Šv. Alfonsas Liguoris. Tikėjimas (II)

TIKĖJIMO ĮRODYMAI Visų pirma, apie mūsų šventojo tikėjimo teisingumą aiškiai liudija Šventojo Rašto pranašystės. Nors buvo paskelbto...


TIKĖJIMO ĮRODYMAI

Visų pirma, apie mūsų šventojo tikėjimo teisingumą aiškiai liudija Šventojo Rašto pranašystės. Nors buvo paskelbtos keli šimtai metų prieš Kristaus gimimą, šios pranašystės vėliau tiesiog paraidžiui išsipildė. Pavyzdžiui, Senojo Testamento pranašai ne tik nuspėjo mūsų Išganytojo mirtį, bet ir tiksliai aprašė jos laiką ir aplinkybes. Taip pat buvo išpranašauta, kad Jeruzalės šventykla bus sugriauta, o žydai, baudžiant juos už dievažudystę, bus išvyti iš Šventosios žemės ir, užkietėję nuodėmėje, išsklaidyti po visą pasaulį. Kaip žinome, ši pranašystė pažodžiui išsipildė. Buvo išpranašauta, kad po Kristaus mirties pagoniškų dievybių kultą išstums tikrojo Dievo garbinimas. Istorija patvirtino pranašystę, nes mūsų Viešpaties apaštalai, nepaisydami nesuskaičiuojamų kliūčių ir apsiginklavę tik Kristaus kryžiumi, užkariavo pasaulį ir pajungė jį tikėjimui gyvuoju Dievu.

Antra, mūsų šventojo tikėjimo teisingumą įrodo mūsų Viešpaties, Jo apaštalų ir Katalikų Bažnyčios šventųjų daryti stebuklai, patvirtinę jos šventąjį mokymą. Stebuklai viršija gamtos galias. Jie gali įvykti tik įsikišus Dievui, kuriam pavaldi visa kūrinija. Vadinasi, jeigu religija, norėdama patvirtinti savo mokymą, gali parodyti tikrus stebuklus, toji religija turi būti dieviška, nes neįmanoma, kad Dievas tikrais stebuklais patvirtintų ir pagrįstų klaidingą religiją.

Ar gali žydai, pagonys, musulmonai arba eretikai nurodyti nors vieną stebuklą, patvirtinantį jų religinę doktriną? Be abejo, praeityje jie mėgindavo apgauti žmones gudrumu ir tariamais stebuklais, tačiau jų apgaulė greitai išaiškėdavo. O stebuklų, kuriuos Dievas padarė savo tarnų rankomis kiekviename krikščionybės amžiuje, tiesiog neįmanoma suskaičiuoti. Tik Katalikų Bažnyčioje išsipildė mūsų Viešpaties žodžiai: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius.“ (Jn 14, 12)

Žinoma, ankstyvaisiais Bažnyčios gyvavimo metais stebuklai vykdavo dažniau nei šiandien, nes jie buvo reikalingi tikėjimo skleidimui. Tačiau jų netrūko jokiame amžiuje, ir jie nuolatos padėdavo atversti pagonių ir netikėlių tautas. Pavyzdžiui, daugybę stebuklų padarė šv. Pranciškus Ksaveras, šv. Liudvikas Bertranas ir kiti šventi misionieriai Indijoje. Tų, kurie suabejotų nepaprastais faktais, užrašytais Bažnyčios istorijos metraščiuose ir šventųjų gyvenimų aprašymuose, aš tiesiog paklausčiau: Kuo remdamiesi jūs atsisakote tikėti tokiais žmonėmis, kaip šv. Bazilijus, šv. Jeronimas, šv. Grigalius ir kiti, jeigu noriai pripažįstate tiesa tai, ką rašė Tacitas, Svetonijus ar Plinijus?

