Laurynas Kasčiūnas. Kodėl reikia paminklo A. Smetonai?

Suprantama, kodėl pirmasis Lietuvos prezidentas A. Smetona tebėra vienas populiariausių istorinių ir politinių ginčų objektų. Tačiau įvairūs A. Smetonos vertinimai rizikuoja pakliūti į istorijai būdingus spąstus atitrūkdami nuo konkretaus laikmečio politinio, istorinio, socialinio ir kultūrinio savitumo, kurį ateities kartoms pajausti yra itin sudėtinga.

Gyvendami XXI a. Lietuvoje negalime A. Smetonos asmeniui taikyti šiuolaikinių vertybinių demokratijos standartų, o analizuodami geopolitinius sprendimus jų aklai suvesti su ilgametėje praktikoje paaiškėjusiais, tačiau tuo metu nenuspėjamais rezultatais.

Juk JAV valstybės Tėvai įkūrėjai, rašydami JAV Konstituciją XVIII pabaigoje nepanaikino vergijos, o moterims balsavimo teisė JAV buvo suteikta tik 1920 m. (praėjus 144 m. nuo JAV nepriklausomybės deklaracijos), bet, regis, šiuolaikiniai amerikiečiai nesiruošia T. Jeffersono ar A. Hamiltono ištrinti iš JAV dolerių banknotų?

Kokia A. Smetonos valdymo reikšmė to meto politiniame kontekste?

A. Smetonos valdžia atliko nemažai darbų tam, kad trapus valstybingumas įleistų šaknis. Dar iki autoritarinio režimo įsigalėjimo buvo atlikta žemės reforma, leidusi įgyti dirbamos žemės bežemiams ir mažažemiams, ypatingai daug dėmesio skirta švietimui: kelis kartus išaugo lankančiųjų mokyklą skaičius, pastatytos naujos gimnazijos, specialistus nuo 1922 metų pradėjo rengti Lietuvos Universitetas.

Kitaip tariant, ateities kartoms buvo klojami inteligentijos pamatai, o tai buvo ypatinga misija istorinių aplinkybių kontekste. Žinant, kad carinės priespaudos metais lietuvybė buvo gyva išskirtinai valstietijos sluoksnyje, išsilavinusių ir valstybiškai mąstančių stygius buvo opi tautos problema.

Ekonomikoje, ypač Ministro pirmininko Juozo Tūbelio valdymo laikotarpiu, išsiskyrė stipri lito valiuta, dėl to laikyta patikima ir užsienyje. Valdyme nebuvo antisemitizmo ar rasizmo bruožų (priešingai – jau 1934 m. vyko pirmieji teismo procesai prieš hitlerininkus), nors tuo metu tai buvo stiprėjanti tendencija Europoje.

Lietuvoje stiprias pozicijas išlaikę voldemarininkai ragino A.Smetoną kurti valstybę pagal Italijos fašizmo modelį, tačiau A.Smetona ieškojo savito lietuviško kelio, buvo pirmasis Europoje nuteisęs nacių pakalikus Klaipėdos krašte E. Noimaną ir T. Zasą. 1939 m. nacių Vokietija ragino Lietuvą kartu pulti Lenkiją, bet A.Smetona atsisakė šio pasiūlymo. Tad galima netgi teigti, jog A.Smetona apsaugojo Lietuvą nuo fašizmo ir nacizmo.

Per du tarpukario nepriklausomybės dešimtmečius pavyko subrandinti politinės bendruomenės tradicijas, kurios užtikrino Lietuvos valstybingumo idėjos tęstinumą. Antisovietinis 1941 m. pavergtos tautos sukilimas, stipriausias Baltijos šalyse rezistencijos judėjimas, liudija, jog tautinė Lietuva paklojo pamatus savarankiškai politinei bendruomenei, kurios tradicijas siekė puoselėti jau ir sovietiniame kalėjime gyvenusios ir iš jo ištrūkti siekusios lietuvių tautos kartos.

Be abejo, tarpukaryje buvo neišvengta klaidų. Bene didžiausia jų – tarpukario Lietuvos užsienio politikos architektų pasirinkta geopolitinė formulė įstūmė Lietuvą į akligatvį ir pavertė ją Sovietų Sąjungos geopolitiniu įkaitu.

Vieninteliai sovietai 1920 m. liepos 20 d. Taikos sutartimi Vilnių buvo pripažinę Lietuvai ir šiuo pripažinimu visą tarpukarį grindė savo „skaldyk ir valdyk” geopolitiką. Ši klaida buvo būdinga ne tik A. Smetonai, bet ir visam to meto Lietuvos politiniam elitui. Suprantama, jog tai istorinė pamoka, kurią turime išmokti.

Nepaisant to, galima drąsiai teigti, jog pirmosios Respublikos laikotarpiu subrendo ta lietuvių tautos karta, kuri sovietų okupacijos metais išsaugojo valstybingumo tradiciją ir kovojo už ją. Kitaip tariant, jei ne Vasario 16-oji ir tarpukario Lietuvos valstybė apie Kovo 11-ąją ir visame pasaulyje pripažįstamą Lietuvą šiandien negalėtume kalbėti.

Kartais ne iki galo suvokiame, ką mūsų tautinės valstybės kūrėjams pavyko padaryti. Jie sugebėjo sugebėjo valstiečių tautą „paversti“ savarankišku pasaulio istorijos subjektu – valstybę kuriančia ir puoselėjančia Tauta.

Jeigu nebūtume žengę tautinės valstybės keliu šiandien lietuviai būtų sudarę labiausiai atsilikusį kantoną daugiatautėje valstybėje o ilgainiui galbūt net ir ištirpusį joje. Jeigu ne tautinė Lietuva ir ne A. Smetonos Lietuvos vizija šiandien tikriausiai būtume tik dar viena Baltarusija, visuomene be

tapatybės ir Rusijos satelitas.