Renzo Lavatori. Velnias krikščioniškoje pasaulėžiūroje (III)

Antrą teksto dalį rasite čia *** III. Ką daro velnias? Hebrajiškas žodis satan buvo išverstas į graikų kalbą žodžiu diaballo, ku...


Antrą teksto dalį rasite čia

***

III. Ką daro velnias?

Hebrajiškas žodis satan buvo išverstas į graikų kalbą žodžiu diaballo, kuris reiškia skaldyti, atskirti, priešpriešinti, sukiršinti, supriešinti, sukelti konfliktą.

Velnio veikimas pirmiausia yra atskirti žmogų nuo Dievo. Jeigu tai pavyksta, tada demonas nori atskirti žmogų nuo savęs paties. Kai ir tai pavyksta, po to jis nori atskirti žmogų nuo kitų žmonių ir nuo visos sukurtos tikrovės, izoliuodamas jį savyje, liepdamas jam būti visuomet opozicijoje, kovoti, konfliktuoti, kariauti su visais ir su viskuo, net ir su savimi, nes velnio sekėjas nemyli ir savęs paties.

Demonas nori įtraukti žmogų į tokią situaciją, kurioje yra jis pats, atitolindamas jį nuo tvarkingo ryšio su Dievu, su savimi, su kitais ir su pasauliu. Todėl demonas daro viską, kad padidintų netvarką, vertybių dezorientaciją, tiesą pakeistų netiesa, gėrį – blogiu, meilę – neapykanta. Tam jisai sukelia įtampų, priešiškumų, karų. Kaip sako Bažnyčios tėvai, būtent demonai yra ligų ir gamtos nelaimių priežastis. Savo sekėjus jie įtraukia į magiją, astrologiją, skatina pamėgdžioti krikščioniškas apeigas (garsiosios juodosios mišios), skatina stabmeldystę ir mitologiją, diegdami erezijas, griauna sveiką mokymą, kviečia žmones į nuodėmę.

Tačiau visus šiuos kenksmingus veiksmus jie atlieka kaip kūriniai, o ne kaip absoliučios būtybės. Jie norėdami ar nenorėdami vis dėlto priklauso nuo dieviškojo absoliuto. Bažnyčios tėvai aprašo šį aspektą nuostabiais žodžiais: demonas niekada negali padaryti viso blogio, kurį norėtų padaryti, nes yra pajungtas dieviškajai išminčiai. Jis visada yra kūrinys, todėl ir ribotas.

Pavyzdžiui, ar velniai gali daryti stebuklus? Ar gali pranašauti? Ne. Tik Dievas gali daryti stebuklą, peržengiantį gamtos dėsnius. O kadangi jis sukūrė fizinę, psichinę ir kosminę gamtą, tai jis ir gali ją viršyti, peržengti jos galią. Net ir šventieji negali daryti stebuklų. Ir jeigu yra daromi stebuklai, tai tik Dievo galia ir Jėzaus Kristaus vardu. O velniai daro ne stebuklus, bet apgavystes.

Tad apgaudinėdamas demonas gali simuliuoti (lotyniškoje Biblijoje pagonių stabai vadinami simulacri) šviesos ir gėrio angelą. Jis gali cituoti Dievo žodį, kviesti atlikti net gerus darbus, bet po to visa tai panaudoja blogiui.

Taip pat ir dėl pranašysčių. Jie negali pranašauti. Pranašystė pranoksta laiką, ir tik Dievas yra laiko Viešpats. Velniai gali panaudoti tik platesnį žvilgsnį, pranokstantį žmogiškąjį žvilgsnį, nes jie yra dvasios. Šventojo Antano Egiptiečio († 356) gyvenime skaitome, kad demonas jam buvo išpranašavęs Nilo potvynį. Bet Antanas suprato, kad tai ne pranašystė, o šėtono, turinčio didesnį pažinimą už žmogų, prigimtinis sugebėjimas.

Šv. Augustinas pateikia pavyzdį: jei žmogus stovi ant kalno ir priešais jį yra slėnis, tai žmonėms, esantiems slėnyje, jis sako: „Žiūrėkite, atvyksta karavanas!“ Ir iš tiesų tas karavanas atvyksta, nors slėnyje esantieji dar jo nemato. Tai nėra pranašystė, bet būtent taip, prisidengdamas pranašyste, kalba šėtonas.

Gerieji angelai tobulai pažįsta Dievą ir jį myli. Tai – išminties pažinimas. Nupuolę angelai pažįsta tobulai Dievą, tačiau jo nekenčia. Čia išmintis tampa kvailyste. Todėl būkime atsargūs su pažinimu. Juk yra teologų, kurie pažįsta Dievo slėpinį, bet jo paties nemyli.