Maža to, Dievas, norėdamas sugėdinti nusidėjėlių netikėjimą, maloningai leido tam tikriems stebuklams nuolat vykti Bažnyčioje. Prisiminkite garsųjį šv. Januarijaus kraujo stebuklą Neapolyje. Šis paprastai sukietėjęs ir sukrešėjęs kraujas suskystėja keletą kartų per metus, kuomet būna prinešamas prie šventojo galvos. Šį stebuklą patvirtino tūkstančiai liudininkų. Netikintieji bergždžiai mėgino rasti natūralų šio fenomeno paaiškinimą, bet stebuklas ir toliau griauna jų pastangas ir pažemina jų išdidumą.

Trečias mūsų tikėjimo teisingumo įrodymas, dar įtikinamesnis nei stebuklai ‒ tai kankinių drąsa ir tvirtybė. Penkiolika Romos imperatorių iš eilės visomis turimomis priemonėmis mėgino nušluoti krikščionių tikėjimą nuo žemės paviršiaus. Valdant imperatoriui Dioklecijonui, pradėjusiam devintąjį persekiojimą, per vieną mėnesį buvo nužudyta 17 000 krikščionių, neskaitant tūkstančių, ištremtų iš gimtinės.

Remiantis Genebrardo  vertinimu, dešimt didžiųjų persekiojimų nusinešė apie vienuolikos milijonų kankinių gyvybes. Jeigu visus juos norėtume paminėti per vienerius metus, kiekvienai dienai išeitų 30 000 kankinių. Nepaisant to, kad šie Kristaus išpažinėjai patyrė visus, kokius tik įmanoma įsivaizduoti, kankinimus ‒ jų kūnai buvo draskomi geležiniais kabliais, jie buvo kepami ant geležinių grotų, deginami deglais ir t. t., ‒ norinčių mirti už šventąjį tikėjimą niekada nemažėjo, priešingai, jų atsirasdavo vis daugiau. Palestinos valdytojas Tiberijus imperatoriui Trajanui rašė, kad krikščionių, trokštančių mirti kaip kankiniai, buvo tiek daug, kad jis nespėjo jų žudyti. Dėl šios priežasties Trajanas paskelbė įsakymą, kuriuo liepė palikti krikščionis ramybėje.

Taigi aš klausiu: jeigu šių narsių kankinių tikėjimas, tas pats, kurį šiandien išpažįsta Šventoji Bažnyčia, nebūtų buvęs tikrasis Kristaus tikėjimas ir jeigu Dievas nebūtų jiems padėjęs paliudyti šį tikėjimą savuoju krauju, ar jie kada nors būtų galėję ištverti šiuos siaubingus kankinimus ir laisvai bei džiaugsmingai atiduoti savo kūnus žiauriai mirčiai? Ar nuo Katalikų Bažnyčios atskilusios sektos turi daug kankinių? Gal jie turi šv. Lauryną, puotos metu pasiūliusį žiauriam tironui savo apdegintas galūnes? Gal jie turi šventuosius Marcelą ir Marceliną, kurių pėdos buvo perdurtos vinimis? Raginami išsižadėti savo šventojo tikėjimo ir taip išsilaisvinti iš kančių, jie atsakė: „Jūs kalbate apie kankinimus, bet mes niekada nejautėme didesnio džiaugsmo, nei dabar, kentėdami dėl Jėzaus Kristaus meilės.“ Galbūt jie turi šventuosius Procesą ir Martinijoną, kurių kūnai buvo deginami iki raudonumo įkaitusiomis plokštėmis ir draskomi geležiniais kabliais? Savo kančiose jie giedojo šlovinimo himnus Dievui ir troško mirti už Kristų.

