Loreta Daškevičė. Kaip norvegai iš manęs pagrobė mano vaiką, taip aš jį susigrąžinau

Šiandien, išgirdus apie Norvegijoje atimtus lietuvių vaikus, ne vienas baisisi nežmonišku Norvegijos vaikų tarnybų elgesiu. Nors norvegai...

Šiandien, išgirdus apie Norvegijoje atimtus lietuvių vaikus, ne vienas baisisi nežmonišku Norvegijos vaikų tarnybų elgesiu. Nors norvegai tvirtina, jog mažųjų tėvai patys kalti, kad netenka savo atžalų, bet palangiškės Loretos Daškevičės siaubinga asmeninė patirtis byloja ką kita. „Kol pati nesusidūriau su norvegų vaikų tarnybomis, pati tvirtai tikėjau, kad be reikalo vaikų iš šeimos niekas neatima. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad taip gali atsitikti man“, – sakė Norvegijoje dukrytės netekusi ir tiesiog iš mokyklos ją pagrobusi bei į Lietuvą parsigabenusi L. Daškevičė. Šiandien moteris su devynmete mergaite gyvena Palangoje ir stengiasi užmiršti patirtą siaubą.

Pasirinko Norvegiją

L. Daškevičė pasakojo, jog sprendimą vykti į Norvegiją, kaip ir daugeliui tautiečių, padiktavo sunki ekonominė mūsų šalies padėtis. Tuo metu, kai pora susipažino, abu jauni žmonės gyveno skirtingose pasaulio vietose, todėl abiems teko iš naujo rinktis gyvenamąją vietą. „Kai susipažinau su dabartiniu vyru, abu sprendėme, kur mums gyventi kartu, kadangi tuo metu jis dirbo Švedijoje, o aš Lietuvoje. Tada gyvenau Mažeikiuose. Dirbau vaikų darželio, ugdančio vaikus pagal M. Montessori sistemą, auklėtoja. Iš pradžių planavome įsitvirtinti Lietuvoje, norėjome įkurti savo verslą“, – prisiminė pašnekovė. Tačiau jauni žmonės susidūrė su sunkumais, todėl planų įgyvendinti nepavyko. „Neradome, kaip gyventi Lietuvoje, kad šeimai nereikėtų gyventi pusbadžiu, na, o gyventi atskirai – irgi ne gyvenimas. Šeimai reikia būti kartu. Ir tada vyras gavo darbo pasiūlymą Norvegijoje, tad mes su mergaite išvykome į tą šalį. Susituokėme su vyru jau gyvendami Norvegijoje“, – sakė pašnekovė.

Atvykę į svetimą šalį, naujieji imigrantai stengėsi prisitaikyti prie jos tvarkos, laikytis įstatymų. „Mums atvykus į Norvegiją, vaikui buvo jau šešeri metai, todėl mes ją užrašėme į mokyklą. Kadangi atvykome žiemą, ne mokslo metų pradžioje, dar pusmetį mergaitės į mokyklą nepriėmė“, – pasakojo moteris ir pridūrė, jog tą nuo pamokų laisvą pusmetį jie išnaudojo savarankiškam norvegų kalbos mokymuisi, todėl rudenį eidama į mokyklą jos dukrelė jau truputį mokėjo norvegiškai.

Mokykloje patiko

Mama sakė, jog dukra mokyklą lankė labai noriai. „Mergaitei ten labai patiko. Ašarų visai nebuvo, ėjo su noru. Kai kartą truputį susirgo, na, nebuvo rimtai, bet lyg peršalo truputį, ir pasakiau, kad gal šiandien neik į mokyklą, tai tuoj ašaros“, – kalbėjo buvusi emigrantė, o jai antrino ir šalia sėdinti jos dukrelė. Pasak mergaitės, mokykloje ji susirado draugų, be to, ten buvo galima ne tik mokytis, bet ir žaisti. Pasidomėjus, ar nebuvo taip, kad visi aplinkui kalba norvegiškai, o dukrytė nieko nesupranta, L. Daškevičė sakė: „Nebuvo taip, kad nieko nesuprastų – ji dar papildomai lankė nemokamas norvegų kalbos pamokas. Tai truko metus laiko“.

