Peter Maurice. Nuo Karolio Martelio iki Čarlio Hebdo

Tris kartus man su žmona teko studentų grupėms vesti ekskursijas po Paryžių. Dabar, po įvykių Ch...


Tris kartus man su žmona teko studentų grupėms vesti ekskursijas po Paryžių. Dabar, po įvykių Charlie Hebdo redakcijoje, peržvelgęs savo to meto užrašus, pastebėjau, jog kiekvienoje iš tų kelionių teko turėti nelengvų incidentų su arabais, kurie įnirtingai stengėsi sutrikdyti legendinį paryžiečių  joie de vivre (gyvenimo džiaugsmą, vert. past.). Tiesą sakant, patys paryžiečiai, su savo mine d’enterrement („laidotuvių“ veidu, vert. past.), atrodė taip, lyg kas iš jų tą gyvenimo džiaugsmą būtų išsiurbę.

Pirmas nemalonumas įvyko važiuojant metro į Orsė muziejų. Buvo ką tik praėjęs Persijos įlankos karas, kuriame dalyvavo ir Prancūzija. Pilname žmonių vagone, paryžiečiai, kaip įprasta, skendo savo privatumo „burbuluose“ ir sėdėjo pasislėpę už Le Monde ar Figaro laikraščių, versdami turistą jaustis tarsi šis būtų įsibrovėlis.

Likus kelioms stotelėms iki Orsė, į vagoną įlipo du jauni arabai. Ir tik įlipę jie pasikėsino susprogdinti vagone esančių žmonių privatumo „burbulus“. Užtvėrę praėjimą jie visaip dūko, garsiai juokėsi ir rodė pirštais į nuplikusį juokingo veido už laikraščio pasislėpusį vyrą. Jiems ir daugiau veidų atrodė juokingi, ir jie nevengė iš jų šaipytis. Garsus juokas ir agresyvi kūno kalba buvo paprasčiausiai naudojami tam, kad įžeistų, paerzintų ir įsibrautų. Jaunuoliai net gi prisidegė savo suktines prie ženklo, draudžiančio rūkyti, ir patenkinti pūtė marichuanos dūmus.

 „J‘aime Saddam Hussein (aš myliu Sadamą Huseiną, vert. past.)“, paskelbė vyresnis ir begėdiškesnis iš jų. Jo jaunesnis draugas gretai pakartojo šią frazę. O toliau ją dar kartą pakartojo kartu vienbalsiai: „J‘aime Saddam“. Abu juokėsi, stebėdami pakeleivių reakcijas.

Kaip mūsų koalicijos partneriai reagavo į šią viešą meilės deklaraciją mūsų bendram priešui? Ramiai, nuleidę rankas, net nesivargindami išlįsti iš už savo laikraščių ir pažiūrėti, kas čia dedasi.

Prieš keletą metų vėl buvome Prancūzijoje, kur dalyvavome pažintinėje kelionėje „Nuo Paryžiaus iki Pirėnų“. Antrą vakarą Paryžiuje mūsų gidas Marcelis paliko mane su žmona, jos seserį su vyru ir kelioliką studentų – daugiausia merginų – prie mūsų viešbučio. Staiga iš už kampo išlindo levantietiškų bruožų jaunuolis,  jį greitai pasekė ir du jo draugai. Jie greitai prišoko prie mūsų ir užtvėrė kelią į viešbutį. Studentės vis tiek bandė lipti laiptais, tačiau jaunuoliai neleido ir ėmė joms meilikauti. Mano svainis prasibrovė į priekį ir pradėjo rėkti apsimetančiam, kad nieko nemato, durininkui, jog mums neleidžiama praeiti. Tai pamatę jaunuoliai staiga pasišalino, vis dairydamiesi atgal.

Mūsų trečiosios kelionės metu, grįžus į Paryžių po savaitės atostogų Normandijoje ir Bretanėje, leidome studentams pasižvalgyti po turistines vietas prie Švč. Jėzaus širdies bazilikos. Stovėdami atokiau, staiga pamatėme, kad prie dviejų nuo grupės atsiskyrusių studenčių prišoko penki maždaug jų amžiaus arabai ir vienas vyresnis, dėvintis prijuostę ir rankose laikantis piešimo bloknotą. Vyriausias iš grupės dėjosi kažką paišąs, kol kiti stovėjo merginas beveik apsupę. Priėjęs arčiau, išgirdau savo studentę sakančią, jog ji nenori suvenyro, nes neturi pinigų.

Visa tai vyrui išaiškinau prancūziškai. Jis baigė piešti ir parodė piešinį man. Veidas buvo ištęstas, Modiljanio stiliaus, daugiau ar mažiau atitinkantis merginos veidą. Piešinyje buvo ir raudonas studentės tuo metu dėvėtas šalikas. Iš karto įtariau, kad jis nešiojasi kelis standartinius piešinius, kuriuos po to vietoje šiek tiek pritaiko prie žmogaus. Atsakiau, kad gražu, bet mergina nenorinti pirkti.