Prie šių pirmųjų amžių kankinių pridėkite nesuskaičiuojamą daugybę vėliau gyvenusių tikinčiųjų, kurie iškentė siaubingiausius kankinimus, kokius tik galėjo išrasti žmonių žiaurumas, ir atidavė savo gyvybę už šventąjį tikėjimą. Kiek jų padėjo savo galvas vien tik XVI amžiuje? Pateiksime keletą pavyzdžių iš nuožmaus krikščionių persekiojimo, siautėjusio Japonijoje. Viena moteris vardu Monika karštai troško mirti kankinio mirtimi už Kristų. Norėdama būti tikra, jog neišsigąs kankinimų, ji iš anksto išmėgino tai, ką manė turėsianti iškęsti. Kartą ji rankoje sugniaužė iki raudonumo įkaitintą geležį. Jos sesuo sušuko: „Monika, ką tu darai?“ „Aš rengiuosi, ‒ atsakė ji, ‒ kankinio mirčiai. Aš jau išmėginau alkį ir nugalėjau jo baimę. Dabar išbandau ugnį, kad galėčiau ją ištverti, kai būsiu atiduota jos skausmams.“

Kita moteris savo draugams pasakė: „Aš tvirtai pasiryžusi atiduodi savo gyvybę už šventąjį tikėjimą. Bet, jeigu artinantis mirčiai jūs pamatysite mane išsigandusią, maldauju jus jėga nutempti mane pas budelius, kad galėčiau kartu su jumis laimėti šlovės karūną.“ Vienas berniukas vardu Antanas savo tėvams, kurie su ašaromis maldavo jo išsižadėti tikėjimo, atsakė: „Nebekankinkite manęs savo šnekomis ir skundais. Aš galutinai pasiryžau mirti dėl Jėzaus Kristaus meilės.“ O kai, sekdamas savo dieviškuoju Mokytoju, buvo pakabintas ant kryžiaus, jis užgiedojo 112 psalmę: „Šlovinkite, Viešpaties tarnai...“ Jis giedojo iki žodžių „Garbė Dievui Tėvui“, tuomet atidavė dvasią ir iškeliavo į dangų užbaigti šlovinimo giesmės. Kitas berniukas savo tėvui pasakė: „Aš jau verčiau mirsiu nuo budelių ar tavo paties rankų, nei atsisakysiu paklusti Dievui. Aš nenoriu patekti į pragarą stengdamasis įtikti žmonėms.“ Vienas tarnas savo šeimininkui pasakė: „Žinau, ko vertas yra dangus; o kadangi kankinio mirtis yra trumpiausias kelias į jį, aš renkuosi šį kelią su džiaugsmu ir savo žemiškąjį gyvenimą vertinu ne daugiau nei dulkes po savo kojomis.“

Viena moteris vardu Uršulė stebėjo, kaip jos vyras ir du vaikai buvo nužudyti dėl tikėjimo. Su ašaromis akyse ji sušuko: „Dėkoju tau, mano Dieve, kad iš manęs, nevertos, priimi šią auką. Suteik ir man karūną, kuri tik ką papuošė mano mylimuosius. Visa, kas man liko, tėra šis vaikelis mano rankose. Mielai aukoju jį tau kartu su savimi. Maloningai priimk šią paskutinę mano auką.“ Tuomet ji prispaudė vaikelį prie savo širdies, ir vienas kardo kirtis nukirto jai ir jos dukrelei galvas.

Kita motina be perstojo drąsino savo sūnų, kuris, kaip ir ji, buvo prikaltas prie kryžiaus: „Drąsos, mano sūnau, drąsos! Mes pakeliui į dangų. Nepaliauk šaukęsis Jėzaus ir Marijos.“ Vienas didikas vardu Simonas pasakė: „Kokia laimė, kad galiu mirti už savo Išganytoją! Kaip aš galėjau pelnyti tokią malonę?“ Viena akla aštuonerių metų mergaitė tvirtai įsikibo į savo motiną, kad galėtų kartu su ja mirti ant laužo. Vieną penkerių metų berniuką pakėlė iš lovos, kad nuvestų į žiaurią mirtį. Neparodydamas nė mažiausio baimės ženklo, jis užsivilko savo geriausius drabužius ir nuėjo į egzekucijos vietą. Ten berniukas pats atkišo savo kaklą budeliui. Šį taip sukrėtė mažojo drąsuolio elgesys, kad jis negalėjo atlikti savo pareigos. Jo vietą turėjo užimti kitas, ir tik po keleto kardo smūgių pavyko užgesinti vaiko gyvybę. Visus šiuos faktus paliudijo patys Bažnyčios priešai.

