Kun. Arnoldas Valkauskas. Kai neieškai Dievo, gali priglausti šėtonas

Leng­va­ti­kys­tė at­ski­ria nuo Die­vo

– Pas­ta­ruo­ju me­tu skel­bia­ma daug bur­ti­nin­kų, ekst­ra­sen­sų, įvai­rių re­li­gi­jų at­sto­vų mo­ky­mų, kaip tei­sin­gai gy­ven­ti, dva­siš­kai to­bu­lė­ti.

Ži­niask­lai­da la­biau pro­vo­kuo­ja žmo­nių prie­ta­rin­gu­mą. Spaus­di­na­mi ho­ros­ko­pai, bū­rė­jų pra­na­šys­tės, po­rų su­de­ri­na­mu­mo žai­di­mai. Žmo­gus daž­nai ne­pa­gal­vo­ja, kad jis yra pa­slap­tis, kad vi­sa bū­tis yra pa­slap­tis. Bū­da­mas ri­bo­tas pa­ži­ni­me jis ga­li pa­si­rink­ti klai­din­gą ke­lią. Vie­nin­te­lis ke­lias yra tei­sin­gas – kai ieš­kai Die­vo, san­ty­kio su Die­vu. Leng­va­ti­kys­tė ar­ba prie­ta­rų nuo­dė­mė at­ski­ria nuo Die­vo. Ga­li juo­kau­da­mas pa­žais­ti, bet dva­si­nia­me pa­sau­ly­je juo­kų nė­ra, iš sa­vo gy­ve­ni­mo juo­ko ne­ga­li da­ry­ti. Žmo­gus net ne­su­si­mąs­to, kad de­di­kuo­ja sa­vo ti­kė­ji­mą tam, ku­ris nė­ra Die­vas.

Ko­dėl žmo­gus ei­na klaus­ti bū­rė­jo? Jis no­ri lai­mės, sau­gu­mo, už­tik­rin­to ry­to­jaus, iš­spręs­ti sa­vo bū­ties pro­ble­mą, no­ri kont­ro­lės. Gy­ve­ni­mas yra ne­kont­ro­liuo­ja­mas, mi­li­jo­nai da­ly­kų nu­tin­ka be mū­sų kont­ro­lės, o no­ras kont­ro­liuo­ti – pre­ten­zi­ja į Die­vo vie­tą. Tai yra pui­ky­bė, pri­siė­mi­mas to­kios ro­lės, ku­ri tik ati­ma ra­my­bę, o ne ją su­tei­kia. Ta­da vyk­dai ne Die­vo va­lią, o sa­vo va­lią, įsi­vaiz­duo­ji, kad ži­nai, kaip tu­ri at­ro­dy­ti pa­sau­lis. Tai reiš­kia, kad pri­pa­žįs­ti, kad yra kaž­kas aukš­čiau už Die­vą. Ėji­mas pas bū­rė­ją – re­li­gi­nis ak­tas, bet taip nu­ver­ti­ni sa­ve, sa­vo ti­kė­ji­mą. O pa­sek­mių bū­na vi­so­kių. Ga­li pa­tek­ti į tą pa­sau­lį, ku­ris eg­zis­tuo­ja, bet mums yra iš da­lies ne­pa­žįs­ta­mas.

– Ka­da pir­mą kar­tą su­si­dū­rė­te su žmo­nė­mis, ku­rie pa­ty­rė dva­sių pa­sau­lio po­vei­kį?

