Vysk. Jonas Kauneckas: Tik neapsileiskime, lietuviai, kad ir vėl pakiltume, ir vėl laimėtume

Siūlome skaitytojams Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko 2013 metais sausio 13 dieną Marijos radijuje sakytą pamokslą. Nors šiandien, Vasario 16-ąją, švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, bet šis Laisvės gynėjų dienos proga sakytas pamokslas yra padėkos žodis ne tik žuvusiems ir gynusiems kartu tą lemtingą Sausio 13-ąją, bet ir kovojusiems bei gyvybes dėl Tėvynės atidavusiems visų kitų Lietuvos istorijos kovų metu. Kartu tai ir paraginimas mums visiems džiaugtis, tačiau neužmigti ir kiekvieną dieną dirbti dėl Tėvynės ir jos žmonių gerovės.

Ar jūs nesistebite, brangūs klausytojai, kad šiais metais Lietuvos laisvės gynėjų diena, Sausio 13-oji, sutampa su Jėzaus krikšto diena? Iš dangaus pasigirdęs Dievo Tėvo balsas sakė: „Tu – mano mylimasis sūnus, Tavimi aš gėriuosi“. Juk šitaip ir mes galime sakyti, brangieji: „Tu esi mano mylimasis sūnus, mano mylimoji dukra, kurie kovojote už Lietuvos laisvę, kurie gynėte Lietuvos laisvę, jumis žavimės, jumis gėrimės“. Nors vėliavos šiandien padabintos juodais kaspinais, gedulo ženklu, šią dieną, Sausio 13-ąją, mums reikia didžiuotis. Juk tą dieną nustebinome visą pasaulį. Įrodėme, brangieji, pasauliui, kad tvirtai susikibusios lietuvių rankos yra tvirtesnės už šūvius. „Minia, mylinčių Lietuvą ir laisvę, tūkstančius kartų galingesnė už tankus“, rašė gimnazistė Simona iš Ignalinos „Atgimimo“ laikraštyje. „Pasauli, stebėkis, nenustok stebėtis, Lietuvos jėga stipresnė už tankus ir armijas“, rašė „Veido“ žurnalas. 

Sausio 13-oji – ypatinga diena Lietuvos istorijoje, nieko panašaus mūsų tūkstantmetėje istorijoje nebuvo, nėra ir nebus. Beginklių žmonių valia nesitraukė. Apginti savo laisvę – pasirodė, jog ji stipresnė už totalinės valstybės armiją. Po tos nakties net ir patys agresoriai rusai suprato, jog mūsų padaryti vergais nebeįmanoma. „Veido“ žurnalas labai gražiai pastebėjo: „Tuomet didžiajai tautos daliai visi jų reikalai neberūpėjo, visi jautė – turime budėti, turime stovėti, sprendžiamas nepriklausomos Lietuvos valstybės likimas.“ Todėl beginkliai stojo prieš gerai ginkluotą okupanto jėgą. Žmonės ėjo puikiai suvokdami, kur ir ko eina, kuo rizikuoja, todėl išgirdus apie pirmą pralietą kraują, žmonės nepasitraukė. Dieve mano, nepasitraukė! Neteko girdėti nei vieno atvejo, kad kas nors iš baimės būtų sprukęs namo. Minia stovėjo tarsi siena, nors jų buvo prašoma išsisklaidyti. Mūsų dainavimas prieš tankus galbūt apsaugojo nuo dar didesnio smurto. Mūsų maldos, brangieji, apsaugojo. Net komunistas švedas pripažįsta: „Lietuvoje tomis dienomis išdavikų nebuvo“.

Brangieji, o argi tą vienintelį kartą? Tokių dienų kaip Sausio 13-oji Lietuvos istorijoje daug. Lietuviai juk išdrįso kovoti prieš nenugalimus kryžiuočius ir juos nugalėjo. Lietuviai išdrįso sukilti ir prieš caro valdžią, net kelis kartus sukilo. Beginkliai su knygele rankoj gynė lietuvišką raštą, plikom rankom kaip Sausio 13-ąją gynė Kražių ir Kęstaičių bažnyčias. Todėl, brangieji, Lietuva pirmoji iš buvusios carinės Rusijos imperijos tautų 1918-ais paskelbė nepriklausomybę. Dieve mano, Dieve, kokia sunki buvo toji nepriklausomybė! Nors pranašas Izaijas mums, rodos, šiandien sako: „Raminkite, guoskite manąją tautą, šaukite jai, kad jos lažas pasibaigė!“. Buvo sunku: iš mūsų juk greitai atėmė Klaipėdos kraštą, vėliau sostinę Vilnių, o lietuviai vis tiek tikėjo ateitimi.