Dar vienas mūsų religijos tikrumo įrodymas yra tas, kad nuo pat apaštalų laikų iki šių dienų mūsų tikėjimas išliko nepakitęs. Apaštalai ir jų įpėdiniai rūpinosi išsaugoti mūsų dieviškojo Išganytojo mokymą gryną ir neiškreiptą. Pats Kristus uždėjo jiems šią šventą pareigą liepdamas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, <...> mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mt 28, 19‒20) Todėl šv. Jonas tikinčiuosius ragina: „Tepasilieka jumyse tai, ką girdėjote nuo pradžios.“ (1 Jn 2, 24)

Apaštalas Judas rašo: „Mylimieji, aš <...> jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems.“ (Jud 3)

Panašiai kalba ir apaštalas Paulius, rašydamas efeziečiams: „Uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 3); ir korintiečiams: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties.“ (1 Kor 1, 10)

Šių Apaštalo raginimų visada griežtai laikėsi Bažnyčios ganytojai, nes, šv. Augustino žodžiais: „Ką jie rado Bažnyčioje, tai jie išsaugojo, ir ką jų tėvai jiems perdavė, tai jie savo ruožtu paliko kaip brangų paveldą savo sūnums.“ Todėl Katalikų Bažnyčia visais laikais ir visose šalyse išliko ta pati. Tiesos, kurių ji moko šiandien, yra tos pačios, kurių buvo mokoma ir kuriomis buvo tikima pirmaisiais Bažnyčios amžiais. Priešingai ‒ sektos, atsiskyrusios nuo Katalikų Bažnyčios, neišsaugojo savo doktrinų nepakitusių. Jeigu norite pavyzdžių, perskaitykite garsiojo vyskupo Bosiujė (Bossuet) knygą „Protestantų bažnyčių kitimo istorija“ (Histoire des variations des Églises protestantes). Ten jūs rasite autentišką liudijimą apie nuolatinę protestantiškų denominacijų pažiūrų kaitą. Išdidumas, paskatinęs šių sektų įkūrėjus nepaklusti tikrajai Kristaus Bažnyčiai, savo ruožtu paakino jų sekėjus nepaklusti jiems. Dėl šios priežasties atsirado tiek daug skirtingų tikėjimų ir religijų. Mums, kurie esame ištikimi tikrosios Dievo Bažnyčios nariai, labai naudinga perskaityti ir apmąstyti erezijų kilmės ir vystymosi istorijas. Tokie apmąstymai privers labiau branginti mūsų tikėjimą, kuris, kaip ir mūsų Viešpats, yra „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Tai sustiprins mumyse ištikimybę mūsų Šventajai Bažnyčiai ir paskatins mus dėkoti Dievui už neįkainojamą tikrojo tikėjimo dovaną.

GYVAS TIKĖJIMAS

Kad patiktume Dievui, neužtenka vien tikėti tuo, ko mus moko mūsų šventasis tikėjimas. Mes privalome pagal šį tikėjimą ir gyventi. Piko dela Mirandola sako: „Žinoma, didžiulė kvailystė yra nenorėti patikėti Kristaus Evangelija; tačiau dar didesnė kvailystė būtų tikėti ja, bet gyventi taip, tarsi ja netikėtume.“ Netikintieji elgiasi labai neprotingai, kai užmerkia akis norėdami nematyti bedugnės, į kurią žengia. Tačiau kokio kvailumo turi būti tie tikintieji, kurie regi bedugnę ir atmerktomis akimis į ją metasi? „Kas iš to, mano broliai, ‒ sušunka apaštalas Jokūbas, ‒ jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas?“ (Jk 2, 14)