Velnio veikla mūsų atžvilgiu yra skirstoma į penkis veiksmus, atskiriančius mus nuo Dievo, nuo mūsų pačių, nuo kitų ir nuo pasaulio.

Labiausiai paplitęs veiksmas, kurį kiekvienas patiriame, yra gundymas. Yra trijų rūšių gundymai, kuriuos patyrė ir Jėzus dykumoje. Pirmųjų amžių vienuoliai, ypač šv. Antanas Egiptietis ir šv. Evagrijus Pontietis († 399), juos išstudijavo taip pat dykumoje, pasitraukę į vienumą.

Pirmasis gundymas yra kūniškas, juslinis. Jis pasiekia ir vienuolius, tačiau bent jau pirmųjų amžių vienuoliai jį greitai nugalėdavo.

Antrasis – viešpatavimo kitiems gundymas. Jis irgi yra nesvetimas vienuoliams. Kai vienuolis auga dvasiniame gyvenime, jis pasijunta galįs vadovauti kitiems. Jis tampa mokytoju. Tačiau dykumos asketai perspėja, kad vienuolis neturėtų būti kitos sielos šeimininkas, bet tik tarnas, nes sielose veikia Dievas, o ne žmogus. Negalima daryti kito savo instrumentu, priklausomu nuo savęs.

Trečiasis gundymo lygis yra dvasinis. Žmogus nebejaučia kūno gundymų, netrokšta vadovauti kitiems. Bet trečiasis gundymas yra pats klastingiausias – demonas leidžia vienuoliui suprasti, jog jis jau tapo šventas, pasiekė tobulumą, įveikė visus gundymus, kad dabar jis jau gali ir stebuklus daryti. Žmogus yra patenkintas savimi, iš vienos pusės tai atrodo, jog yra gerai, nes aš darau Dievui patinkančius dalykus, bet paskui pradedu reikalauti, kad ir kiti mane pripažintų kaip tobulą ir šventą.

Ir būtent čia suklupo daugybė vienuolių. Dvasiniai mokytojai labai kreipia į tai dėmesį. Negaliu pasakyti, kad aš jau pasiekiau tobulumą. Šis gundymas yra labai subtilus ir, regis, skirtas esantiems arčiausiai Dievo.

Norint įveikti šiuos visus gundymus, Bažnyčios tėvai siūlo tris priemones: maldą, pasninką ir budrumą. Šios priemonės yra mūsų rankose. Kai gundymai įveikiami, tada iš tiesų vyksta dvasinis augimas. Šventasis Maksimas Išpažinėjas († 662) sako, jog įveikus gundymą gimsta didesnis dėmesys kitiems, ramybė širdyje.

Kitas velnio veiksmas yra varginimas. Tai yra stipri, o kartais žiauri velnio ataka žmogaus kūno atžvilgiu. Prisiminkime kai kuriuos šventuosius, pavyzdžiui, tėvą Pijų († 1968), kurį šėtonas numesdavo žemyn laiptais, išmesdavo iš lovos, daužydavo kruvinai jo galvą į sieną.

Kaip įveikiamas šis išbandymas? Su vidine jėga kabinantis į Dievą ir su nusiteikimu viską priimti bei iškęsti didesnei Dievo garbei, neprarandant dvasinės ramybės. Tokiais varginimais demonas trokšta atskirti žmogų nuo Dievo, atimti iš jo širdies ramybę. Jeigu mes prarandame pasitikėjimą Dievu, tai reiškia, kad velnias laimėjo.

Kokia to prasmė? Tai ne tik tikėjimo ir vidinio žmogaus augimas, bet taip pat pagalba tiems, kurie yra nutolę nuo Dievo, nes šiuos kentėjimus galima aukoti Dievui už nusidėjėlių atsivertimą ar sunkiai sergančiųjų išgijimą.

Trečiasis velnio veiksmas – niokojimas arba užkrėtimas tos aplinkos, kurioje gyvena žmogus (namai, prekybos centrai, diskotekos...). Katalikiškoje tradicijoje, besikeičiant metų laikams, kunigas su švęstu vandeniu ir smilkalais bei tikinčiųjų procesija eidavo bažnytkaimio gatvėmis, giedodami Visų šventųjų litaniją, kad laukai būtų išlaisvinti nuo piktojo veikimo ir duotų derlių. Tam pačiam tikslui skirtas ir namų pašventinimas.