Palangiškė stebisi norvegų auklėjimo sistema. „Anaiptol ji nėra teisingesnė ir geresnė už mūsiškę. Vaikai ten tikrai agresyvūs: ir stumdosi, ir mušasi. Mergaitė buvo pastumta taip, kad net nuskilo dantukas. Pačiai teko dirbti vaikų darželyje – atlikau ten praktiką. Pedagogas ten vaikui negali žodžio pasakyti. Jei vaikai susimušė, juos tiesiog išskiria. Mes Lietuvoje bandome spręsti konfliktą, o ten pedagogai bendrauja su tėvais, o vaikui nieko nesako“, – sakė pedagogė.

Sulaukė įspėjimo

Mergaitei pradėjus lankyti mokyklą, mama netrukus sulaukė įspėjimo iš ugdymo įstaigos. „Ten vaikai nusivelka viršutinius drabužius ir viską sviedžia ant žemės. Pasitaikė, kad buvo darganotas oras, dukra, grįžusi iš lauko, nesusitvarkė savo drabužėlių, ir aš gavau įspėjimą iš mokytojos į elektroninį paštą, kad nesusitvarko. Paprastai ji visada gaudavo pagiriamuosius lipdukus už tvarkingumą – buvo viena tvarkingiausių mokinių, tačiau nuo pirmų dienų pradėjau gauti nerimą keliančias žinutes už dukros tariamą netvarkingumą. Aš pati esu labai tvarkingas žmogus. Kai Lietuvoje dirbau pagal M. Montessori programą, vaikus mokiau paėmus daiktą jį paskui padėti į tą pačią vietą. Taip auklėjau ir savo vaiką, – kalbėjo pedagogė ir pridūrė, jog jai pačiai buvo sunku patikėti, kad mergaitė nesitvarko. – Mane tos žinutės jaudindavo, kiekvieną kartą klausdavau, ar taip padarei – negalėjau pažinti savo vaiko. Nuvedusi į mokyklą kiekvieną kartą dukrytei primindavau, kad ji pasidėtų drabužėlius į vietą, tačiau, kai per pertraukas jie eidavo į lauką, jau negalėjau sužiūrėti. Paskui tie signalai dėl nesusitvarkymo liovėsi, ją nuolat gyrė už tvarką. Ji buvo giriama ir dėl mokslų – labai geras vaikas buvo“.

Kai liovėsi pastabos dėl tvarkos, šeima lengviau atsikvėpti negalėjo. „Pradėjau gauti pastabų, kad mano vaikas labai lėtas. Mokykla sušaukė tokį susirinkimą, kad nuspręstume, ką daryti, kad mergaitė suspėtų – ji nuolat nespėdavo, būdavo paskutinė. Man sakė, kad kiti vaikai jau grįžta iš kiemo, o mano dukra dar neapsivilkusi, – kalbėjo mama, tačiau pridūrė, jog realios naudos tas susirinkimas nedavė ir vaikui visai nepadėjo. – Sušaukė susirinkimą, iškėlė problemą, o pasiūlyti nieko negali – sako: „Ką, mamyte, darom?“ Tai gal mokyklos pedagogai turėtų siūlyti? Realios naudos iš to nebuvo: iškėlė problemą, bet konkrečių pasiūlymų nesulaukiau. Daugiau pastabų dėl to nebuvo“.

Sulaukė „Barnevernet“ skambučio 

Šiandien prisimindama šiurpą keliančius įvykius moteris negali rasti racionalaus paaiškinimo, kodėl Norvegijos tarnybos atėmė jos dukrą. „Nepajutau, kad mokytojai mokykloje būtų buvę priešiškai nusiteikę – jie visada šypsosi, bet niekad nežinai, ką galvoja. Nebuvo jokių rimtų signalų – su šypsena vaiką pasitinka, su šypsena išlydi. Bėda atsirado tik tada, kai atėmė vaiką. Mums neteikė jokios informacijos, susisiekta su šeima nebuvo“, – sakė pašnekovė.

