Michael Coren. JAV prezidentas ir Inkvizicija

Mūsų dienų terorizmo lyginimas su Viduramžių Inkvizicija yra įtikinantis pareiškimas, tačiau taip pat jis yra ir atgyvenęs bei visiškai ...


Mūsų dienų terorizmo lyginimas su Viduramžių Inkvizicija yra įtikinantis pareiškimas, tačiau taip pat jis yra ir atgyvenęs bei visiškai neintelektualus.

Praeitą savaitę, Nacionalinės maldos pusryčių metu, prezidentas Obama pasmerkė Islamo valstybę, pavadindamas ją „žiauriu ir pagiežingu mirties kultu, vykdomu religijos vardu, vykdančiu neapsakomo barbariškumo aktus, naikinančiu religines mažumas, kaip jezidai, naudojančiu moterų prievartavimą kaip karo ginklą, ir visai šitai veiklai pateisinti prisidengiančiu religijos skraiste“.

Bet pasakęs tai, jis pridėjo, kad krikščionys irgi turėtų gėdytis dėl kai kurių savo veiksmų, turėdamas omenyje kryžiaus žygius, Inkviziciją ir rasizmą:

„Žmonija susidurdavo su tokiais veiksmais per visą savo istoriją. O kad negalvotume, jog tai, kas vyksta dabar, yra unikalu, atsiminkime kryžiaus žygius ir Inkviziciją, kuomet žmonės darė baisius dalykus Kristaus vardu. Mūsų pačių šalyje vergovė ir segregacijos įstatymai per dažnai buvo pateisinami prisidengus Kristaus vardu.“

Deja, šis dažnas „argumentas“ prieš krikščionybę yra provincialus, atgyvenęs ir gana neintelektualus. Man yra tekę girdėti ar skaityti šį „argumentą“ nesuskaičiuojamą daugybę kartų, ir aš rašiau šiomis temomis daugybėje savo straipsnių bei trijose iš savo knygų.

Tačiau aptarkime tik Inkviziciją. Taip, ji turėjo trūkumų, kartais ir labai didelių, tačiau ji neteisė žmonių be teismo ar oficialiai pareikštų kaltinimų, kaip dabar daroma Gvantanamo kalėjime. Be to, ji neatsisakydavo suteikti kaltinamajam teisę į gynybą, kaip dabar yra žmogaus teisių komisijose ir tribunoluose tokiose civilizuotose ir sekuliariose valstybėse kaip Kanada. Yra rasta visa galybė įrašų, kuomet nusikaltėliai mieliau rinkdavosi Inkvizicijos teismą nei sekuliarius to metu teismus. Ir dauguma tų, kuriuos teisdavo Inkvizicija, būdavo išteisinti ir pripažinti nekaltais bei išsiųsti namo. Daugybės kitų, kurie vis dėlto buvo pripažinti kaltais, buvo prašoma pasikeisti, o smurtas ir egzekucijos buvo ypač retas reiškinys.

Inkvizicijos veikė ir ne vienoje protestantiškoje šalyje, o kartais jos buvo ir žymiai žiauresnės nei tos, kurios veikė katalikiškose šalyse, ypač teisiant žmones, įtariamus raganavimu. Net Viktorijos laikų protestantas istorikas Henry Charles Lea (1825-1909), praleidęs didelę savo gyvenimo dalį studijuodamas ir rašydamas apie Inkviziciją (jis šia tema parašė daugiatomę istorinę studiją), ir toli gražu nebuvęs Katalikų Bažnyčios draugas, pripažino, kad Inkvizicijos aukų buvo „vos kelios“, o tuo metu Inkvizicija buvo tai, kas stovėjo tarp civilizacijos ir moralinės anarchijos.

Inkvizicijos istorija ir ištakos yra ne tokios grėsmingos ir žymiai paprastesnės nei dažnai įsivaizduojama. Bažnyčia visada stengėsi užkirsti kelią ir atsakyti į klaidas Tikėjimo viduje. Mūsų laikų problema yra įsivaizdavimas, kad krikščionybė yra žmonių sambūris, kurie vienas kitam tiesiog yra malonūs ir paprasčiausiai „geri žmonės“. Bet krikščionybė pirmiausia yra mūsų išpirkimas ir išganymas, tad jos moralinis kodeksas turi būti suprantamas Bažnyčios mokymo apie išganymą konstekste. Bažnyčia, kaip Kristaus Kūnas, egzistuoja tam, kad gelbėtų sielas, o ne tam, kad padėtų žmonėms tiesiog jaustis gerai, ir Inkvizicija turi būti suprantama būtent šiame kontekste. Inkvizicija kaip tokia nebuvo vienas ir vientisas kūnas, bet labai sudėtinga institucija, kuri darė skirtingus dalykus ir elgėsi skirtingais būdais priklausomai nuo to, kada ir kur ji veikė. Inkvizicijos buvo vietinės, jų katalikiškame pasaulyje buvo visur, bet daugelyje vietų jos buvo absoliučiai neaktyvios. Vokietijos Inkvizicija didžiąją dalį laiko buvo beveik visiškai pasyvi, o Anglijoje ji buvo neaktyvi dešimtmečiais. Inkvizicijų buvo prašoma įsikišti tik erezijų atvejais, o daugelyje vietų erezijos buvo retas reiškinys ir jas vieną nuo kitos skirdavo labai ilgi laiko tarpai. Tai stipriai pasikeitė XII ir XIII amžiuose Pietų Prancūzijoje atsiradus albigiečių (arba katarų) judėjimui. Dabar madinga sakyti, kad albigiečiai buvo reformatoriai ar taiką mylintys hipių pirmeiviai. Netiesa. 1208 metais jie nužudė popiežiaus Inocento III atstovą ir pažadėjo padaryti tą patį visiems Bažnyčios atstovams, kuriuos tik Ji atsiųs.