Daugelis krikščionių neabejodami tiki, kad egzistuoja teisingas Dievas, kuris juos teis; kad jų laukia begalinė laimė arba amžina kančia; ir vis dėlto jie gyvena taip, tarsi nebūtų nei Dievo, nei Teismo, nei dangaus, nei pragaro. Daugelis tiki, kad mūsų dieviškasis Išganytojas gimė Betliejaus tvartelyje, trisdešimt metų gyveno kukliuose namuose Nazarete, pelnė sau duoną savo rankų darbu, o galiausiai, kentėdamas begalines kančias ir sielvartą, užbaigė savo gyvenimą gėdinga mirtimi ant kryžiaus; ir vis dėlto jie Jo nemyli, priešingai ‒ įžeidinėja Jį nesuskaičiuojamomis nuodėmėmis. Kaip tik tokiems yra skirtas šv. Bernardo įspėjimas: „Parodyk savo poelgiais, kad tiki. Doru gyvenimu krikščionis turi įrodyti savo tikėjimą.“

Nusidėjėlis, žinantis tikėjimo tiesas ir negyvenantis pagal jas, turi, švelniai tariant, labai silpną tikėjimą. Mat jeigu žmogus tvirtai tikėtų, kad Dievo malonė yra didžiausias gėris, kokį jis tik gali įsigyti, ir kad nuodėmė, atimanti iš mūsų šią malonę, yra didžiausias blogis pasaulyje, jis, aišku, stengtųsi pakeisti savo gyvenimą. Todėl, kai nusidėjėlis pirmenybę teikia varganoms šio pasaulio gėrybėms, o ne savo Viešpačiui ir Dievui, jis akivaizdžiai parodo, jog turi labai silpną tikėjimą, jeigu iš viso jį turi. Šv. Bernardas sako: „Tas, kas išpažįsta Dievą žodžiais, bet neigia jį veiksmais, savo liežuvį skiria Viešpačiui, o savo sielą ‒ velniui.“ Pagal šv. Jokūbą, tikėjimas, kuris nepasireiškia darbais, yra miręs (Jok 2, 17).

Jeigu matome žmogų, kuris nerodo jokių gyvybės ženklų: nejuda, nekalba ir nekvėpuoja, sakome, kad jis yra nebegyvas. Panašiai ir tikėjimą, nerodantį gyvybės požymių amžinojo gyvenimo vertais darbais, visiškai teisėtai laikome mirusiu. Esama krikščionių, kurie noriai pripažįsta tas mūsų šventojo tikėjimo tiesas, kurios priklauso proto sričiai, tačiau atrodo visiškai netikį tomis tiesomis, kurios susijusios su valia. Ir vis dėlto pastarosios yra tokios pat tikros ir neabejotinos kaip ir pirmosios, nes jas visas mums apreiškė viena ir ta pati Kristaus Evangelija. Jeigu tikime mokymu apie Švenčiausiąją Trejybę ir Dievo Žodžio Įsikūnijimą, turime priimti ir mūsų Viešpaties nustatytus elgesio principus, kuriais turime grįsti savo gyvenimą. Kaip tik tai turėjo galvoje šv. Paulius, rašydamas savo mokiniams: „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!“ (2 Kor 13, 5)

Mūsų šventasis Atpirkėjas yra pasakęs: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5, 3) Tad jei kas nors skundžiasi Dievo Apvaizdos sprendimais, nes gyvena varge, toks žmogus negali būti vadinamas tikrai tikinčiu, nes tas, kas nuoširdžiai tiki mūsų Viešpaties žodžiais, savo turtą ir laimę matys ne laikinose šios žemės gėrybėse, bet Dievo malonėje ir amžinajame gyvenime. Kai šv. Klemensui pasiūlė aukso, sidabro ir brangakmenių už tai, kad jis išsižadėtų Kristaus, šventasis tik giliai atsiduso ir karčiai pasiskundė, jog tokiais niekingais mainais jie norį iš jo atimti jo Dievą.