Tai bu­vo Šiau­liuo­se dar 1989-ai­siais. Ša­ly­je bu­vo la­bai pa­pli­tęs spi­ri­tiz­mas, o aš po vie­nų šv. Mi­šių gė­riau ka­vą su gy­dy­to­jais psi­cho­neu­ro­lo­gi­jos dis­pan­se­ry­je. Pa­si­tei­ra­vus, ar da­bar bū­na ap­sė­di­mų, vie­nas psi­chiat­ras pa­sa­kė: „Kiek tik no­ri.“ Gal­vo­jau, kad jam sto­gas pa­čiuo­žė, bet pa­no­rau su ap­sės­tai­siais su­si­tik­ti. Bu­vo to­kia šei­ma – bū­rė­si ada­ta, iš­si­kvie­tė dva­sią, su ja kal­bė­jo­si. Iš pra­džių dva­sia ro­dė rai­des, o pa­skui jie abu ėmė gir­dė­ti bal­sus sa­vo vi­du­je. Dva­sia pri­si­sta­tė, pa­sa­kė, kad ji yra mi­ru­si, K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se pa­lai­do­ta ar­chi­tek­tė. Vi­sa tai šė­to­niš­kas me­las, nes žmo­nių sie­los ne­pa­si­ro­do. Su­tuok­ti­niai taip dva­sia pa­ti­kė­jo, kad net į dar­bą nei­šei­da­vo su ja ne­pa­si­ta­rę. Vė­liau dva­sia din­go, žmo­nes ap­lan­kė bai­si tuš­tu­ma, be va­do jie ne­be­ži­no­jo kaip gy­ven­ti. Ga­liau­siai dva­sia su­grį­žo ne vie­na. Ėmė ty­čio­tis iš su­tuok­ti­nių, ta­da lie­pė vy­rui ir žmo­nai nu­vyk­ti į ka­pi­nes, nu­si­kirp­ti plau­kus ir juos už­kas­ti vie­na­me ka­pe. Jie pa­su­ko ka­pi­nių link, bet ap­lan­kė bai­mė, ku­ri išau­go į pa­ni­kos prie­puo­lį. Su­tuok­ti­niai ne­pa­gal­vo­jo, kad rei­kia ei­ti į kle­bo­ni­ją mal­dos pra­šy­ti – nu­vy­ko į psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nę. Ten to­kių spi­ri­tiz­mo au­kų gu­lė­jo jau ne­ma­žai. Li­go­ni­nė­je jie ga­vo ra­mi­nan­čių­jų, o aš su jais pa­si­kal­bė­jau. Ne­bu­vau ta­da eg­zor­cis­tas, bet nuė­jau į kle­bo­ni­ją. Ra­dau la­bai se­ną eg­zor­ciz­mo kny­gą, ten bu­vo pa­ra­šy­ta, kad be vys­ku­po lei­di­mo nie­ko ne­ga­li da­ryt. Nusp­ren­džiau pir­ma vie­to­je „at­kal­bė­ti“, o pa­skui va­žiuo­ti pas ap­sės­tuo­sius. Ri­zi­ka bu­vo di­de­lė, bet ti­kė­jau, kad Die­vas ma­ne ap­gins. Ne­be­pa­me­nu ge­rai, bet tie su­tuok­ti­niai iš­pa­žin­ties nuė­jo, ko­mu­ni­ją priė­mė ir jiems vis­kas bai­gė­si.

– O kai eg­zor­ciz­mo sean­so me­tu šė­to­nas pa­lie­ka ap­sės­tą­jį ra­my­bė­je, kur jis pa­si­de­da?

Vel­nias – ne pe­rei­na­mo­ji gai­re­lė. Tai yra dva­si­nė bū­tis, ku­rios mes ne­ma­to­me, kaip ne­ma­to­me ir žmo­gaus sie­los. Dva­si­nės bū­tys yra lais­vos, jos pa­si­rin­ko ne tar­nau­ti Die­vui, o neap­kęs­ti Die­viš­ko­jo pa­sau­lio. To­dėl jos vi­sais bū­dais sten­gia­si jį nai­kin­ti, iš­nie­kin­ti. Žmo­gus juk yra su­kur­tas pa­gal Die­vo pa­veiks­lą, tad jos ir žmo­gaus ne­ken­čia. Šių bū­čių yra daug, vie­nos ga­lin­ges­nės, ki­tos ne to­kios ga­lin­gos. Jos sa­vo iden­ti­te­tą ma­to neig­da­mos Die­vo kū­ry­bą. De­mo­nai vei­kia įvai­riais bū­dais, bet ne­ga­li pa­veik­ti žmo­gaus lais­vos va­lios. Jie sten­gia­si, kad žmo­gus priim­tų jų dik­tuo­ja­mas są­ly­gas ir su­nai­kin­tų sa­ve. Mes vi­si pa­žįs­ta­me tą pik­to­sios dva­sios vei­ki­mą.

Šė­to­no tiks­las – žmo­gaus mir­tis

– Ar pik­to­ji dva­sia pri­si­šau­kia­ma min­ti­mis?