Iš pradžių Bažnyčia bandė juos atkalbėti nuo savo idėjų ir ne vienerius metus dominikonai bandė pamokslais bei susirašinėjimais atstatyti viską į vietą bei pasiekti susitaikymą. Bet šie bandymai neturėjo jokio atsako ir popiežius paskelbė kryžiaus žygį, pabrėždamas, jog katarai turi būti šviečiami, jų prisipažinimų turi būti išklausoma, o jų kelias atgal į krikščionybę turi būti kaip galima lengvesnis ir sklandesnis. Ši viltis neišsipildė. Katarai greitai tapo labai nemėgstami ir du dešimtmečius jie dažnai buvo puolami valstiečių minios, kariuomenės bei vietinių lyderių. Katarai buvo palaužti, tačiau Bažnyčia suprato, kad tai nėra tinkamas būdas spręsti kovingų erezijų keliamas problemas.

1231 metais popiežius Grigalijus liepė dominikonams imtis popiežiaus teismų kontrolės ir sprendimų, kurie užkirstų kelią buvusiems minios linčo teismams bei garantuotų, kad kaltinamasis būtų teisiamas sąžiningai, su teise į gynybą. Būtent tai laikoma Inkvizicijos įsteigimu, ir tai buvo veiksmas, skirtas kontroliuoti ir sumažinti smurtą, griovimą bei susiskaldymą. Svarbu suprasti, kad nors populiarus stereotipas teigia, jog Inkvizicijos tikslas buvo žaloti ir žudyti, jos tikrasis tikslas buvo sugrąžinti žmones į Bažnyčią. Išsaugota siela buvo laikoma laimėjimu, o nužudytas žmogus - pralaimėjimu. Net jei mes visiems ciniškai primestume savanaudiškus motyvus, tai vis tiek nebūtų vedę į nereikalingą smurtą, o į beprotišką norą išrauti iš žmogaus ereziją, ne žmogų iš pasaulio.

Nors nei vienam kunigui, vienuoliui ar bet kokio religinio ordino nariui nebuvo leidžiama naudoti kankinimų, tačiau jų Inkvizicijoje vis dėlto pasitaikydavo. Kaip ir tada, kai teisdavo valstybiniai organai, kariuomenė, islamo visuomenės ir bet kuri kita jėga Viduramžiais. Kankinimai egzistavo. Ir jie buvo naudojami. Inkvizicija nenaudojo jų dažniau, o paprastai ir žymiai rečiau nei kiti to meto teisiamąją galią turintys organai. Ištisos instrukcijos buvo rašomos apie kankinimų ribas, o tie, kurie šias taisykles peržengdavo, būdavo pačios Bažnyčios baudžiami. Bet tai kažkodėl nesustabdė populiaraus mito plitimo, daugelio akyse pavertusio Inkviziciją visur esančia ir visada kraujo trokštančia institucija.

Šia tema galima pasakyti kur kas daugiau. Bet mums, XXI amžiaus apsišvietusiems gyventojams, inkvizicijos atrodo visiškai netolerantiškos, nežmoniškos ir necivilizuotos. Tiesa, kad buvo padaryta blogų veiksmų ir nuodėmių. Tačiau mitologija, bylojanti apie milijonus nukankintų ir nužudytų žmonių tik tai ir yra - mitologija. Kaip paaiškina istorikas kun. Marvinas R. O'Connellis, Notre Damo universiteto profesorius emeritas, „XVI ir XVII amžių metu, kai Ispanijos valdžia nusitęsė nuo Italijos iki Lotynų Amerikos, Inkvizicijos per metus vidutiniškai būdavo nužudomi mažiau nei trys žmonės“.

Jei pasaulį matysime anachroniškai ir be jokio istorinio bei kultūrinio konteksto supratimo, tuomet mes niekados jo nesuprasime. Bet šiandien, kai žmonės deginami gyvi, kai nekaltiems vaikams nukertamos galvos jų tėvų akivaizdoje, kai moterys yra prievartaujamos kelių vyrų vienu metu, ir visa tai daroma pritariant plačiai paplitusiai islamo interpretacijai, mes matome ne istoriją, o šiuolaikinį barbarizmą. Žymiai lengviau priimti mitus apie praeitį nei atlikti faktų paiešką, kaip ir žymiai lengviau piešti paviršutiniškas paraleles nei tiesiai priimti dabarties baisumus ir pavojus.

Michaelas Corenas yra žurnalistas, vedantis laidą The Arena televizijoje Sun News Network, daugybės gausiai perkamų istorinių knygų ir komentarų laikraščiuose autorius.

Versta iš Catholicworldreport.com




Susiję

Straipsniai 6322206941176479999
item