Brangieji, kokia nuostabi lietuvių tauta, todėl aš jums priminsiu vieną prieškarinį atsitikimą. Toks Sirijos gyventojas, Rafaelis Nakla, mokėdamas trisdešimt dvi kalbas, nutarė išmokti trisdešimt trečią – lietuvių kalbą - kad galėtų mums parašyti: „Lietuviai, jūs esate šventųjų ir apaštalų tauta!“. Kodėl jis šitai rašė? Jis žavėjosi Lietuvos istorija. Žiūrėkite, ar neskamba toks susižavėjimas kaip iš Dievo Tėvo? „Tu mano mylimasis sūnus“. Argi neišaugino tūkstančių didvyrių šventųjų lietuvių tauta? Jokia kita tauta tiek nekovojo prieš stalinistinę komunistinę okupaciją kaip lietuviai. Kokia gi kita tauta turėjo tiek pogrindžio leidinių, tiek partizanų? Nors daugelis tų tautų dešimteriopai didesnės už Lietuvą, nors kančias patyrė beveik kiekviena tauta, ir vis tiek lietuviai nenustojo kovoję. Nors prof. Tyla sako: „Beveik kiekvieną lietuvių šeimą okupantai kankino“, ir vis tiek lietuviai nepasidavė. Tad didžiuokimės, broliai ir seserys, šią dieną, Lietuvos gynėjų dieną, didžiuokimės! Didžiuokimės, neliūdėkim! Mes pirmieji, ypatingi. Kitaip ir būti negali, mes gi pirmieji ir iš sovietų komunistinės okupacijos ištrūkome, ir jokie tankai mūsų neįveikė. Juk tada net galingoji Amerika prašė: „Palaukit, netrukdykit Gorbačiovui“. Pasaulis negalėjo atsistebėti, netikėjo, kad Lietuva atsilaikys, kad Lietuva laimės.

O šiandien? Šiandien, nors daugelis nusivylę dejuoja, ir šiandien, broliai ir sesės, aš stebiuosi lietuviais. Štai „Fornitel“ tyrimai rodo, kad ir dabar, jei iškiltų Lietuvai pavojus, beveik du trečdaliai eitų vėl plikomis rankomis kovoti prieš tankus. Vykdyti "Baltijos tyrimai" taip pat parodo, kad jei Lietuvai iškiltų grėsmė, savo Tėvynę gintų 60% vyrų ir 32% moterų. Labiau už kitus Tėvynę ginti pasiryžę jauni. Amžiaus grupėje nuo 18 iki 29 metų, net 54% eitų ginti Tėvynės, o nuo 30 iki 49 metų – 55%. Ką tai rodo, brangieji? Laisvėje gimęs, jau nevergaus. Mūsų jaunimas daugiausia jau yra laisvėje gimę. Taigi, mes, brangieji, esame ypatingi. Todėl būkime linksmesni ir į ateitį drąsiai žiūrėkime. Gal kai kas esate girdėję apie Oskaro Milašiaus pranašystes. Dar prieš karą jis rašė, kad Lietuvos laukia labai dideli išbandymai, tremtis ir panašūs sunkumai. Bet vėl, jisai rašė: „Bet Jėzus Kristus nugalės“. Vokiečiai daug kartų tyčiojosi iš Lietuvos, užėmė Klaipėdą, juokėsi, kad, sako, jūs, lietuviai, net sostinės Vilniaus neturite. 

Ir Milašius tada prieš karą rašė: „Tas pats atsitiks jiems, vokiečiams, jie neteks savo sostinės Berlyno. Tiesa, tūkstančiai lietuvių dėl blogybių tautoje su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą“. Ar neišsipildė šie Milašiaus žodžiai? Bet jis taip pat sako: „Apreiškimo knygoje Šventajame Rašte yra parašyta, kad pasaulio pabaigoje bus sunaikintos visos tautos, bet tada išjos baltas raitelis ant balto žirgo. Jis išjos kaip nugalėtojas.“ Argi tai ne Lietuvos ženklas? Argi ne mūsų Vytis? Taigi, Milašiaus žodžiais, net pasaulio pabaigoje lietuvių laukia pergalė. Tad, brangieji, dėkokime Dievui ir džiaukimės: nors daug sunkumų tenka iškęsti, bet mes, mylėdami Dievą, melsdamiesi, visada laimime. Tik nenustokime, brangieji, melstis. Tik neapsileiskime, kad ir vėl pakiltume, ir vėl laimėtume. Amen.

Marijos Radijas