Vytautas Radžvilas. Pilietinė ar pilietiška visuomenė? (XII)

Ikimoderniuoju žmonijos istorijos tarpsniu tautos taip pat buvo naikinamos ir daugelį jų buvus liudija tik metraščiuose išlikę negyvi va...


Ikimoderniuoju žmonijos istorijos tarpsniu tautos taip pat buvo naikinamos ir daugelį jų buvus liudija tik metraščiuose išlikę negyvi vardai. Ne visos jos buvo išžudytos žiaurių užkariautojų, nors šitaip kartais nutikdavo. Stengdamiesi stipriau ,,pririšti“ ir tvirčiau valdyti pavergtas tautas jų pavergėjai nevengdavo jų sklaidyti  ir perkelti į naujas gyvenamąsias vietas arba užkariautose jų žemėse įkurdindavo patikimesnius valdinius, kad jie sudarytų gyventojų daugumą ir pamažu asimiliuotų vietos tautos senbūvius. Tačiau tokie pavyzdžiai neturi užgožti ir paslėpti esminio skirtumo tarp ,,senoviško“ ir ,,naujoviško“ tautų naikinimo. Ikimoderniais laikais tautos išnykdavo natūralios asimiliacijos keliu arba būdavo (su)naikinamos vienaip ar kitaip ,,padedant“ joms išnykti, tačiau niekada nebuvo neigiamas pats tautiškumo principas. Vyko tik nutautinimas – savaiminis arba įvairiais būdais skatinamas ir remiamas kurios nors tautos virsmas kita jau esančia tauta. Visai kas kita yra neigti patį tautiškumo principą. Jį kaip tik ir neigia modernusis kosmopolitizmas, todėl įgyvendinant jo programą tautos yra ne įprastai nutautinamos, bet ištautinamos – planingai ir nuosekliai verčiamos su jokia tauta savęs netapatinančių individų, arba betaučių ,,žmonių apskritai“, masėmis.

Šio skirtumo tarp nutautinimo ir ištautinimo masto ir reikšmės neįmanoma pervertinti. Viena yra aiškinti kurios nors tautos žmonėms, kad jie esantys ,,tamsuoliai“ ir ,,atsilikėliai“ ir raginti kuo greičiau ištirpti kokioje nors ,,aukštesnės kultūros“ ar ,,civilizuotesnėje“ tautoje, ir visai kas kita įrodinėti, kad jiems būtų kur kas geriau pasistengti savanoriškai virsti ,,tik žmonėmis“ – suvokti save kaip biologinės homo sapiens rūšies egzempliorius arba kažkada atsirasiančios ,,bendražmogiškos kultūros“ atstovus. 

Skirtingi lietuvių tautos naikinimo tarpsniai yra geras šios skirties pavyzdys. Lietuvius stengtasi nutautinti spaudžiant juos tapti lenkais, rusais ar vokiečiais. Tačiau kad ir koks  stiprus bei grėsmingas buvo šis spaudimas, jo mastas ir keliamas pavojus Tautos  išlikimui vis dėlto neprilygsta tam griaunamajam poveikiui, kurį okupacijos tarpsniu padarė ,,internacionalinės tautų draugystės“ politika. Ja siekta lietuvius, kaip ir kitas buvusios TSRS tautas,  paversti ,,naujos istorinės žmonių bendrijos – tarybinės liaudies“ dalimi. To paties siekiama ir ES vykdoma ,,europeizavimo“ politika: senosios Europos tautos turi būti ,,perdirbtos“ į kitą ,,naują istorinę žmonių bendriją“ – betautį abstrakčių ,,europiečių“ demosą, arba tiesiog europietišką liaudį.

