Žygimantas Pavilionis. Technokratiškumas privertė pamiršti, kokia mūsų veiklos esmė

Su Žygimantu Pavilioniu, LR Ambasadoriumi JAV ir Meksikai, jo vizito Lietuvoje metu buvo diskutuojama apie vertybėmis paremtos politikos pa...

Su Žygimantu Pavilioniu, LR Ambasadoriumi JAV ir Meksikai, jo vizito Lietuvoje metu buvo diskutuojama apie vertybėmis paremtos politikos padėtį šiandieninėje Europoje. Aptartos iš tokios politikos trūkumo kylančios vidinės ir išorinės grėsmės Lietuvai. Ambasadorius akcentavo, kad šiandien ypatingai svarbu ir vėl užsibrėžti sau ilgalaikius strateginius tikslus ir nebijoti jų ryžtingai siekti.

Tekstą parengė Albertas Komaras.

Grėsmės akivaizdoje diskusijos apie vertybes vis dar lieka užribyje

Anot Žygimanto Pavilionio, vadovavimasis vertybėmis politikoje nubrėžia ilgalaikius tikslus, ateities gaires ir suteikia nuoseklumo. Po įstojimo į ES ir NATO diskusijos apie mūsų vertybes buvo sustojusios. Dažnai buvome įtikinėjami, kad tai tėra tuščios kalbos, o į viską dera žvelgti pragmatiškai. Tačiau per paskutiniuosius kelis metus, ypač po to, kai Rusijos tankai atsidūrė arti mūsų sienų, vertybių aptarimas Lietuvoje ir vėl tampa aktualus. Vis dėlto Europoje panašios diskusijos toliau išlieka paribyje. Pagrindine to priežastimi Ambasadorius įvardija ES įsigalėjusį technokratinį požiūrį į problemų sprendimus:

„Būdamas Briuselyje koordinavau derybas, per mano rankas ėjo visi dokumentai susiję su mūsų stojimu į Sąjungą. Klausimai atrodė gan paprasti, tarkim: morkos dydžio ar kiaulės knyslės formos standartizavimas mūsų ūkiuose. Nors daug teko dirbti, bet tai buvo atsakymai į klausimą „kaip?“, tačiau niekad nebuvo klausiama „kodėl?“,„kam to reikia“ arba „kur mes einame?“

„Visa tai dažnai vertė jausti paprasčiausią beprasmybę. Įsitraukimas į tokį darbą be jokių gėrio ar blogio apibrėžimų priverčia užmerkti akis prieš visą pasaulį, ir neuždavinėti tokių klausimų, kaip kad „Kas darosi Rusijoje?“ arba juolab – „Kaip mes planuojame savo atsaką į tai?“ Strateginis lygmuo tiesiog išnyko“.

Pasak Ambasadoriaus, technokratiškumas lėmė tarpusavio ryšių susitraukimą ir privertė pamiršti, kokia yra mūsų veiklos esmė. Dažnas atsakymas į rimtus klausimus technokratinės visuomenės politiniame gyvenime tapo teisės eilutės, o ne kokia nors konkreti pozicija. Pragmatiškas politikas tiesiog leidžiasi nuperkamas, nes jam dažniausiai nėra skirtumo, iš kur teka pinigai. Tai yra dažnas Europos problemų su Rusija šaltinis.

Geros gyvenimo sąlygos privertė europiečius pamiršti tai, kad gali egzistuoti koks nors blogis. O tuo metu Rusija stebi, analizuoja ir po truputį įtvirtina savo pozicijas. Ir jei mes pozicijos trūkumo neįvardysime kaip problemos, tai didieji žaidėjai po truputį mus įsiurbs. Nes Europoje jau net nesuvokiame, kad esame kūnas ir turime savo viziją ir misiją. Mūsų rūpesčiu lieka morkos dydis, už kurį gauname nemažus pinigus.

Pragmatiškumas taip pat verčia žmones vienaip elgtis namie, kitaip – darbe, dar kitaip – kur nors kitur. Atskirų veiksmų neįmanoma sujungti į visumą. Valstybė ir jos žmonės yra išsiblaškę tarp įvairių nuomonių. O kai ištinka kokios nors egzistencinės krizės visuomenė negali suprasti, kas vyksta, o atsiremti į ką nors žmonėms būtina. Tada atsiranda įvairios pagundos, populizmas, kuris visa tai greitai pasiūlo. Dauguma piliečių pradeda radikalėti, nes bazinių vertybių neturėjimas verčia žmones griebtis bet ko.

Europa turi kvėpuoti abiem plaučiais

Šiandien vis dažniau iškyla siūlymai nustoti plėsti ES ribas ir apsiriboti vien esamų narių integracija. Ž. Pavilionio nuomone, toks sprendimas būtų pernelyg ankstyvas:

„Popiežius Jonas Paulius II turėjo Europos viziją, jog Europa turi kvėpuoti abiem plaučiais. Nuo seno krikščionys nori sujungti Europą. Europos Sąjunga buvo krikščionių projektas. O dabar dažniausiai tiesiog skaičiuojama, kas ir kaip pasikeis santykiuose su Rusija, ar atsipirks ir t. t. Net nepagalvojama, kad jungimasis yra ir vertybių, ir to, kuo mes esame, gynimas.“

Ukrainos priėmimas į Europos tautų šeimą yra ypač svarbus. JAV akademiko Timothy Snyderio žodžiais, tautos, kurios patyrė žiauriausią totalitarizmo smūgį, – „kruvinos žemės“ – neabejotinai gavo traumą, tačiau jos išlaikė gėrio ir blogio pojūtį. Tai yra tautos, kurios dar gali suvokti pasaulį vizonieriškai, siekia tam tikro idealo. Tačiau tokios valstybės, kaip Lietuva ar Lenkija, šiandienos Europoje yra mažuma. Todėl yra didžiulė prasmė priimt Ukrainą, kad„kruvinų žemių“ efekto būtų daugiau.

