Kun. Arnoldas Valkauskas. Kai neieškai Dievo, gali priglausti šėtonas

Leng­va­ti­kys­tė at­ski­ria nuo Die­vo – Pas­ta­ruo­ju me­tu skel­bia­ma daug bur­ti­nin­kų, ekst­ra­sen­sų, įvai­rių re­li­gi­jų ...



Leng­va­ti­kys­tė at­ski­ria nuo Die­vo

– Pas­ta­ruo­ju me­tu skel­bia­ma daug bur­ti­nin­kų, ekst­ra­sen­sų, įvai­rių re­li­gi­jų at­sto­vų mo­ky­mų, kaip tei­sin­gai gy­ven­ti, dva­siš­kai to­bu­lė­ti.

Ži­niask­lai­da la­biau pro­vo­kuo­ja žmo­nių prie­ta­rin­gu­mą. Spaus­di­na­mi ho­ros­ko­pai, bū­rė­jų pra­na­šys­tės, po­rų su­de­ri­na­mu­mo žai­di­mai. Žmo­gus daž­nai ne­pa­gal­vo­ja, kad jis yra pa­slap­tis, kad vi­sa bū­tis yra pa­slap­tis. Bū­da­mas ri­bo­tas pa­ži­ni­me jis ga­li pa­si­rink­ti klai­din­gą ke­lią. Vie­nin­te­lis ke­lias yra tei­sin­gas – kai ieš­kai Die­vo, san­ty­kio su Die­vu. Leng­va­ti­kys­tė ar­ba prie­ta­rų nuo­dė­mė at­ski­ria nuo Die­vo. Ga­li juo­kau­da­mas pa­žais­ti, bet dva­si­nia­me pa­sau­ly­je juo­kų nė­ra, iš sa­vo gy­ve­ni­mo juo­ko ne­ga­li da­ry­ti. Žmo­gus net ne­su­si­mąs­to, kad de­di­kuo­ja sa­vo ti­kė­ji­mą tam, ku­ris nė­ra Die­vas.

Ko­dėl žmo­gus ei­na klaus­ti bū­rė­jo? Jis no­ri lai­mės, sau­gu­mo, už­tik­rin­to ry­to­jaus, iš­spręs­ti sa­vo bū­ties pro­ble­mą, no­ri kont­ro­lės. Gy­ve­ni­mas yra ne­kont­ro­liuo­ja­mas, mi­li­jo­nai da­ly­kų nu­tin­ka be mū­sų kont­ro­lės, o no­ras kont­ro­liuo­ti – pre­ten­zi­ja į Die­vo vie­tą. Tai yra pui­ky­bė, pri­siė­mi­mas to­kios ro­lės, ku­ri tik ati­ma ra­my­bę, o ne ją su­tei­kia. Ta­da vyk­dai ne Die­vo va­lią, o sa­vo va­lią, įsi­vaiz­duo­ji, kad ži­nai, kaip tu­ri at­ro­dy­ti pa­sau­lis. Tai reiš­kia, kad pri­pa­žįs­ti, kad yra kaž­kas aukš­čiau už Die­vą. Ėji­mas pas bū­rė­ją – re­li­gi­nis ak­tas, bet taip nu­ver­ti­ni sa­ve, sa­vo ti­kė­ji­mą. O pa­sek­mių bū­na vi­so­kių. Ga­li pa­tek­ti į tą pa­sau­lį, ku­ris eg­zis­tuo­ja, bet mums yra iš da­lies ne­pa­žįs­ta­mas.

– Ka­da pir­mą kar­tą su­si­dū­rė­te su žmo­nė­mis, ku­rie pa­ty­rė dva­sių pa­sau­lio po­vei­kį?