Ne, sa­vo el­ge­siu. Min­čių pik­to­ji dva­sia ne­skai­to, kaip ir an­ge­lai ne­skai­to. Pik­to­ji dva­sia ga­li tik iš mū­sų lai­ky­se­nos nu­spė­ti, ką žmo­gus gal­vo­ja. Tik ap­sė­di­mo at­ve­ju ima­mos ata­kuo­ti min­tys. Po­jū­čiais mus ga­li­ma pa­veik­ti – su­ke­lia­mas liū­de­sys, apa­ti­ja, be­jė­giš­ku­mas, nu­si­vy­li­mas, o ta­da pa­ts žmo­gus prii­ma spren­di­mą. Ne­se­niai šven­ti­nau vie­nos mo­ters na­mus po ne­lai­mės. Ap­žiū­rė­jau, ar ne­pri­ka­bi­nė­ta ko­kių pa­pi­ru­sų iš Egip­to su mir­ties kul­to at­sto­vais. Pa­ma­čiau ant pa­lan­gės di­de­lį kry­žių, o kam­pe – ke­ra­mi­nę Bu­dos sta­tu­lė­lę. Pa­sa­kiau, kad ją rei­kia iš­mest, ir tik pa­kė­liau ran­ką, kry­žius pra­dė­jo svy­ruo­ti kaip švy­tuok­lė. Stai­ga jis lio­vė­si švy­tuo­ti, o nu­kry­žiuo­ta­sis at­si­ka­bi­no ir pa­ki­bo že­myn gal­va – de­mo­niš­kai jė­gai ne­pa­ti­ko kry­žius. Ži­no­ma, Bu­dos sta­tu­lė­lė bu­vo su­dau­žy­ta, o įdo­mu tai, kad iš­syk lio­vė­si tą mo­te­rį vi­są gy­ve­ni­mą var­gi­nę gal­vos skaus­mai. Va­di­na­si, de­mo­niš­kas vei­ki­mas taip pa­si­reiš­kė – juk bu­vo ban­do­ma su­de­rin­ti Jė­zų ir Bu­dą.

– Pas­ta­rą­jį mė­ne­sį skel­bia­ma apie dau­gy­bę sa­vi­žu­dy­bių. Ar tai ir­gi pik­to­sios dva­sios įta­ka?

Žmo­gui ima at­ro­dy­ti, kad kan­čia, ne­vil­tis ne­be­pa­ke­lia­mi. At­ro­do, kad kaž­kas pri­spau­dė ir vis­kas ta­po juo­da. Gal tai dep­re­si­ja, ky­lan­ti iš psi­chi­kos, o gal ir de­mo­niš­ki da­ly­kai. Kar­tais ir spe­cia­lis­tui sun­ku tai nu­sta­ty­ti.

– O jei žmo­gus nė­ra ka­ta­li­kas, gal jis pa­lik­tas ra­my­bė­je ir nė­ra nei Die­vo, nei šė­to­no dė­me­sio ob­jek­tas?

– Tai jau tik­rai ne (juo­kia­si). Pik­to­ji dva­sia ga­li ra­miai pa­lik­ti tą, ku­ris jau ap­si­spren­dė blo­gai gy­ven­ti.

Nar­ko­ma­nas ir al­ko­ho­li­kas jau yra pik­to­sios dva­sios ver­gi­jo­je ir šė­to­nui jo nai­kin­ti pa­pil­do­mai ne­be­rei­kia, nes jis pa­ts su­si­nai­kins. Bet Die­vas kiek­vie­ną žmo­gų my­li, nė vie­nas ne­pra­ras­tas. Krikš­ty­to ir ne­krikš­ty­to žmo­gaus si­tua­ci­ja iš prin­ci­po ski­ria­si. Krikš­ty­tas žmo­gus yra Šven­to­sios Dva­sios bu­vei­nė. Pik­to­ji dva­sia krikš­ty­to žmo­gaus bai­siai neap­ken­čia, no­ri su­gun­dy­ti, bet ir nuo jo bė­ga. Pa­go­nis yra at­vi­ras gun­dy­mams, jis ne­tu­ri to­kios ap­sau­gos, bet Die­vas vis tiek žmo­gų kvie­čia į iš­ga­ny­mą. Ko­va vyks­ta nuo­lat, o pa­grin­di­nis vel­nio dar­bo tiks­las – žmo­gaus mir­tis.