Prisimindama nelemtąją dieną, pašnekovė sakė, jog tądien viskas vyko įprastai. „Vieną dieną kaip visada vaiką nuvedžiau į mokyklą, o pati nuvykau į darbą. Po darbo dar apsilankiau mokykloje, kurioje mokiausi norvegų kalbos. Dabar galima išgirsti sakant, kad lietuvių emigrantai negerbia svetimos šalies įstatymų, nesistengia jų laikytis, nori gyventi taip, kaip įpratę savo šalyje. Mes tikrai gerbėme Norvegijos įstatymus: įsidarbinome, siekėme išmokti kalbą, – tvirtino L. Daškevičė ir prisiminė, jog kaip tik tuomet ir sulaukė lemtingojo skambučio. – Paskambino ir pasakė, kad esate kviečiama į „Barnevernet“ būstinę, negalime atskleisti, kokiu klausimu, bet tai labai rimta“. 

Pasak pašnekovės, Norvegijoje vaikai atiminėjami tyliai, slepiant tai nuo visuomenės. „Aš klausiau norvegų, kodėl ši tarnyba taip elgiasi, jie man sakė, kad nežino, jog taip ta „Barnevernet“ dirba. Kiek teko susidurti, vaikai buvo atimti iš lietuvių, latvių, lenkų, bet ne norvegų. Kai jau mergaitė buvo atskirta nuo mūsų, kartą buvome sutikę imigrantų šeimą, kurių vaikas taip pat buvo atimtas. Tik vėliau per internetą susidraugavome su keletu tokių norvegų šeimų. Šiaip aplink buvo nemažai vaikų netekusių šeimų“, – kalbėjo buvusi emigrantė.

Žinia pribloškė

Atvykus į „Barnevernet“ būstinę, L. Daškevičę pribloškė netikėta žinia ir norvegų kaltinimai. „Nuvykus tenai pasakė, kad vaiko mokykloje nebėra, o aš esu kaltinama smurtu šeimoje, alkoholio vartojimu, įsipainiojimu į sektą, nesveika psichine būsena. Pareiškė: „Norime, kad pasitikrintumėte psichinę sveikatą“. Iš tikrųjų nieko panašaus šeimoje nebuvo, o šie kaltinimai buvo gauti iš skundo, kurį parašė viena pažįstama moteris. Norvegams nereikia priežasties atimti vaiką – jiems reikia kabliuko: skundžia – imame. Niekas tos informacijos netikrino, pas mus nesilankė, – nusivylimo neslėpė moteris ir pridūrė: – Kai sako, kad pagal vaikų priežiūrą mes nuo norvegų atsiliekame šimtmečiais, aš su tuo visiškai nesutinku. Mano nuomone, mes juos šimtmečiais lenkiame“.

Po tokios naujienos moterį ištiko šokas. „Man pradėjo sakyti, kad vaiko nebepamatysi, tai man tik ašaros pasipylė, šokas, viskas aptemo – kažkuriuo momentu nebegirdėjau, ką jie kalba, ir tik paskutinis sakinys: „Susisiekite su savo advokatu, mes su jumis kalbėsime tik per advokatą“. Aš iš karto nuvažiavau į kitą komuną ir ten man advokatė pasakė: „Ar tu žinai, kad tu vaiko nebeatgausi?“ Paklausiau, kodėl, o man atsakė: „Tai labai galinga organizacija, su ja nepakovosi“. Sakau, bet yra teismai, įstatymai, aš tikrai kreipsiuosi, o man atsakė, jog kuo daugiau kreipsiuosi, tuo rečiau galėsiu matyti vaiką. Ir tikrai – po kiekvieno apskųsto sprendimo susitikimai su vaiku retėjo: po pirmojo leido vaiką matyti kartą per dvi savaites, po antrojo – kartą per mėnesį, po trečiojo – kartą per du mėnesius“, – pasakojo pašnekovė.

Atvesdavo purviną

Atskirta nuo mamos mergaitė Norvegijoje išgyveno metus. Moteris su siaubu prisiminė tuos retus susitikimus, kada jai būdavo leidžiama pasimatyti su dukrele: „Susitikimai būdavo labai slogūs: klyksmai, ašaros, vaiko verkimas balsu. Klaiki mergaitės psichologinė būsena: vaikas nieko nenori, tik mamos. Nėra žodžių tai būsenai aprašyti. O vaiko teisių apsaugos darbuotojos susitikimų pabaigoje su šypsena plėšdavo vaiką iš rankų. Į susitikimus vaiką atvesdavo purvinu kakliuku, ausimis, riebaluotais plaukais. Kartą dukrytė pasiskundė, kad jai skauda kojytes aunantis batus, nuaviau, žiūriu, kad nagai kojų ilgiausi, nenukirpti. Pasiskundžiau „Barnevernet“, kad mano vaikas neprižiūrėtas, nešvarus, jog būgštauju, kad nesilaikant higienos kuo nesusirgtų, tai, žinote, ką man darbuotoja atsakė? „O mums tai nerūpi“. Manau, po ta vaikų gerovės kauke jie kažką slepia“.

