Michael Cook. Galas mitui, kad vaikui vienodai gerai su dviem tėčiais

Šis atliktas naujas tyrimas yra tarsi bomba, susprogdinusi tos pačios lyties tėvystės klausimą. Amerikietis sociologas Paulas Sullinsas, ...

Šis atliktas naujas tyrimas yra tarsi bomba, susprogdinusi tos pačios lyties tėvystės klausimą. Amerikietis sociologas Paulas Sullinsas, rašydamas Britų edukacijos, visuomenės ir elgesio mokslų žurnale padarė išvadą, jog „Emocinės problemos yra dvigubai dažnesnės tarp vaikų, kuriuos augina tos pačios lyties tėvai, nei tarp tų, kuriuos augina skirtingų lyčių tėvai“.

Jis užtikrintai teigia: „dabar jau nebėra tikslu tvirtinti, jog jokie tyrimai nerodo, kad vaikai, augdami tos pačios lyties „šeimose“ nieko nepraranda palyginus su tais, kurie auga su skirtingų lyčių tėvais“.

Šis „Nėra skirtumo tarp tos pačios ir skirtingų lyčių tėvų“ hipotezės paneigimas tikrai turėtų sukelti sąmyšį JAV Aukščiausiajam teismui ieškant argumentų už ir prieš tos pačios lyties „santuokas“. Kritikams bus neįmanoma jo ignoruoti, nes jis remiasi daugiau surinktų duomenų nei bet kuris kitas anksčiau šia tema atliktas tyrimas - 512 vaikų iš tos pačios lyties „šeimų“. Emocinės problemos, kuriomis dažniau pasižymi šie vaikai, yra blogas elgesys, pastovus nerimas, depresija, prasti santykiai su globėjais ir negalėjimas susikaupti.

Sullinso išvadose teigiama, kad skirtingų lyčių tėvai suteikia geresnę aplinką.

„Biologinė tėvystė yra veiksnys, unikaliai ir stipriai atskiriantis tai, kokioje aplinkoje vaikas auga.“

Mesdamas pirštinę tos pačios lyties „santuokų“ rėmėjams, Sullinsas tvirtina, jog „didžiausia santuokos nauda vaikui yra ne ta, kad duoda vaikui stabilesnius, finansiškai užtikrintesnius tėvus, tačiau ta, kad duoda jam jo paties tikrus tėvus.“

„Dvi šeimos formos ir toliau turės milžiniškų skirtumų biologinei vaiko gerovei“, pridėjo Sullinsas.

Praeities tyrimai

Iki dabar beveik visi tos pačios lyties tėvystės tyrimai buvo labai maži. 2010 metais vykdytoje 49 tyrimų analizėje, vienas tyrėjas nustatė, jog vidutinis atvejų skaičius šiuose tyrimuose buvo tik 39 vaikai. Be to, vidutiniškai tik keturi iš jų būdavo parinkti atsitiktinai, o visi kiti būdavo parenkami susisiekiant su tam tikromis gėjų ir lesbiečių grupėmis.

Tyrėjams tai kelia daug problemų. Vaikų, augančių su tos pačios lyties globėjais skaičius yra labai mažas - tik 0,005 procentai visų Amerikos šeimų, turinčių vaikų. Todėl atsitiktinai surasti tokius vaikus yra beveik tas pats, kaip surasti adatą šieno kupetoje. Taigi, 512 vaikų, nors ir vis dar yra gan mažas skaičius, padaro Sullinso tyrimą išskirtinai dideliu įnašu į šį mokslinį lauką.

Sullinsas taip pat aiškinosi, ar kiti faktoriai galėtų paaiškinti atrastą emocinės gerovės skirtumą. Pasak jo analizės, nei vienas kitas faktorius to negali padaryti.

Vienas toks faktorius galėtų būtų nestabilumas. Vaikams žymiai blogiau augti nestabilioje aplinkoje, o gėjai ir lesbietės yra labiau linkę nuomotis gyvenamąją vietą nei pirkti savo namus. Nestabilumas galėtų reikštis ir tuo, jog tos pačios lyties tėvai yra ne tokie pastovūs santykiuose. Tačiau visa tai, pasak Sullinso išvadų, vis dėlto nepaaiškina skirtumų.

Labiausiai paplitęs prastos emocinės vaiko būklės ir prasto elgesio tokiose „šeimose“ paaiškinimas yra homofobija. Tos pačios lyties „santuokų" rėmėjai tapatina prastą emocinę būklę su stigmatizacija. Esą jei vaikų draugai būtų mažiau homofobiški, rezultatai būtų kitokie.

Tačiau Sullinsas tai paneigia. „Priešingai vyraujančiai išankstinei nuostatai, iš vaikų, turinčių skirtingų lyčių tėvus šaipomasi net dažniau nei iš tų, kurie auga su tos pačios lyties tėvais.“

Nors tai skamba neįtikėtinai, bet kitame tyrime, praeitais metais publikuotame Britų medicinos ir medicinos tyrimų žurnale, Sullinsas atrado, jog vaikai, augantys su tos pačios lyties globėjais, labiau rizikuoja turėti aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (angl. attention deficit/hyperactivity disorder, ADHD, vert. past.). O turintys tokį sutrikimą vaikai septynis kartus dažniau patiria stigmatizaciją dėl savo prastų mokymosi ir bendravimo įgūdžių. Kitaip tariant, jei vaikai iš tos pačios lyties tėvų namų ir yra labiau pašiepiami, tai todėl, kad jiems trūksta bendravimo įgūdžių, o ne todėl, kad jų tėvai yra gėjai ar lesbietės.

Patyčios yra blogas reiškinys, tačiau svarbu išsiaiškinti, ar iš vaikų tyčiojamasi todėl, kad jie yra kitokie, ar todėl, kad jų tėvai yra kitokie.

Kas toliau?

Ką gi toliau teigia Sullinsas savo tyrime?

Jo teigimu, tai nereiškia, kad visi vaikai tos pačios lyties tėvų namuose būtinai bus emociškai sužaloti. Sullinsas čia yra gan empatiškas. „Dauguma vaikų daugumoje šeimų pasiekia psichosocialinio funkcionavimo lygį be jokių rimtų emocinių problemų.“ Tačiau, jei daugumai vaikų ir yra viskas gerai, didesniam skačiui jų yra gerai darniose santuokose su savo biologiniais tėvais.

Sullinso siūlymai išvadose atveria akis ir naujas galimybes. O kur tyrimai apie mergaites, augančias be tėčių, ar berniukus, augančius be mamų? Ar tos pačios lyties tėvystė skirtingai veikia jaunesnius vaikus ir paauglius? Ar įvaikinti vaikai taip pat gerai auga kaip vaikai iš mėgintuvėlių ar surogatinių motinų?

Tai yra akivaizdūs klausimai, tačiau kas bus pakankamai drąsus juos užduoti?

Versta iš Mercatornet.com


Susiję

Šeimos politika 7147403029647587945
item