Vytautas Rubavičius. Ruošiama dirva imigrantų bangai

Mūsų eurofederalistai labai stengiasi gerai paruošti dirvą imigrantų apgyvendinimui. Vos Europos...


Mūsų eurofederalistai labai stengiasi gerai paruošti dirvą imigrantų apgyvendinimui. Vos Europos Parlamentas ėmė svarstyti direktyvą, kaip palengvinti trečiojo pasaulio gyventojams apsigyventi ES valstybėse, Europarlamento Informacijos biuras vakar šia tema surengė diskusiją Vilniuje.

Prisidengiama labai humaniškais šūkiais: direktyva skirta palengvinti trečiųjų šalių gyventojams galimybes studijuoti, atlikti mokslinius tyrimus ir stažuotes bei savanoriauti Bendrijos valstybėse. Tiksliau pasakius, kad ES taptų patrauklesnė gyvenimo ir darbo vieta. Lietuva per lėtai tirpsta globaliame pasaulyje, nes 2013 m. pas mus atvyko „tik“ 63 kvalifikuoti darbuotojai.

- Ar gražūs ketinimai prisivilioti kvalifikuotos darbo jėgos neslepia grėsmės mūsų šaliai ir joje gyvenantiems specialistams?

- Man atrodo, kad pavojai tikrai slypi. Tas direktyvas atlaikyti gali tik labai stiprios valstybės, kurios pačios ir jų visuomenės yra išlaikiusios stipresnę valstybingumo pajautą, sanglaudą. Nes visi trečiųjų šalių imigrantų srautai kelia labai daug problemų. Juolab kad tokios direktyvos palengvina jų atvykimą ir visą laiką spaudžia vietos visuomenę kuo plačiau atverti glėbį imigrantų srautams. Didelės valstybės panaudoja imigrantų protą ir juos kaip darbo jėgą, o mažesnėms valstybėms kyla dideli iššūkiai, kaip juos integruoti ir kaip su jais sugyventi. Daugelis atvyksta iš tikrai egzotiškų šalių, ir jau dabar mes Lietuvoje matome, kaip kokioje nors landynėje afrikiečiai registruoja savo įmones, kad galėtų lengviau pasklisti į kitas šalis. Lietuva šia direktyva tiesiog dar labiau pagelbės imigrantams vykti į kitas šalis per Lietuvos sienas. Esame įpratę didžiuotis Lietuva kaip prekių tranzito šalimi, galime tapti pereinamuoju kiemu ir imigrantų srautams. Mažėjant pačios Lietuvos gyventojų, imigrantų ar persikėlėlių daugėjimas mums tikrai kels didelių problemų.

- Tai mūsų aukštasis mokslas ir kvalifikuoti darbuotojai nuvertinami kaip nepatikimi, o gal tiesiog per brangūs, nors uždirba beveik mažiausiai ES?

- Nes taip, kaip planuojama dabar, gaunamas didesnis pelnas. Imigrantus tarsi yra lengviau išnaudoti, nes nepamirškime, kad pas mus vyksta ne tikrieji specialistai, o tiesiog darbo jėga. Net jei ir atvyks vienas kitas specialistas, mes juk žinome, kad iš trečiųjų šalių su vienu tokiu žmogumi atvyksta ir labai daug giminių, prasideda visai kitokie veiksmai.

Be abejo, mūsų šalyje išsilavinimas ne tik nuvertinamas, bet ir menkėja. Visos reformos ir krepšelizacija mūsų aukštąjį mokslą nepaprastai sumenkino, nes aukštosios mokyklos iš esmės tapo diplomų pardavimo įmonėmis. Dabar aukštajame moksle vyksta pirkimo ir pardavimo santykiai: studentas laikomas tol, kol sumoka visas įmanoma įmokas, o universitetas už tai suteikia diplomą. Tai paspartino visų aukštųjų mokyklų universitetizacija. Todėl ir tiek tų specialybių, kurios mažai kam reikalingos. Nes nėra nacionalinės švietimo, kultūros, lietuvybės stiprinimo ir sklaidos, valstybingumo stiprinimo politikos. Todėl viena mūsų dalis emigruoja, o likusiai daliai leidžiamos direktyvos, pagal kurias reikia sugyventi su imigrantais, kuo plačiau atveriant savo glėbius, nes jei dar turime ko, tai reikės ir pasidalinti.

- Minėtoje direktyvoje atskira schema sukuriama kvalifikuotiems imigrantams. Lietuvoje kas penktas gyventojas turi aukštąjį mokslą, tačiau kiek jų užsienio šalyse pakuoja silkių galvas ir užsukinėja kečupo kamštelius.