Tai bu­vo Šiau­liuo­se dar 1989-ai­siais. Ša­ly­je bu­vo la­bai pa­pli­tęs spi­ri­tiz­mas, o aš po vie­nų šv. Mi­šių gė­riau ka­vą su gy­dy­to­jais psi­cho­neu­ro­lo­gi­jos dis­pan­se­ry­je. Pa­si­tei­ra­vus, ar da­bar bū­na ap­sė­di­mų, vie­nas psi­chiat­ras pa­sa­kė: „Kiek tik no­ri.“ Gal­vo­jau, kad jam sto­gas pa­čiuo­žė, bet pa­no­rau su ap­sės­tai­siais su­si­tik­ti. Bu­vo to­kia šei­ma – bū­rė­si ada­ta, iš­si­kvie­tė dva­sią, su ja kal­bė­jo­si. Iš pra­džių dva­sia ro­dė rai­des, o pa­skui jie abu ėmė gir­dė­ti bal­sus sa­vo vi­du­je. Dva­sia pri­si­sta­tė, pa­sa­kė, kad ji yra mi­ru­si, K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se pa­lai­do­ta ar­chi­tek­tė. Vi­sa tai šė­to­niš­kas me­las, nes žmo­nių sie­los ne­pa­si­ro­do. Su­tuok­ti­niai taip dva­sia pa­ti­kė­jo, kad net į dar­bą nei­šei­da­vo su ja ne­pa­si­ta­rę. Vė­liau dva­sia din­go, žmo­nes ap­lan­kė bai­si tuš­tu­ma, be va­do jie ne­be­ži­no­jo kaip gy­ven­ti. Ga­liau­siai dva­sia su­grį­žo ne vie­na. Ėmė ty­čio­tis iš su­tuok­ti­nių, ta­da lie­pė vy­rui ir žmo­nai nu­vyk­ti į ka­pi­nes, nu­si­kirp­ti plau­kus ir juos už­kas­ti vie­na­me ka­pe. Jie pa­su­ko ka­pi­nių link, bet ap­lan­kė bai­mė, ku­ri išau­go į pa­ni­kos prie­puo­lį. Su­tuok­ti­niai ne­pa­gal­vo­jo, kad rei­kia ei­ti į kle­bo­ni­ją mal­dos pra­šy­ti – nu­vy­ko į psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nę. Ten to­kių spi­ri­tiz­mo au­kų gu­lė­jo jau ne­ma­žai. Li­go­ni­nė­je jie ga­vo ra­mi­nan­čių­jų, o aš su jais pa­si­kal­bė­jau. Ne­bu­vau ta­da eg­zor­cis­tas, bet nuė­jau į kle­bo­ni­ją. Ra­dau la­bai se­ną eg­zor­ciz­mo kny­gą, ten bu­vo pa­ra­šy­ta, kad be vys­ku­po lei­di­mo nie­ko ne­ga­li da­ryt. Nusp­ren­džiau pir­ma vie­to­je „at­kal­bė­ti“, o pa­skui va­žiuo­ti pas ap­sės­tuo­sius. Ri­zi­ka bu­vo di­de­lė, bet ti­kė­jau, kad Die­vas ma­ne ap­gins. Ne­be­pa­me­nu ge­rai, bet tie su­tuok­ti­niai iš­pa­žin­ties nuė­jo, ko­mu­ni­ją priė­mė ir jiems vis­kas bai­gė­si.

– O kai eg­zor­ciz­mo sean­so me­tu šė­to­nas pa­lie­ka ap­sės­tą­jį ra­my­bė­je, kur jis pa­si­de­da?

Vel­nias – ne pe­rei­na­mo­ji gai­re­lė. Tai yra dva­si­nė bū­tis, ku­rios mes ne­ma­to­me, kaip ne­ma­to­me ir žmo­gaus sie­los. Dva­si­nės bū­tys yra lais­vos, jos pa­si­rin­ko ne tar­nau­ti Die­vui, o neap­kęs­ti Die­viš­ko­jo pa­sau­lio. To­dėl jos vi­sais bū­dais sten­gia­si jį nai­kin­ti, iš­nie­kin­ti. Žmo­gus juk yra su­kur­tas pa­gal Die­vo pa­veiks­lą, tad jos ir žmo­gaus ne­ken­čia. Šių bū­čių yra daug, vie­nos ga­lin­ges­nės, ki­tos ne to­kios ga­lin­gos. Jos sa­vo iden­ti­te­tą ma­to neig­da­mos Die­vo kū­ry­bą. De­mo­nai vei­kia įvai­riais bū­dais, bet ne­ga­li pa­veik­ti žmo­gaus lais­vos va­lios. Jie sten­gia­si, kad žmo­gus priim­tų jų dik­tuo­ja­mas są­ly­gas ir su­nai­kin­tų sa­ve. Mes vi­si pa­žįs­ta­me tą pik­to­sios dva­sios vei­ki­mą.

Šė­to­no tiks­las – žmo­gaus mir­tis

– Ar pik­to­ji dva­sia pri­si­šau­kia­ma min­ti­mis?