Tačiau vyras neatstojo. Jam kaina esą nerūpi. Jis esą atsirenka tik pačius gražiausius ir įdomiausius veidus, kad tobulintų savo gebėjimus. Bet kokia kaina jam esą būtų priimtina, nes svarbiausia praktika. Atsakiau, kad mergina vis tiek nenori pirkti. Tada jis visą tai pakartojo jau pakeltu tonu. Galiausiai, kad baigčiau šitą nemalonumą, pasiūliau jam dvidešimt frankų, tikėdamasis, kad jis atmes pasiūlymą ir pasitrauks. Tačiau vietoje to, kad pasitrauktų, vyras ėmė tvirtinti, kad šiais varganais dvidešimt frankų įžeidžiu jo mūzą, t.y. studentę.

Kol skynėmės kelią pro minią, jie mūsų įkandin vis rėkė „Va te faire foutre (pabučiuokit mums į užpakalį, vert. past.)“ ir panašias nešvankybes. Jie nustojo rėkauti ir pasitraukė tik tada, kai priėjome du policijos pareigūnus.

Visą šį laiką minia (joje buvo tiek turistų, tiek vietinių paryžiečių) demonstravo tą patį nenorą reaguoti, kurį jau buvome matę anksčiau pasakotame incidente metro.

Vėliau, jau praėjus ne vieneriems metams, vienos iš tų naktų, kai jaunimas plūdo iš arabų „no-go“ (neįžengiamų, vert. past.) zonų tam, kad degintų mašinas ir griautų miestą, metu, prisimenu kažkurį iš Paryžiaus merų patariant piliečiams likti namuose ir visus įvykius žiūrėti per televiziją. Atrodytų, lyg mieste vykstantis naikinimas būtų buvęs paprasčiausias šou, šviesos ir garso reginys.

Nepaisant populiarios cliché apie prancūzų įprotį kelti baltą vėliavą vos pamačius priešą, anksčiau Prancūzija buvo nusipelniusi reputaciją už savo drąsą. Kai prancūzai buvo katalikai, jie garsėjo legendiniu pasipriešinimu islamo agresijai. Prieš pornografinių karikatūrų meistrą Čarlį Hebdo, buvo toks Karolis Martelis, patiesęs šešiasdešimt tūkstančių musulmonų Puatjė mūšyje, ir Karolis Didysis, kuris padarė panašių žygdarbių prieš saracėnus (taip tada vadinti musulmonai, vert. past.).

Multikultūralizmas turėjo sulaukti kito Šarlio, generolo de Golio, kuris jautė, kad Prancūzija buvo palikta už borto Čerčiliui, Ruzveltui ir Stalinui dalinantis pokarinę Europą. Generolas nusprendė, jog suartėjimas su arabų pasauliu, ypač buvusiomis kolonijomis, gali sudrausminti sovietų ir amerikiečių pasididžiavimą. De Golis paruošė dirvą islamo kultūros centrų Prancūzijoje kūrimuisi, o taip pat ir laisvai imigracijai bei šiai neasimiliuojamai masei, kuri priešiška tiek sekuliarioms vertybėms, tiek jau suplėšytai į skutus Prancūzijos Katalikybei.

Dabartiniam prezidentui Fransua Holandui burkuojantis su multikultūralizmu, musulmonai jaučia, jog šalyje yra jau nuvytę kažkas, kas anksčiau buvo šios šalies gyvybė. Sunaikinus Tikėjimą, kuris ilgus amžius saugojo Prancūziją, dabar viskas, ką ji turi tam, kad apsisaugotų nuo islamo agresijos, yra multikultūralistinė ideologija – Apšvietos šviesa.

Prancūzijos nuosmukis nuo Karolio Martelio iki Čarlio Hebdo, nuo kario iki pornografo, yra tikrai liūdna istorija. Nepaisant milijoninių „Je Suis Charlie“ demonstracijų, Prancūzijos ir visos Europos musulmonai jaučia, kad turbūt pagaliau išmušė jų valanda. Frankofilai amerikiečiai vis dar romantizuoja Prancūzijos įvaizdį dėl istorinių ir kultūrinių priežasčių. Man taip pat nesvetimas šis jausmas, kitaip šios krizės nesekčiau su plyštančia širdimi. Bet kaip teigė Čarlis Peguy, yra sunku įvardinti tai, ką matai; o dar sunkiau yra matyti tai, ką matai. Ir štai, ką aš matau: palyginus su Amerika, Prancūzija yra senesnis, turtingesnis ir labiau susigulėjęs kompostas, todėl jo puvimas skleidžia sudėtingesnį kvapą. Bet jis nori deguonies. Ir musulmonai jaučia, kad šį kompostą jau pats laikas įsmeigus šakes imti ir apversti.

Versta iš Crisismagazine.com



Susiję straipsniai

Peter Maurice 6110509469519641260

Rašyti komentarą

  1. Keletas smulkmenų: „Va te faire foutre" reiškia NE "pabučiuokit mums į užpakalį" - jis artimesnis vienam populiariam rusiškam išsireiškimui, kuriame yra žodis, šaknyje turintis "ch".
    "Čarlis Hebdo" - keistas vertimas. Hebdo reiškia tiesiog savaitraštį (hebdomadaire). Ir tai ne pornografinis (nebent perkeltine prasme), o raudonųjų leidinys.
    Prancūzijos lyginimas su komposto krūva gana taiklus - tik jis išplėstinas visai neomarksistinės ideologijos supūdytai Vakarų teritorijai - tiek Europai, tiek JAV.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item