- Taip, toks jausmas, kad mūsų politinis elitas, o dalis ir akademinio bei kultūrinio elito, neturi supratimo, kas vyksta pasaulyje, nors važinėja po jį ir tarsi turėtų matyti, kas vyksta. Kvalifikuotus darbuotojus gali išnaudoti šalys, kurioms labai reikia tokios jėgos. Bet Lietuva pati savaime nelabai kuria tokią pramonę ar gamybą, kuriai labai reikėtų kvalifikuotos jėgos. Jei pas mus kas nors ką nors kuria, tai tik užsienio kapitalas. Jei einama link to, kad ir toliau užsienio įmonės kurs Lietuvoje verslą, kuriam reikalinga imigracinė jėga, mes nei pelno matysime, nei savų žmonių įdarbinsime.

Juk svarbu suvokti, kokios grėsmės mažoms tautoms kyla ES integracinių politikų fone, nes mes ir esame maža tauta. Per didelių tautų kultūrinę invaziją mažosios yra pasmerktos išsiskaidyti ir silpnėti. Šie iššūkiai nesuvokiami, todėl ir neieškomi vietiniai atsakymai.

- Neprapulsime nusisukę nuo savo gyventojų gerovės ir stačia galva vykdydami ES imigracijos politikos tikslą - sukurti kuo palankesnes galimybes užsieniečiams kurtis ir gyventi mūsų šalyje?

- Aukščiausiu lygiu jau pareikšta, kad tokios sąvokos kaip Tėvynė, nacionalinė valstybė yra atgyvena. ES eina į tam tikrą akligatvį, beatodairiškai vykdydama šią politiką. Žmonės, netekę Tėvynės, netampa idealiais europiečiais, kurie gins tą Europą nuo priešų ir grėsmių. Jie nesusitapatins ir su Europa, nes tai įmanoma tik išsiugdžius labai stiprią gimtosios vietos jauseną. Neturint tų šaknų, europietiškumo taip pat nebus daug, juolab kad šis europietiškumas taip skiedžiamas imigraciniais srautais. Galbūt kylančios geopolitinės grėsmės paskatins permąstyti ES politiką, bet ši direktyva rodo, kad valdantysis Europos politinis sluoksnis linkęs vykdyti ir toliau šią Europai savižudišką politiką.

- Kas apgins mūsų pačių piliečius, jei net gairėse dėl migracijos politikos nurodyta, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia realių svertų patvirtinti, ar užsienietis atvyksta gyventi į Lietuvą siekdamas verstis realia ir valstybei naudą teikiančia veikla?

- Žinoma, jokie teisės aktai nieko negali patikrinti, nes tikrina žmonės. O kaip žmonės tikrina? Mes matome: galima sumokėti ir patikrinimas bus geras. Juolab kad su visomis direktyvomis tuojau pat atsiranda atskiros rinkos, kurios pradeda reguliuoti šiuos procesus ir iš to gauti naudą. Juk ir emigrantai ne patys važiuoja, juos veža, ima pinigus.

- Lygiai taip pat galime kurti integracijos politikas, siekdami susigrąžinti daugiau kaip 0,6 mln. lietuvių visame pasaulyje, tuomet ne tik į biudžetą pinigų uždirbsime, bet ir savo tautiečiais pasirūpinsime.

- Atsakymas paprastas - lietuviai, kurie patyrė gyvenimą emigracijoje, suvokia, kad išsivysčiusiose šalyse demokratinė aplinka visai kitokia, jos Lietuvoje nėra. Politiniam elitui nereikia tai suvokiančių žmonių, jie nenori, kad sugrįžtų žmonės, patyrę nors ir sunkaus, bet visai kitokio demokratinio gyvenimo. Juk jie pradės matyti, kažko reikalauti. Jie juk jau supranta, kad visai kitaip turi būti tvarkoma savivalda, jie norės savaiminių teisių, kurios užtikrina, kad valdžia nesikiš į jų kasdienį gyvenimą. Mūsų politiniam elitui tų žmonių visai nereikia, nes jie gali tapti permainų reikalaujančia jėga, kuri skatins daugiau duoti, eis į gatves.

Lietuvoje tokios masės mes neturime, nes didžioji dalis po darbų, jei dar turi kam nors laiko, sėdi prie televizoriaus ir žiūri, ar bus pakeltas minimalus atlyginimas dešimčia eurų. Nei Tauta, nei visuomenė neturi jokios valdžios, nes kritinės masės nebėra. Atidirbęs kaip beteisis 12 ar net 14 valandų, dažnas nebeturi jėgų nuo to televizoriaus ir pakilti, o ką jau kalbėti, kad kažko reikalautų. Varganas gyvenimas ir skurdas mąstymo neskatina, jis prislegia žmogų nieko nebedaryti.



Susiję straipsniai

Vytautas Rubavičius 8803323282937432293

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item