Ne, sa­vo el­ge­siu. Min­čių pik­to­ji dva­sia ne­skai­to, kaip ir an­ge­lai ne­skai­to. Pik­to­ji dva­sia ga­li tik iš mū­sų lai­ky­se­nos nu­spė­ti, ką žmo­gus gal­vo­ja. Tik ap­sė­di­mo at­ve­ju ima­mos ata­kuo­ti min­tys. Po­jū­čiais mus ga­li­ma pa­veik­ti – su­ke­lia­mas liū­de­sys, apa­ti­ja, be­jė­giš­ku­mas, nu­si­vy­li­mas, o ta­da pa­ts žmo­gus prii­ma spren­di­mą. Ne­se­niai šven­ti­nau vie­nos mo­ters na­mus po ne­lai­mės. Ap­žiū­rė­jau, ar ne­pri­ka­bi­nė­ta ko­kių pa­pi­ru­sų iš Egip­to su mir­ties kul­to at­sto­vais. Pa­ma­čiau ant pa­lan­gės di­de­lį kry­žių, o kam­pe – ke­ra­mi­nę Bu­dos sta­tu­lė­lę. Pa­sa­kiau, kad ją rei­kia iš­mest, ir tik pa­kė­liau ran­ką, kry­žius pra­dė­jo svy­ruo­ti kaip švy­tuok­lė. Stai­ga jis lio­vė­si švy­tuo­ti, o nu­kry­žiuo­ta­sis at­si­ka­bi­no ir pa­ki­bo že­myn gal­va – de­mo­niš­kai jė­gai ne­pa­ti­ko kry­žius. Ži­no­ma, Bu­dos sta­tu­lė­lė bu­vo su­dau­žy­ta, o įdo­mu tai, kad iš­syk lio­vė­si tą mo­te­rį vi­są gy­ve­ni­mą var­gi­nę gal­vos skaus­mai. Va­di­na­si, de­mo­niš­kas vei­ki­mas taip pa­si­reiš­kė – juk bu­vo ban­do­ma su­de­rin­ti Jė­zų ir Bu­dą.

– Pas­ta­rą­jį mė­ne­sį skel­bia­ma apie dau­gy­bę sa­vi­žu­dy­bių. Ar tai ir­gi pik­to­sios dva­sios įta­ka?

Žmo­gui ima at­ro­dy­ti, kad kan­čia, ne­vil­tis ne­be­pa­ke­lia­mi. At­ro­do, kad kaž­kas pri­spau­dė ir vis­kas ta­po juo­da. Gal tai dep­re­si­ja, ky­lan­ti iš psi­chi­kos, o gal ir de­mo­niš­ki da­ly­kai. Kar­tais ir spe­cia­lis­tui sun­ku tai nu­sta­ty­ti.

– O jei žmo­gus nė­ra ka­ta­li­kas, gal jis pa­lik­tas ra­my­bė­je ir nė­ra nei Die­vo, nei šė­to­no dė­me­sio ob­jek­tas?

– Tai jau tik­rai ne (juo­kia­si). Pik­to­ji dva­sia ga­li ra­miai pa­lik­ti tą, ku­ris jau ap­si­spren­dė blo­gai gy­ven­ti.
Nar­ko­ma­nas ir al­ko­ho­li­kas jau yra pik­to­sios dva­sios ver­gi­jo­je ir šė­to­nui jo nai­kin­ti pa­pil­do­mai ne­be­rei­kia, nes jis pa­ts su­si­nai­kins. Bet Die­vas kiek­vie­ną žmo­gų my­li, nė vie­nas ne­pra­ras­tas. Krikš­ty­to ir ne­krikš­ty­to žmo­gaus si­tua­ci­ja iš prin­ci­po ski­ria­si. Krikš­ty­tas žmo­gus yra Šven­to­sios Dva­sios bu­vei­nė. Pik­to­ji dva­sia krikš­ty­to žmo­gaus bai­siai neap­ken­čia, no­ri su­gun­dy­ti, bet ir nuo jo bė­ga. Pa­go­nis yra at­vi­ras gun­dy­mams, jis ne­tu­ri to­kios ap­sau­gos, bet Die­vas vis tiek žmo­gų kvie­čia į iš­ga­ny­mą. Ko­va vyks­ta nuo­lat, o pa­grin­di­nis vel­nio dar­bo tiks­las – žmo­gaus mir­tis.

