją, kaip tik slunkius. Mes atsiribojame tik Baltijos keliu, kuris nebuvo taip plačiai žinomas. Baltijos kelias daugiausia buvo žinomas Europos šalyse, dar kai kur, bet šią TFP akciją bandė kelti signataras A. Račas. Jis gyveno Kelmėje, bet jo sveikata buvo silpna ir tos pastangos taip ir nedavė vaisių. Mes tikėjomės, jog švenčiant Nepriklausomybės 25-metį tai bus paminėta, tačiau programoje šios akcijos neradau. Todėl ėmėmės taikių žygių, nors ir jie pavėluoti, bet privalome šią skolą grąžinti. 

Dar galėčiau pridurti, kas labai svarbu, jog tos kampanijos metu žuvo du žmonės. Kuomet vyko kampanijos karavanas, būdavo atvažiuoja į Pietų Amerikos miestelį, surengia mitingą, kur išdėsto reikalą, bei kviečia, remiant tolimą katalikišką šalį, pasirašyti. Tokiu atveju kažkoks Gvatemalos kaimietis nežino, kur ta Lietuva, bet jis supranta, kad kažkur toli yra skriaudžiami jo bendratikiai katalikai ir todėl pasirašydavo. Karavanas judėdavo toliau. Tai šitos akcijos metu per avariją žuvo du žmonės – Frederikas V. Porfilio (51-ių metų) ir Darylas Huangas (18-metis), kinų imigrantų sūnus. Frederikas V. Porfilio buvo labai populiarus, aktyvus veikėjas, turėjęs daugybę profesijų, jį vadindavo „Mr. Fred“, o vėliau jis pajuto pašaukimą katalikiškai veiklai. O jaunasis Huangas buvo doras katalikas, ir šie asmenys paaukojo savo gyvybes už Lietuvą. Nei žuvusiųjų, nei tos akcijos atminimas nėra paminėtas. Juk akcija pakliuvo net į Gineso rekordų knygą ir pasaulyje neturi analogo, tai kaip mes atrodome prieš visą pasaulį ir patys save? 

Dar noriu pasakyti, kad jei dar sykį Lietuvą ištiktų panašus likimas, tai katalikiškas solidarumas sugalvotų pagalbos būdų ir katalikai yra didžiulė jėga. Šios akcijos rezultatai buvo tokie, kad mes gavome labai stiprią paramą, parašai buvo atvežti į Lietuvą, įteikti, kaip jie vadino, prezidentui Landsbergiui, o Maskvoje parašai per SSRS vadovo biurą įteikti Gorbačiovui. Taigi, mes atsilaikėme iš vidaus, o šita injekcija turėjo labai didelę reikšmę ir psichologinį poveikį.

- Kaip, Jūsų siūlymu, vertėtų paminėti, pagerbti ar galbūt net įamžinti šią akciją Lietuvoje?

- Nevartočiau žodžio „galbūt“, čia yra pareiga. Visų pirma, pagarbą ir dėkingumą įsivaizduočiau taip. Šią organizaciją įkūrė filosofas de Oliveira, kuris parašė knygą „Revoliucija ir kontrrevoliucija“. Ji buvo labai populiari, išversta į daugelį pasaulio kalbų, bet ji Lietuvoje beveik nėra žinoma. Signataras Račas šią knygą išleido mažu tiražu Kelmėje, todėl ją būtina išleisti valstybės lėšomis ir tai būtų paminklas tiek akcijai, tiek žuvusiems. Taip pat mūsų istorikai turi ištyrinėti šią akciją, aprašyti jos dalyvius, surašyti liudininkus, kurių yra vienas kitas, kaip Vaidotas Šuopis, pabėgęs iš SSRS laivo. Reikėtų išsamiai ištyrinėti šį, nėra kito žodžio, žygdarbį. Trečias dalykas, įamžinti akciją ir žuvusiuosius, nes jie didvyriai, kadangi žuvo už Lietuvos laisvę. Jeigu ne minėta akcija, tai tie žmonės būtų likę gyvi. Šie punktai privalo būti įvykdyti. 

Pirmą žingsnį padarėme – kreipiamės į Vyriausybę, ministerijas, bet to maža. Turi atsirasti spaudimas iš visuomenės. Atminimo įamžinimas nebuvo padarytas 25-mečio proga, bet tai vis tiek turime padaryti – tai yra sąžinės reikalas.

- Ši organizacija veikia ir Lietuvoje. Gal žinote, kuo užsiima ir ką spėjo nuveikti „Tradicija, šeima, nuosavybė“?

-  Aš tik žinau, kad yra įkurtas labai kuklus filialas Kelmėje, yra sekretorė, o po A. Račo mirties ten atvyksta iš užsienio į Lietuvą vienas iš organizacijos atstovų. Bet apie didesnę veiklą neteko girdėti, nes visą veiklą koordinavo signataras Račas.

- Yra žinoma, kad TFP rinko parašus dėl Lietuvos Nepriklausomybės, o koks tuomet buvo požiūris į Latviją ir Estiją? 

- Matote, visų konfesijų neaprėpsime. Asociacija „Tradicija, šeima, nuosavybė“ yra būtent katalikiška. O latvius siekia tik tiek, kiek ten yra katalikų. Latgalėje yra katalikų, todėl juos lietė. Be to, organizaciją galima charakterizuoti kaip ispaniškai, portugališkai kalbančių žmonių bendruomenę, kurios vienijantis dalykas yra katalikybė.

- Ar sulaukėte kokio nors atgarsio iš valdžios institucijų ar visuomenės organizacijų dėl šios akcijos viešinimo?

- Per mažai laiko praėjo, kad būtų atsakymai. Asmeniškai informavau tiek Seimo Pirmininkę, tiek Švietimo ir mokslo ministrą, jiems nusiųsti oficialūs kaip Seimo nario raštai, pasirašyti mano ir Jadvygos Račienės. Lauksime vertinimų.

- Kaip manote, ar lietuviai patys suorganizuotų panašią akciją dėl kitos pavergtos katalikų valstybės?

- Už savo valstybę mes suorganizavome labai unikalią akciją – Baltijos kelią. O kalbant apie katalikiškąjį solidarumą, tai reikia, jog tai įvyktų, ir tada mes pamatytume, kiek esame solidarūs.

- Kaip jūs sužinojote apie šią TFP akciją ir kodėl ji tik dabar iškelta į viešumą?

- Kaip signataras tai sužinojau tada, kuomet buvo surinkti parašai ir pristatyti į Vilnių. Kiekvienas turime savo kryptį, o šią kryptį kuravo signataras Antanas Račas. Mes tikėjomės, kad šios akcijos viešinimas bus daromas, nes aš turėjau visai kitas užduotis. Todėl aš laukiau to jubiliejaus ir jo paminėjimo. Man pačiam buvo šokas, kuomet pamačiau programą, kurioje nebuvo užsiminta apie šią akciją. Ir reikia pasakyti, kad visa šita didžiulė Sąjūdžio istorijos byla yra sukrauta kone ant vieno žmogaus pečių – Sąjūdžio raštininkės Angonitos Rupšytės. Valdiškos organizacijos padeda, bet labai vangiai, o daugiausiai darbo organizuojant didžiuosius valstybės minėjimus tenka atlikti A. Rupšytei. Nesuprantu, ką nuveikė Nepriklausomybės 25-mečio minėjimo komisija, o kaltinti Angonitos negalima, nes ji visiškai atsidavusi šitiems darbams. Todėl šiai akcijai ir valstybės minėjimams reikia skirti daugiau dėmesio.



Susiję

Politika 9057781509719070770
item