Mūsų šventasis Atpirkėjas yra pasakęs: „Palaiminti taikdariai; Palaiminti persekiojami dėl teisumo; Palaiminti liūdintys.“ (Mt 5, 4‒9) Tuo Jis norėjo pasakyti: palaiminti, kurie kantriai ir nuolankiai kenčia ligą, netektį ar kokią kitą negandą. Palaiminti, kurie yra persekiojami dėl to, kad vengia nuodėmės arba stengiasi skleisti Dievo garbę. Tas, kas mano, jog užsitraukia gėdą atleisdamas įžeidimą; tas, kieno vienintelis rūpestis yra gyventi lengvą ir malonų gyvenimą vengiant menkiausio savęs išsižadėjimo šešėlio; tas, kas gailisi tų, kurie išsižada pasaulio džiaugsmų bei malonumų ir apmarina savo kūną; tas, kas, norėdamas įtikti žmonėms, apleidžia maldą ir sakramentus; tas, kas visiškai atsiduoda teatro ir balių vilionėms ‒ toksai žmogus negali vadintis tikinčiu kataliku.

Čia reikėtų pataisyti tam tikrą paplitusį klaidingą įsitinkinimą. Daugelis mano, kad gyvenimas pagal mūsų šventojo tikėjimo principus būtinai turi būti liūdnas ir niūrus. Mūsų šventąją religiją velnias vaizduoja tironišką, primetančią savo vaikams tik naštas ir rūpesčius, verčiančią juos nuolat išsižadėti savęs ir draudžiančią bet kokius džiaugsmus. Be abejo, tiems, kurie tetrokšta patenkinti savo juslinius geismus, gyvenimas pagal šventąjį tikėjimą neatrodo patrauklus. „Kurie yra Kristaus Jėzaus, ‒ sako Apaštalas, ‒ tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.“ (Gal 5, 24)

Jėzaus Kristaus įstatymas liepia mums kovoti prieš savo netvarkingus polinkius, mylėti savo priešus, apmarinti savo kūną, būti kantriems varguose ir visą savo viltį dėti į būsimą gyvenimą. Tačiau visa tai tikrai tikinčio kataliko gyvenimo nedaro liūdno ir niūraus. Jėzaus Kristaus religija mums tarsi sako: Ateikite ir susivienykite su manimi. Aš vesiu jus taku, kuris kūniškoms akims atrodo nelygus ir sunkus kopti, bet geros valios žmonėms yra lengvas ir malonus. Ar trokštate ramybės ir malonumo? Puiku. Kokią ramybę renkatės? Tą, kuri, vos ją paragavus, pranyksta, palikdama širdyje tik kartumą, ar tą, kuri džiugins ir sotins jus visą amžinybę? Ar trokštate garbės? Labai gerai. Kokios norėtumėte? Ar tos tuščios garbės, kuri išgaruoja kaip dūmai, ar tos tikros garbės, kuri vieną dieną pašlovins jus prieš visą pasaulį? Paklauskite tų, kurie gyvena pagal tikėjimą, ar atsisakę pasaulio gėrybių jie tapo liūdni. Aplankykite šventąjį atsiskyrėlį Paulių jo grotoje, šv. Pranciškų Asyžietį Alvernos kalne, šv. Mariją Magdaleną de Paci jos vienuolyne ir paklauskite, ar jiems trūksta šios žemės džiaugsmų ir malonumų! Jie neabejodami atsakys: Ne, mes trokštame tik Dievo ir nieko daugiau.

Jei kas nors paprieštaraus sakydamas, kad gyvenimas pagal tikėjimą priešingas prigimčiai, aš atsakysiu: Be abejo, jis yra priešingas prigimčiai ‒ tačiau sugadintai, puolusiai prigimčiai. Taip, jis yra sunkus, bet tik tiems, kurie remiasi tik savo pačių jėgomis. Tačiau tiems, kurie pasitiki Dievu ir prašo Jo pagalbos, Jėzaus Kristaus įstatymo laikymasis yra lengvas ir saldus. „Ragaukite ir patirkite patys, ‒ sako Psalmininkas, ‒ koks saldus yra Viešpats.“ (Ps 33, 9) „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11, 28‒30)

www.fsspx.lt

Susiję straipsniai

Šv. Alfonsas Liguoris 844783338199753576

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item