Šė­to­nas ne kū­rė­jas,  o ko­pi­juo­to­jas

– Da­bar pa­sau­ly­je įsi­ga­li rei­ki. Kaip ver­ti­na­te to­kį žmo­gaus ke­lią?

Tai bur­tų, ša­ma­niz­mo for­ma. Ko­kias ener­gi­jas tu ga­li val­dy­ti? Kas tu esi toks, kad ga­li ener­gi­jas val­dy­ti? Mal­dos gru­pe­lė­je tu­ri­me vie­ną bu­vu­sį rei­ki meist­rą, ku­ris bu­vo ne­va la­bai pa­žen­gęs, gy­dė vi­są sa­vo šei­mą, kol ne­su­sir­go dep­re­si­ja. Jam ėmė ne­be­si­sek­ti ir žmo­gus pra­dė­jo aiš­kin­tis, kas vyks­ta. Te­ko mels­tis, iš­si­ža­dė­ti šių da­ly­kų, su­si­tai­ky­ti su Baž­ny­čia. Kuo už­sii­ma ša­ma­nas? Jis įsi­ti­ki­nęs, kad ga­li ma­ni­pu­liuo­ti įvai­rio­mis jė­go­mis, dva­sio­mis ir pa­siek­ti no­ri­mo, ge­ro ar­ba blo­go re­zul­ta­to sau ar­ba už­sa­ko­vui ir pa­siim­ti pi­ni­gus.

– Kaip dva­sias at­skir­ti?

Vel­nias nė­ra kū­rė­jas. Jis yra ko­pi­juo­to­jas. Ga­li­ma la­bai daug pa­ra­le­lių ras­ti tarp rei­ki, sek­tų ir ka­ta­li­ky­bės, vi­sur ga­li­ma įžvelg­ti veid­ro­di­nį pa­sau­lį. Sak­ra­men­tus ko­pi­juo­ja pik­to­ji dva­sia, vi­sur yra ini­cia­ci­jos me­cha­niz­mai. Krikš­čio­ny­bė tu­ri krikš­tą, o Rei­ki – ini­cia­ci­ją. Net ban­di­tų bend­ruo­me­nė­se, ma­fi­jo­je yra ini­cia­ci­jos me­cha­niz­mai. Vel­nias tu­ri kaž­kaip įtrauk­ti, tu tu­ri pa­si­ra­šy­ti su juo kont­rak­tą, tad ini­cia­ci­ja – sak­ra­men­to nu­ko­pi­ja­vi­mas. At­ro­do, kad vis­kas be­veik pri­me­na krikš­čio­ny­bę, bet tai ne tas pa­ts. Ki­ta ver­tus, krikš­čio­nių pa­čių ap­lai­du­mas – pa­mirš­ti li­go­nių gy­dy­mą de­dant ran­kas...

– Pas­ta­rai­siais me­tais ste­bi­te dau­giau pik­to­sios dva­sios pa­si­reiš­ki­mų ar ma­žiau?

Jų žy­miai dau­gė­ja. Žmo­nių ti­kė­ji­mas ne­pas­tip­rė­jo, o pa­si­da­rė la­bai var­to­to­jiš­kas. Nė­ra au­kos ti­kė­ji­me, pa­si­ti­kė­ji­mo Die­vu. Net tarp ku­ni­gų tas pa­si­ti­kė­ji­mas pa­ki­tęs – mes vi­si sa­vo laik­me­čio vai­kai. Karš­to san­ty­kio su Die­vu yra ma­žai, su­si­kur­tas pa­to­gus Die­vas, ku­riuo ga­li­ma ma­ni­pu­liuo­ti, var­to­ti. Su­si­for­ma­vęs toks ma­giš­kas san­ty­kis, kai pra­šai Die­vo kaž­ko duo­ti, tau pa­tar­nau­ti. Žmo­gus ne­be­si­jau­čia Die­vo va­lios vyk­dy­to­ju, o pa­ts yra vieš­pats. Tai tik ati­ma ra­my­bę, džiaugs­mą.

– Kaip daž­nai žmo­nėms pri­rei­kia eg­zor­cis­to pa­gal­bos?