Šė­to­nas ne kū­rė­jas,  o ko­pi­juo­to­jas

– Da­bar pa­sau­ly­je įsi­ga­li rei­ki. Kaip ver­ti­na­te to­kį žmo­gaus ke­lią?

Tai bur­tų, ša­ma­niz­mo for­ma. Ko­kias ener­gi­jas tu ga­li val­dy­ti? Kas tu esi toks, kad ga­li ener­gi­jas val­dy­ti? Mal­dos gru­pe­lė­je tu­ri­me vie­ną bu­vu­sį rei­ki meist­rą, ku­ris bu­vo ne­va la­bai pa­žen­gęs, gy­dė vi­są sa­vo šei­mą, kol ne­su­sir­go dep­re­si­ja. Jam ėmė ne­be­si­sek­ti ir žmo­gus pra­dė­jo aiš­kin­tis, kas vyks­ta. Te­ko mels­tis, iš­si­ža­dė­ti šių da­ly­kų, su­si­tai­ky­ti su Baž­ny­čia. Kuo už­sii­ma ša­ma­nas? Jis įsi­ti­ki­nęs, kad ga­li ma­ni­pu­liuo­ti įvai­rio­mis jė­go­mis, dva­sio­mis ir pa­siek­ti no­ri­mo, ge­ro ar­ba blo­go re­zul­ta­to sau ar­ba už­sa­ko­vui ir pa­siim­ti pi­ni­gus.

– Kaip dva­sias at­skir­ti?

Vel­nias nė­ra kū­rė­jas. Jis yra ko­pi­juo­to­jas. Ga­li­ma la­bai daug pa­ra­le­lių ras­ti tarp rei­ki, sek­tų ir ka­ta­li­ky­bės, vi­sur ga­li­ma įžvelg­ti veid­ro­di­nį pa­sau­lį. Sak­ra­men­tus ko­pi­juo­ja pik­to­ji dva­sia, vi­sur yra ini­cia­ci­jos me­cha­niz­mai. Krikš­čio­ny­bė tu­ri krikš­tą, o Rei­ki – ini­cia­ci­ją. Net ban­di­tų bend­ruo­me­nė­se, ma­fi­jo­je yra ini­cia­ci­jos me­cha­niz­mai. Vel­nias tu­ri kaž­kaip įtrauk­ti, tu tu­ri pa­si­ra­šy­ti su juo kont­rak­tą, tad ini­cia­ci­ja – sak­ra­men­to nu­ko­pi­ja­vi­mas. At­ro­do, kad vis­kas be­veik pri­me­na krikš­čio­ny­bę, bet tai ne tas pa­ts. Ki­ta ver­tus, krikš­čio­nių pa­čių ap­lai­du­mas – pa­mirš­ti li­go­nių gy­dy­mą de­dant ran­kas...

– Pas­ta­rai­siais me­tais ste­bi­te dau­giau pik­to­sios dva­sios pa­si­reiš­ki­mų ar ma­žiau?

Jų žy­miai dau­gė­ja. Žmo­nių ti­kė­ji­mas ne­pas­tip­rė­jo, o pa­si­da­rė la­bai var­to­to­jiš­kas. Nė­ra au­kos ti­kė­ji­me, pa­si­ti­kė­ji­mo Die­vu. Net tarp ku­ni­gų tas pa­si­ti­kė­ji­mas pa­ki­tęs – mes vi­si sa­vo laik­me­čio vai­kai. Karš­to san­ty­kio su Die­vu yra ma­žai, su­si­kur­tas pa­to­gus Die­vas, ku­riuo ga­li­ma ma­ni­pu­liuo­ti, var­to­ti. Su­si­for­ma­vęs toks ma­giš­kas san­ty­kis, kai pra­šai Die­vo kaž­ko duo­ti, tau pa­tar­nau­ti. Žmo­gus ne­be­si­jau­čia Die­vo va­lios vyk­dy­to­ju, o pa­ts yra vieš­pats. Tai tik ati­ma ra­my­bę, džiaugs­mą.

– Kaip daž­nai žmo­nėms pri­rei­kia eg­zor­cis­to pa­gal­bos?