Po to, kai trečią kartą buvo dar labiau sumažintas susitikimų su vaiku skaičius, moteris suprato, jog geranoriškumo iš Norvegijos tikėtis neverta, todėl ir buvo nutarta pasiimti vaiką ne įstatymų numatytu keliu, o tiesiog jį pasigrobti. „Po trečio išretinimo supratau, kad nėra ko tikėtis, kad jie sugrąžins vaiką. Pagrobti mes patys sumąstėme, niekas mums nepatarė. Tas sprendimas brendo nuo pat pirmos dienos, kai vaiką atėmė, nes paėmė mergaitę be teismo sprendimo. Pavogė. Kaip norvegai vaiką iš manęs paėmė, taip aš jį susigrąžinau“, – tvirtino motina.

Pagrobimą planavo

Pasak pašnekovės, vaiko susigrąžinimui buvo rengtasi iš anksto. „Pirmiausia ėmėme galvoti, kur grįžę į Lietuvą gyvensime, kadangi čia jau nieko neturėjome – buvo planuota ateitį sieti su Norvegija. Kadangi abu su vyru esame iš Žemaitijos, rinkomės šį regioną. Palangą pasirinkome, nes norėtume pirkti namą Darbėnuose, o arčiausiai šios vietovės esantį butą išsinuomoti pavyko Palangoje. Nors galutinai dėl gyvenamosios vietos dar nesame apsisprendę. Išsinuomojome butą Palangoje ir prieš naujus metus pusę turto jau perkraustėme į Lietuvą. Tada apskaičiavome, kokiu keliu grįšime. Iš karto atmetėme keltus ir lėktuvus, nes ten tikrinami pasai. Liko automobilis. Rygoje išsinuomojome mašiną su latviškais numeriais – tai tyčia darėme ne Lietuvoje. Padėjęs mums asmuo atvyko iš Rygos. Kadangi norėjome važiuoti be sustojimų, reikėjo dviejų vairuotojų, kad, kol vienas miega, kitas vairuotų. Stebėjome vaiko mokyklą: kas ją atveža, su kokiomis mašinomis, kaip vaikas eina į būrelį. Kai pamatėme, kad mergaitė viena eina iš mokyklos į sporto būrelį, nusprendėme, kad tai palankiausias momentas pasiimti vaiką. Tai vykdavo antradieniais, todėl mums padėjęs žmogus atvyko antradieniui. Vaiką nutarta imti su dviem mašinomis. Antradienį aš laukiau prie mokyklos. Netoli stovėjo mašina su norvegiškais numeriais. Matau, mano vaikas eina, nešasi savo aprangėlę. Sakau: „Dukryte, važiuojame namo“. Mergytės akys suspindo, ji sako: „Ar tikrai?“ Sakau: „Tikrai, dukryte“. Privažiavo automobilis su norvegiškais numeriais, įšokome į mašiną, už 20 kilometrų ją pakeitėme kita, su latviškais numeriais, kuri jau laukė ten mūsų. Ir tada jau sustodavome tik kuro įsipilti: Švedijoje, Danijoje ir Vokietijoje ar Lenkijoje – dabar jau neprisimenu tiksliai“, – dar nesenus įvykius pasakojo pašnekovė. Iš Norvegijos moteris su vaiku išvyko antradienį jau po pietų, o ketvirtadienį anksti ryte jau kirto Lietuvos sieną.

Pasiteiravus, kaip kelionės metu jautėsi, moteris sakė: „Kai jau kirtome Norvegijos sieną, pasijutau gerai. Nuo pat pradžių neabejojau, kad planas pavyks, bet buvome apsvarstę, ką sakysime, kaip elgsimės, jei nepavyktų: būčiau viena prisiėmusi visą kaltę“. Kalbėdama apie tą įsimintiną kelionę, buvusi emigrantė prisiminė, jog ir ją, ir vaiką buvo apėmusi ypatinga nuotaika. „Važiuojant namo, vaikas visą kelią kartojo: „Mano mamytė, mano saulytė, mano angeliukas. Abi ir verkėme, ir juokėmės. Dar ir dabar užmigdama ar nubudusi nepaleidžia mano rankos“, – papasakojo pašnekovė.