Kas­dien ir po 10 žmo­nių pra­šo. La­bai grei­tai žmo­gus neiš­si­lais­vi­na. Tu­ri pa­si­keis­ti, pa­keis­ti mąs­ty­mą. Jei pa­kak­tų tik eg­zor­cis­to įsi­ki­ši­mo, žmo­gus lik­tų gy­ven­ti se­na­me pa­sau­ly­je. Rei­kia pa­ma­ty­ti vi­siš­kai ki­tą pa­sau­lį. Ne­se­niai tu­rė­jau at­ve­jį – vai­ki­nas pa­ra­šė laiš­ką šė­to­nui ir jį su­de­gi­no. Po to jau­nuo­lį iš­tik­da­vo tran­so bū­se­nos, jį la­bai trauk­da­vo į ka­pi­nes pa­mink­lų var­ty­ti. Ke­li psi­chiat­rai nu­sta­tė, kad jis svei­kas. Nu­va­žia­vau į jo na­mus – mal­dos jis ne­ga­lė­jo pa­kęs­ti, dre­bė­da­vo, net ša­lia sė­dė­ti ne­pa­vy­ko. Vis­ko ten bu­vo, vi­sa šei­ma la­bai daug mel­dė­si. Rei­kė­jo pu­sant­rų me­tų mal­dų, nuo­la­ti­nių šv. Mi­šių lan­ky­mo, kas­dien ei­ti ko­mu­ni­jos, kol iš­si­lais­vi­no.

– Fil­muo­se ro­do­mi eg­zor­ciz­mo sean­sų reiš­ki­niai vyks­ta rea­ly­bė­je?

Vis­kas rea­lu. Ko tik ne­bū­na, vi­si ho­li­vu­di­nių fil­mų vaiz­dai bū­na rea­ly­bė­je. Jei žmo­gus ti­ki­si, kad leng­vai išeis iš si­tua­ci­jos – klys­ta. Siu­tas ima, kai kal­ba­ma, kad žmo­gus „iš­si­va­lė“, pa­ty­rė iš­va­ly­mo apei­gas ir pan. Čia tu­ri Die­vą at­ras­ti, tu­ri su­pras­ti sa­vo ri­bo­tu­mą. Kai san­do­rį su pik­tuo­ju su­da­rai, jis duo­da šlo­vės, o ti­kė­ji­mo ke­ly rei­kia iš­tver­mės. Die­vas pa­tik­ri­na, ar tu tik­rai juo pa­si­ti­ki, duo­da ma­lo­nių, bet ir lei­džia ap­si­dau­žy­ti, kad neiš­puik­tum.

– Žmo­nės pa­si­ren­ka ki­tą ti­kė­ji­mą teig­da­mi, kad ka­ta­li­ky­bė­je per daug liū­de­sio, kan­čios.

Kas man ga­li teik­ti tik­rą džiaugs­mą? Tik Die­vas. Jis su­kū­rė šį pa­sau­lį ir ži­no tiks­lą. Jei aš gal­vo­ju, kad ži­nau sa­vo tiks­lą, pa­tei­si­ni­mą ir pra­smę, aš sa­ve ap­gau­nu. Žmo­nės kaž­ka­da ti­kė­jo švie­siu ko­mu­niz­mo ry­to­ju­mi, net gal­vas pa­dė­jo, bet sis­te­ma žlu­go. Daug kuo ga­li­ma ti­kėt, bet liūd­nai at­ro­do tas bu­diz­mas, kriš­naiz­mas. Tai nor­ma­lūs de­mo­niš­ki ap­si­reiš­ki­mai. Kas yra užuo­jau­ta? Kai ti­ki kar­ma, vie­tos užuo­jau­tai ne­lie­ka. Jei ta­vo ko­jos ir ran­kos iš­suk­tos, tai ir gu­lėk, nes praei­ta­me gy­ve­ni­me pri­si­dir­bai. O krikš­čio­niš­kas ti­kė­ji­mas sa­ko, kad žmo­gui mak­si­ma­liai rei­kia mei­lės. Bu­diz­mas gal ro­man­tiš­kai at­ro­do, bet žmo­gui rei­kia jaus­mų, emo­ci­jų, rei­kia mei­lės bū­ti priim­tam ir sa­ve mei­lei ati­duo­ti. Kai Die­vas pa­ts sa­ve ap­reiš­kia, tu jį prii­mi ir kan­čia įgau­na ki­tą pra­smę.