Tarybmečio ir dabartinis ištautinimas yra daug veiksmingesnis ir pavojingesnis už anksčiau vykdytą nutautinimą. Pakeisti asmens tautinį tapatumą paverčiant jį kitos tautos nariu savaime yra gerokai kuklesnis ir kartu sunkiau įgyvendinamas uždavinys negu apskritai sunaikinti tautinę savivoką ir priklausomybės tautai jausmą. Apsisprendęs šlietis prie kitos tautos asmuo privalo nutraukti ryšius su savo tauta ir išsižadėti svarbios savojo tapatumo dalies. Tokiu apsisprendimu savaime – atvirai ar tyliai – pripažįstamas gimtosios tautos menkumas, o jos atsisakantis asmuo tarsi patvirtina savo kaip žmogaus nevisavertiškumą. Kadangi išsižadant savosios tautos atsisakoma vieno svarbiausių žmogiškojo tapatumo bruožų, šitaip pasielgiantis asmuo faktiškai išduoda savąją prigimtinę savastį ir pamina savo žmogiškąjį orumą. Iš tikrųjų jis sąmoningai ar nesąmoningai pažemina save – savanoriškai ar spaudžiamas aplinkybių tampa jau ne sykį minėta beforme ,,žmogiškąja medžiaga“, kuriai naują dvasinį ir kultūrinį  pavidalą suteikia tokį asmenį pradedanti formuoti kita – iki tol buvusi ir laikyta svetima – tautinė bendruomenė. Todėl keičiantiems tautinę priklausomybę asmenims toli gražu ne visada pavykdavo ir pavyksta išvengti nemalonių tokius virsmus lydinčių dvasinių ir moralinių patirčių, tarp jų tokių kaip išdavystės, kaltės ir pažeminimo jausmas. Galiausiai perėjimas į kitą tautą gali tapti ir nemenkų pastangų reikalaujančiu kultūriniu ir intelektualiniu iššūkiu – ypač tais atvejais, kai siekiama visapusiškai ir visavertiškai įsitraukti į naująją tautą perimant jos aukštosios kultūros laimėjimus. 

Todėl ankstesniais šimtmečiais vykdavęs nutautėjimas, kai keisdavosi žmonių tautinė priklausomybė ir tapatumas, iš principo būdavo sunkesnis, skausmingesnis ir lėtesnis individų ir tautų virsmas negu   XX a. įsibėgėjęs ,,pažangiųjų jėgų“ išjudintas ir visomis priemonėmis skatinamas bei spartinamas masinis ištautinimas. Ištautėjimas daugybei į jo verpetą įtrauktų žmonių dažniausiai nekelia įprastą nutautėjimą neretai lydėdavusių abejonių, sunkumų ir skausmingų išgyvenimų. Negana to, jis atrodo esąs priimtina ir patraukli perspektyva, nes tampa ,,išlaisvinančios“ patirties šaltiniu. Ištautinamam asmeniui paslaugiai atveriami ,,platesni horizontai“ siūlant būti ,,tiesiog žmogumi“, kuriuo tapti yra neįtikėtinai paprasta ir lengva. Tereikia išsilaisvinti iš ,,siauro“ ir ,,varžančio“ tautinio tapatumo – paprasčiausiai nusimesti ,,atgyvenusio tautiškumo“ ir ,,tautinių prietarų“ naštą. Natūralus ir savaiminis daugelio individų troškimas ,,pasilengvinti“ gyvenimą atsikratant šitos ,,naštos“ bent iš dalies paaiškina, kodėl per be galo trumpą laiką, kuris istorijos požiūriu yra kone akimirka, išnykusioje Tarybų Sąjungoje ir dabartinėje ES suspėta neįtikėtinai greitai ištautinti ir paversti betaučiais mankurtais dešimtis milijonų žmonių. Šitokiu mastu paveikti ir perkeisti ištisas Eurazijos žemyno tautas modernieji ,,naujo žmogaus“ inžinierai ir kūrėjai galėjo tik todėl, kad sugebėjo pasinaudoti minėtu troškimu technologiškai ,,įkinkydami“ jį į tautoms naikinti sukurtą ideologinio ir kultūrinio jų ,,ištrynimo“ mechanizmą.