Grįžę nesislapstė

„Grįžę dvi dienas miegojome, nes labai miego norėjosi – grįžome pusiau gyvi, pusiau mirę. O paskui užsiregistravau policijoje, prisiregistravau darbo biržoje, vaiką užrašiau į mokyklą. Mergaitė atliko testą, šiandien jau turėtume gauti atsakymus iš mokyklos, į kurią klasę jie rekomenduoja leisti dukrytę. Vyras bus Norvegijoje, kol parduos namą, tada grįš į Lietuvą ir ieškosis darbo“, – apie naują pradžią gimtojoje šalyje kalbėjo L. Daškevičė. 

Paklausta, ar nebijos leisti vaiko į mokyklą, ar nepersekioja baimė, jog ir vėl, vieną dieną atėjusi pasiimti, gali mergaitės neberasti, L. Daškevičė tvirtino pasitikinti mūsų šalies vaiko teisių apsaugos tarnybų darbu ir tikinti, jog Lietuvoje negali pasikartoti tai, kas nutiko Norvegijoje. „Nebaisu leisti į mokyklą. Tikiu, kad Lietuvoje vaikų iš gerų šeimų neatima, todėl daugelis lietuvių ir tiki, jog norvegai šiaip sau vaikų negrobia. Aš nekaltinu tų žmonių, nes jie vadovaujasi Lietuvos patirtimi“, – sakė buvusi emigrantė. Į klausimą, ar šiandien jaučiasi dėl vaiko saugi, ar nebijo, kad Lietuva grąžins mergaitę į Norvegiją, pašnekovė sakė: „Baisu, tai nesuvokiama. Aš netikiu, kad taip bus, bet niekada negali žinoti“.

Pasak mamos, Norvegijoje vaikas buvo labai smarkiai traumuotas ir tos traumos padariniai dar tebėra ryškūs. „Dar jaučiu, kaip ji miegodama kankinasi, ta trauma kol kas labai gili. Ji ir iki to buvo jautrus vaikas. Manau, kad tos pasekmės tęsis ilgai ilgai. Mums pasiūlė kreiptis į psichologą, ir mes, žinoma, pasiūlymu pasinaudojome“, – neslėpė vaiką susigrąžinusi moteris.

Dėl savo poelgio nesigaili 

Paklausus, ar nesigaili, kad vaiką susigrąžino neteisėtu keliu, moteris net sutriko. „Metus laiko bandžiau įstatymo keliu kovoti – ėjo teismas po teismo. Supratau, kad advokatės žodžiai pildosi, ir man neliko pasirinkimo. Visur jaučiau jų prievartą, jėgą. Tarkime, mums buvo paskirtas psichologas, kuris turėjo įvertinti mūsų bendravimą. Savo išvadoje jis teigė: „Mama turi pedagoginį išsilavinimą, geba vaiku pasirūpinti, su dukra laiką leidžia maloniai, bendrauja švelniai. Jos gali net nieko ypatingo neveikti, bet laikas vis tiek joms eina maloniai. Tačiau mama ir taip turi daug susitikimų su vaiku, todėl siūlau juos retinti – leisti mamai su vaiku matytis kartą per du mėnesius“. Tai kur tokio sprendimo logika? Tik vėliau sužinojau, kad tas psichologas yra iš juodųjų sąrašų specialistų, kurie tarnauja „Barnevernet“. Yra ir daugiau įvairių jiems tarnaujančių specialistų. Manau, čia klesti toks verslas. Augindama vaiką Norvegijoje, aš už jį gaudavau apie 1000 kronų per mėnesį, o globėjai – 14 tūkst. kronų. Kodėl Lietuvos tarnybos nekreipia į tai dėmesio?“ – klausė pašnekovė.