Anot Ž. Pavilionio, vertybių puoselėjimas yra svarbus, nes leidžia ne tik išlikti patiems, bet ir sėkmingai bendradarbiauti su kitais. Lietuvoje SSRS okupacijos laikotarpiu krikščioniškas identitetas buvo aktyviai trinamas. Buvo stiprinamas pagoniškumas, etnocentrinis identitetas. Tačiau būtent krikščioniška tapatybė leido mums būti europiečiais. Tai mūsų darnios tapatybės esmė. Tai taip pat leido mums spręsti santykius su Lenkija, nes turėdavome bendrą pagrindą, pasitikėjimą vienas kitu.

Ambasadoriaus teigimu, bendra patirtis kadaise lėmė konstruktyvų darbą su Lenkijos politikais. Su a. a. prezidento Lecho Kačinskio žmonėmis, be visų kitų kontraversiškų klausimų, dėl kurių buvo nesutariama, buvo aišku, kad tam tikra pasaulėžiūra mus sieja ir kad turime už ją kovoti:

„Bendras pagrindas leisdavo išsikalbėti apie svarbiausius dalykus. Galėdavome telktis ties strateginiais dalykais, o abiems pusėms nepatogius klausimus nustumti į šalį ir kalbėti apie esminius dalykus. Tai leido jaustis dideliais. Na, bet žinome, kuo viskas pasibaigė 2010 m. balandį, kai tokie žmonės dingo, ir vėl išlindo visi pragmatiniai interesai. Nuo to laiko rusams mus sustumdyti tapo labai paprasta. Jie dar pakursto mitus apie Europą ir save, dėl ko vienas kitam tampame blogiu.“

Norėdami lyderiauti, turime pasitempti iš vidaus

Pasak Žygimanto Pavilionio, norint sėkmingai lyderiauti ir sėkmingai kurti savo valstybę, turime pradėti nuo švietimo problemų sprendimo. Šiandien Lietuvoje beveik visas švietimas yra valstybės rankose. Turime iš esmės socialistinę, centralizuotą sistemą, kuri automatiškai pasiduoda blaškymams į įvairias puses dėl valdžios pasikeitimų. Tai neleidžia turėti ilgalaikės ir nuoseklios švietimo strategijos arba žmogaus, kurį norime išugdyti, idealo. Taip pat mažai dėmesio kreipiame į vertybinį ugdymą.

„JAV mokyklose skiriamos kelios valandos per savaitę vertybiniams klausimams nagrinėti: filmai, ekskursijos, susitikimai su kareiviais, ugniagesiais, kurie gelbėjo žmones. Tai iš tikrųjų padeda mokiniams geriau suprasti, apie ką yra kalbama ir įkvepia juos ilgam“.

Kita didelė problema yra požiūris į mokytojus. Šiuo atveju ir vėl galima pasisemti patirties iš JAV.

„Mokytojas JAV privačioje ar katalikiškoje mokykloje supran- tamas kaip generolas. Mokytojas kuria sielas. Jis turi puikų atlyginimą ir socialines privilegijas. Nes tai yra tautos moky- tojas. Pas mus tos sampratos nėra. Formuojant savo politiką, turime ją permąstyti vienu klausimu, žmogaus orumo klausimu. Reformuodami pamirštam žmogaus dėmenį. Tiesiog neklausiam, kaip tai padės ar ką tai išugdys“.

Žurnalas Tribūna, 2015 m. Nr. 20

Susiję straipsniai

Žygimantas Pavilionis 3551559516226382013

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-02-27 22:57

    Ne technokratai čia kalti, bet sveiko proto praradimas, sufanatėję liberalizmas bei feminizmas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pritariu. Technokratiškumas vyrauja procesiniame lygmenyje, o ideologiniame (taigi, ir vertybių) - liberalizmas ir neomarksizmas. Nors autorius sako, kad "Europos Sąjunga buvo krikščionių projektas.", ji kuo toliau, tuo labiau tampa naujųjų raudonųjų projektu - su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Ir, beje, autorius visiškai neteisus, sakydamas, kad "Lietuvoje SSRS okupacijos laikotarpiu [...] Buvo stiprinamas pagoniškumas, etnocentrinis identitetas." - okupacijos laikotarpiu buvo stiprinamas ne pagoniškumas, o ateizmas (kaip ir dabartiniame sajūze), ir ne etnocentrinis, o "tarybinio piliečio" - t.y. kosmopolitinis identitetas (irgi kaip dabartiniame sajūze - gi tautiškumas suvokiamas kaip atgyvena ir grėsmė, o visi raginami būti "europiečiais").

      Panaikinti

emo-but-icon

item