Ketvirtasis velnio veikimas yra užvaldymas. Demonas taip  veikia žmogaus psichiką, kad sukeltų įvairias ligas – depresiją, drąsos praradimą, neviltį, savižudybės troškimą. Reikia nemažo išmanymo, norint atskirti, ar tos ligos yra psichiniai sutrikimai, kuriuos reikia gydyti žmogaus pažinimo priemonėmis ir malda, ar tai demoniškas veikimas, kuris pašalinamas malda.


Penktasis ir sunkiausias veiksmas – kai demonas visiškai apsėda žmogų. Tokį apsėdimą gali pašalinti tik specialus egzorcistas.


IV. Kaip įveikiamas velnias?

Yra trys ribos, kurių niekaip negali peržengti šėtonas.

Pirmoji riba – Dievo galybė. Dievas yra jo Kūrėjas ir Viešpats. Demonai negali eiti toliau, negu Dievas yra numatęs ir kartais jiems leidžia.

Antroji riba – žmogaus laisvas apsisprendimas. Nuo pat sukūrimo pradžios Dievas suteikė žmogui laisvę. Todėl žmogus visada gali atremti šėtono atakas. Jei žmogus praktikuojasi, išmoksta būti budrus ir pajėgia nuolat atmesti tai, kas yra priešinga Dievui, jo valia pamažu darosi vis stipresnė, o velnio veikimas tampa vis silpnesnis. Galiausiai jis visai atsitraukia.

Šventasis Augustinas sako, kad šėtonas yra pririštas prie trumpos grandinės, tačiau žmogus savo laisvu apsisprendimu gali ją pailginti.

Trečioji riba – Kristaus pergalė. Viešpaties Jėzaus atliktas atpirkimo veiksmas, mirtis ir prisikėlimas, yra svarbiausias įvykis pergalėje prieš šėtoną. Kryžius yra Kristaus pergalės ir šėtono nugalėjimo simbolis.

Kai dykumos tėvai būdavo gundomi įvairiais demonų veiksmais, jiems užtekdavo padaryti kryžiaus ženklą ir šauktis Kristaus vardo, kad šėtonas atsitrauktų. Jis labai bijo kryžiaus.

Kryžiumi Kristus amžinai sunaikino šėtoną. Kristaus mirtis tapo šėtono mirtimi ir taip pat vertybių apvertimu: pats blogis per Kristaus meilę ir jo kryžių gali virsti tikėjimo ir šventumo augimu bei branda. Blogis, tiek fizinis, tiek psichinis, tiek dvasinis, gali tapti išganymo įvykiu, jeigu tai išgyvenama kartu su išganomuoju Kristaus aktu. Būtent taip elgėsi šventieji.

Pagaliau ir pati nuodėmė, kurią galime padaryti, jei po to gailimės, prašome atleidimo ir išgyvename Dievo gailestingumą, kurį jis apreiškė nukryžiuotame Kristuje, persikeičia į apsivalymo, nuolankumo ir atsidavimo Dievui momentą, įgauname vis daugiau drąsos priešintis didžiajam priešui.

Dar turime neužmiršti gerųjų angelų buvimo. Jie visada įsikiša, kad apgintų žmogų nuo demoniškų atakų. Kiekvienas iš mūsų nuo pat gimimo iki mirties yra lydimas Angelo sargo, kuris nepasitraukia nuo mūsų net ir tada, kai padarome nuodėmę ar kai esame gundomi. Jis visada yra šalia mūsų – mums apie tai nemąstant, tyloje, rūpesčiuose, susikaupime. Bet neturime nuolat šalia demono. Piktoji dvasia prisiartina tik retkarčiais.

Taip pat noriu prisiminti Nekaltosios Dievo Motinos užtarimą. Jeigu mes mylime Mergelę Mariją, jeigu atsiduodame jos globai, tai ji mus saugoja, stiprina ir veda.

Po šių trumpų ir glaustų apmąstymų šėtono figūra nebeturi tos jėgos, kurią galėtų turėti, jei nepažinotume nei jo, nei Kristaus, kuris jį nugalėjo. Iš tikrųjų šėtonas gali tapti šventumo ir garbės įrankiu, kaip tai atsitiko daugybei krikščionių. Dar kartą sugrįžtu prie šv. tėvo Pijaus, kuris daug kovojo su šėtonu. Jėzaus galia, kurią jis turėjo savyje, jo pasitikintis atsidavimas Viešpačiui, jo nuolankumas, jo apsimarinimas, jo meilės ryšys su Kristaus atperkamuoju kryžiumi atvedė jį prie šventumo aukštumų.

Pabaiga.


Susiję

Skaitiniai 4991502541089303326
item