Tačiau jo girnos lengvai sutraiško tik silpnuosius – linkusius savanoriškai pasiduoti ir tapti beforme ,,žmogiškąją medžiaga“ naikinamų tautų atstovus. Tautos todėl ir yra prigimtinės bendrijos, kad didžioji dalis jų narių anaiptol netrokšta ir neskuba tapti beveidžiais ir pilkais ,,žmonėmis apskritai“ ir stengiasi išsaugoti bei puoselėti savąjį prigimtinį tautiškumą kaip neatskiriamą asmeninio tapatumo bruožą. Todėl kovos su ,,nacionalizmu“ visada ir neišvengiamai įgyja aršaus ideologinio karo formą, o griauti pačiai tautos sampratai pasitelkiami du svarbiausi idėjiniai ginklai. Tautų kaip kolektyvinių bendrijų nėra – yra tik pavieniai individai. Tautos idėja yra tik apgaulinga fikcija, kurios būtina kuo skubiau atsikratyti šiuolaikiniam apsišvietusiam žmogui. Tokia yra pagrindinė žinia, kurią pasmerktoms ištautinti Žemės tautoms nepaliaujamai siunčia liberalistinio kosmopolitizmo šaukliai. Tautos iš tiesų egzistuoja, tačiau jos yra ne prigimtinės žmonių bendrijos, o tik jų sukonstruoti, taigi istoriškai atsirandantys  dirbtiniai etnokultūriniai dariniai. Tokia tautos samprata yra marksistinio multikultūralizmo propagandos šerdis ir praktinio jo įgyvendinimo idėjinė varomoji jėga. Jeigu tautos ,,netikros“, pateisinama ir net būtina jas suardyti, šitaip ,,išlaisvinant“  joms įsipareigojusius individus iš vergystės įsivaizduojamoms fikcijoms pančių. Jeigu tautos yra tik dirbtiniai socialiniai konstruktai, visiškai įmanoma ir net racionalu jas sugriauti, kai tik bus nutarta, jog šie savavališki žmonių steiginiai yra individams nenaudingos ir juos tik varginančiomis pareigomis apkraunančios bendrijos. Taigi nors liberalistinis ir marksistinis tautos aiškinimai šiek tiek skiriasi detalėmis, juos sieja dvi principinės nuostatos – nepajudinamas įsitikinimas, kad tautos yra efemeriški ir laikini, tad būtinai privalantys išnykti dariniai, ir besąlygiškas pasiryžimas sąmoningai artinti jų išnykimo metą visais įmanomais būdais ir priemonėmis ,,dekonstruojant“, tai yra nuosekliai ir kryptingai naikinant tautas.

Tačiau kaip įmanoma laikyti nesančiomis ir tariamomis žmonių bendrijas, kurių buvimą liudija metraščiai arba išsamiai aprašo istorijos knygos, arba vadinti jas tik  socialiniais konstruktais, nors daugelyje pasaulio kampelių ir šiandien gyvena atpažįstamos – nes besiskiriančios nuo kitų – tautos ir tautelės, kurios ne tik neįtaria esančios dirbtinai ,,sukonstruotos“, bet neretai savo išsivystymo lygiu panašios į tikrus gamtos vaikus? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tautų neigėjų ir griovėjų pastangos aiškinti ir įtikinėti, jog tautų apskritai ,,nėra“ arba jos yra tik ,,laisvi“ pačių žmonių konstruktai yra tik iš piršto laužti ideologiniai vaizdiniai, akivaizdžiai prieštaraujantys ne tik turimiems žmogiškos tikrovės pažinimo faktams, bet ir paprasčiausiam sveikam protui. Iš tiesų taip ir yra. Tačiau ne mažiau akivaizdu ir tai, kad jie randasi į akademinį solidumą pretenduojančiose ,,mokslinėse“ knygose ir galiausiai sėkmingai pasklinda ,,moderniomis“ ir ,,apsišvietusiomis“ save laikančiose šių dienų visuomenėse. Belieka manyti, kad iškelti, įtvirtinti ir masiškai paskleisti tokią ideologizuotą – iškreiptą ir supaprastintą – tautos sampratą įmanoma tik kažkokiu būdu išmoningai nuslepiant patį tautos natūralumo faktą. Tad kyla dar vienas galvosūkis: kaip tokį akivaizdų faktą apskritai įmanoma nuslėpti?

Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 2899008730797045753

Rašyti komentarą

  1. Tauta yra vienas iš taikinių - tas pats daroma su rase, lytimi... Ko gero, tikslas - tiesiog "biologinis vienetas". :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item