L. Daškevičė įsitikinusi, jog būtina viešinti šią problemą, kadangi daugelis tiesiogiai su ja nesusidūrusių klaidingai galvoja, kad Norvegijoje, kaip ir Lietuvoje, siekiama rūpintis vaiko interesais ir nežino, kaip yra iš tiesų. „Manau, reikia apie tai kalbėti, kad ta informacija pasiektų mūsų Seimo narius. Nes jie galvoja, kad Norvegija vaikų iš gerų šeimų neatima. Ir jie tuo tiki, kadangi Lietuvoje taip ir yra, galvoja, kad ir ten tas pats“, – sakė buvusi emigrantė.

Pasiteiravus, ką norėtų pasakyti toms šeimoms, kurios dar tik planuoja keliauti į Norvegiją ieškoti sotesnio duonos kąsnio, L. Daškevičė sakė: „Jei jau taip nusprendėte, važiuokite, bet tik be vaikų. Pinigus ten moka gerus, užsidirbti tikrai galima, tai tiesa. Lietuva kol kas siūlo tik darbą, bet ne uždarbį. Mano vienos valandos darbas Norvegijoje buvo apmokamas tiek, kiek Lietuvoje mokama už visą darbo dieną. Bet tik nesivežkite į tą šalį vaikų“.

Turėtų nutraukti persekiojimą

Paprašyta pakomentuoti šį atvejį, Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Emilija Lapėnienė sakė, jog šeima jų tarnybai žinoma, nes motina nesislapsto, bendradarbiauja. „Visus klausimus, susijusius su neteisėtu vaikų paėmimu, sprendžia Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Palangos Vaiko teisių apsaugos skyrius gavo šių metų sausio 30 dienos informaciją apie tai, kad į Palangos miestą atvyko motina Loreta Daškevičė su Norvegijoje dingusia mažamete dukra. Pranešama, kad tikėtina, jog ši moteris dukrą iš Norvegijos išsivežė automobiliu, kad mergaitė bus ieškoma, paskelbta tarptautinė paieška. Prašoma informuoti, ar mūsų skyriui šeima žinoma, apsilankyti pas juos namuose, pažiūrėti, kas rūpinasi vaiku, kaip užtikrinamas vaiko saugumas, teisė į mokslą bei sveikatos priežiūrą ir teikti reikiamas pagalbos priemones.

Mes apsilankėme toje šeimoje ir įsitikinome, kad mama pajėgi visapusiškai pasirūpinti savo dukra ir vaikas labai prisirišęs prie motinos. Siekiant užtikrinti vaiko interesus yra svarbu tai, kad mergaitės buvimas šalia motinos atperka viską. Pabendravus su vaiku ir mama matyti, kad emocinis bendravimo poreikis, kuris yra svarbiausias vaiko vystymosi raidai, yra užtikrinamas tik mergaitei būnant su mama. Kadangi vaikas patyrė stresą, mūsų tarnyba pasiūlė pabendrauti su psichologu. Motina mielai sutiko. Atvykusi į Lietuvą, mama niekur nesislapstė: atvyko į policiją, darbo biržą. Siekdama užtikrinti vaiko teisę į mokslą, užrašė dukrą į mokyklą. Mes pasiruošę nuolat bendradarbiauti su ta šeima, padėti, konsultuoti, kartu spręsti iškilusias problemas. 

Tikiu, kad norvegai, gavę iš Lietuvos visą teigiamą informaciją apie šią šeimą, motinos gebėjimą rūpintis vaiku, nutrauks persekiojimą. Žinoma, sunku pasakyti, kaip tiksliai reaguos, bet tikiu, kad reaguos teigiamai. Tikiu ir linkiu. Išsiuntėme ir vaiko piešinuką – mergaitė mamai nupiešė nuostabiai gražią gėlę, ir visą teigiamą informaciją. Neįsivaizduoju, kas turėtų būti, kad būtų taikoma prievarta prieš vaiką, kad ją atplėštų jėga nuo mamos“, – sakė E. Lapėnienė.

Pašnekovės teigimu, pastaruoju metu Lietuvoje didėja vaikų susigrąžinimo neteisėtais būdais tendencija. „Ta vaikų neteisėto išvežimo tendencija Lietuvoje didėja: iki 2014 m. negavome nė vieno pranešimo, o dabar turime jau tris tokius atvejus, kai motina nori atsiimti vaiką. Kai žmonės nebemato kitos išeities, jiems lieka vaiką grobti. Kita vertus, kaip mama gali pagrobti savo vaiką?“ – svarstė Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Susiję straipsniai

Užsienio lietuviai 115479665121148387

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item