Kas­dien ir po 10 žmo­nių pra­šo. La­bai grei­tai žmo­gus neiš­si­lais­vi­na. Tu­ri pa­si­keis­ti, pa­keis­ti mąs­ty­mą. Jei pa­kak­tų tik eg­zor­cis­to įsi­ki­ši­mo, žmo­gus lik­tų gy­ven­ti se­na­me pa­sau­ly­je. Rei­kia pa­ma­ty­ti vi­siš­kai ki­tą pa­sau­lį. Ne­se­niai tu­rė­jau at­ve­jį – vai­ki­nas pa­ra­šė laiš­ką šė­to­nui ir jį su­de­gi­no. Po to jau­nuo­lį iš­tik­da­vo tran­so bū­se­nos, jį la­bai trauk­da­vo į ka­pi­nes pa­mink­lų var­ty­ti. Ke­li psi­chiat­rai nu­sta­tė, kad jis svei­kas. Nu­va­žia­vau į jo na­mus – mal­dos jis ne­ga­lė­jo pa­kęs­ti, dre­bė­da­vo, net ša­lia sė­dė­ti ne­pa­vy­ko. Vis­ko ten bu­vo, vi­sa šei­ma la­bai daug mel­dė­si. Rei­kė­jo pu­sant­rų me­tų mal­dų, nuo­la­ti­nių šv. Mi­šių lan­ky­mo, kas­dien ei­ti ko­mu­ni­jos, kol iš­si­lais­vi­no.

– Fil­muo­se ro­do­mi eg­zor­ciz­mo sean­sų reiš­ki­niai vyks­ta rea­ly­bė­je?

Vis­kas rea­lu. Ko tik ne­bū­na, vi­si ho­li­vu­di­nių fil­mų vaiz­dai bū­na rea­ly­bė­je. Jei žmo­gus ti­ki­si, kad leng­vai išeis iš si­tua­ci­jos – klys­ta. Siu­tas ima, kai kal­ba­ma, kad žmo­gus „iš­si­va­lė“, pa­ty­rė iš­va­ly­mo apei­gas ir pan. Čia tu­ri Die­vą at­ras­ti, tu­ri su­pras­ti sa­vo ri­bo­tu­mą. Kai san­do­rį su pik­tuo­ju su­da­rai, jis duo­da šlo­vės, o ti­kė­ji­mo ke­ly rei­kia iš­tver­mės. Die­vas pa­tik­ri­na, ar tu tik­rai juo pa­si­ti­ki, duo­da ma­lo­nių, bet ir lei­džia ap­si­dau­žy­ti, kad neiš­puik­tum.

– Žmo­nės pa­si­ren­ka ki­tą ti­kė­ji­mą teig­da­mi, kad ka­ta­li­ky­bė­je per daug liū­de­sio, kan­čios.

Kas man ga­li teik­ti tik­rą džiaugs­mą? Tik Die­vas. Jis su­kū­rė šį pa­sau­lį ir ži­no tiks­lą. Jei aš gal­vo­ju, kad ži­nau sa­vo tiks­lą, pa­tei­si­ni­mą ir pra­smę, aš sa­ve ap­gau­nu. Žmo­nės kaž­ka­da ti­kė­jo švie­siu ko­mu­niz­mo ry­to­ju­mi, net gal­vas pa­dė­jo, bet sis­te­ma žlu­go. Daug kuo ga­li­ma ti­kėt, bet liūd­nai at­ro­do tas bu­diz­mas, kriš­naiz­mas. Tai nor­ma­lūs de­mo­niš­ki ap­si­reiš­ki­mai. Kas yra užuo­jau­ta? Kai ti­ki kar­ma, vie­tos užuo­jau­tai ne­lie­ka. Jei ta­vo ko­jos ir ran­kos iš­suk­tos, tai ir gu­lėk, nes praei­ta­me gy­ve­ni­me pri­si­dir­bai. O krikš­čio­niš­kas ti­kė­ji­mas sa­ko, kad žmo­gui mak­si­ma­liai rei­kia mei­lės. Bu­diz­mas gal ro­man­tiš­kai at­ro­do, bet žmo­gui rei­kia jaus­mų, emo­ci­jų, rei­kia mei­lės bū­ti priim­tam ir sa­ve mei­lei ati­duo­ti. Kai Die­vas pa­ts sa­ve ap­reiš­kia, tu jį prii­mi ir kan­čia įgau­na ki­tą pra­smę.

Šaltinis: savaitrastis.siauliaiplius.lt