Susiję straipsniai

Religija 7053868770047424783

Rašyti komentarą

  1. "Bet Die­vas kiek­vie­ną žmo­gų my­li, nė vie­nas ne­pra­ras­tas. " Man čia nesusiveda galai. Jei nė vienas neprarastas, tai žmogus neturi laisvės ir pragaras arba uždarytas, arba jo išvis nėra. Nesuprantu, gal kunigas čia ką nors kita norėjo pasakyti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Toks geras tinklaraštis ir geras straipsnis, o niekas nekomentuoja. Labiausiai džiaugiuosi, kad kunigas pasisakė prieš Jėzaus gretinimą su visokiais pseudodvasiniais dalykais, prieš jo derinimą su budizmu ir kitomis netikrybėmis. O šiais laikais toks lyginimas yra įprastas ir laikomas pažangiu. Kokia bjaurastis. Jėzus su nieku nesulyginamas ir niekuo nepakeičiamas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-02-05 12:57

    Kai neieškai Dievo, tai jau tave yra suradęs šėtonas...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2015-07-01 22:16

    To Jota. Tikriausiai mintis buvo, kad ir ka zmogus prisidirbtu jis turi sansa gristi gyventi laiminga gyvenima, nes Dievas mus myli. Pvz. zmogus tampa apsestas, bet nuejes pas kuniga, i misias, ispazinties, priemes komunija issikapsto del Dievo pagalbos. Dievas mums suteikia pagalba, nes besalygiskai myli.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2015-08-14 20:02

    O kodel manote, kad tik katalikybe yra gerai, o visi kiti tikejimai jau yra blogai (neskaitant sektu ir kt.)? Kaip galima teigti kad butent jusu religija yra teisinga? Ir jau tai yra saves iskelimas i virsu ir susireiksminimas, nesusimastet nei vienas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kalbama ne apie religiją kaip tokią, bet apie Jėzaus asmenį. Kaip religija krikščionybė beveik niekuo nesiskiria nuo kitų, na, gal truputį lankstesnė už kitas, lengviau prisitaiko prie kultūrų įvairovės. O štai Jėzus, tiksliau, Jo Asmuo yra visai kas kita. Ir mes aukštinam ne save, o Jėzaus Asmenį. :)

      Panaikinti
  6. Vai tai tau. Misios ir yra misios. O tikejimas i Gyva Dieva visada sugrizta su kaupu. Man irgi uzkliuvo tas jo pasakymas. Nera prarastas. Nera prarastas tik tokiu atveju jei savo sirdi atidave Jezui ir tokia islaikys iki galo.
    Juk pasakyta kad tik nedaugelis eina tuo siauru keliu, o dauguma renkasi platu kelia, kuris juos veda i amzina prazuti. O siaip Rom 3 skyrius sako 'visi' nusidejo ir stokoja Dievo garbes. Visi. Taciau tiems 'visiems' visgi yra sancas pas Teti. O kas liecia kriksta tai krikstijamasi tuomet kada zmogus suvokia. Tuomet jo nuodeminga sazine su visa nesvara paskandinama vandeni ir zmogus prisikelia naujam gyvenimui. Kitokios kriksto apeigos kuomet vaikai kudykiai ir to dar tikrai nesuvokia uz juos to daryti nereiketu. Juk Sventas Rastas moko kad kai tevai tikintys tuomet ir ju vaikas pasventinamas. Na o kai jis suauga tiek kad suprastu kas ir kaip tuomet ir laikas atgimimui ir krikstui. Jono 3sk.
    Labai svarbu kad tikintieji patys skaitytu Biblija ir atskirtu pelus nuo grudu.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2015-08-19 21:21

    Teisingai, šviesa kuria tamsa griauna, ir neaišku kodėl, dvikojis padaras žmogus pasirenka viena iš dviejų, tik kodėl?, į tą klausimą gali atsakyt tik Dievas, bet jo nepaklausi.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2015-08-22 17:50

    "Daug kuo ga­li­ma ti­kėt, bet liūd­nai at­ro­do tas bu­diz­mas, kriš­naiz­mas. Tai nor­ma­lūs de­mo­niš­ki ap­si­reiš­ki­mai"

    Toks kunigo akibrokštas labai "dera" prie nuolatinio RKB kvietimo tarpreliginiam dialogui, jau nekalbant, kad toks teiginys niekuo negrindžiamas :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Labai geras staipsnis, tikrai reikia susimąstyti kaip svarbu yra tikėti į Dieva, nes be jo žmogus yra tuscias, setonas tarsi gyvatė visada gyndys, kad nusitemtu į pekla.. duos gražu saldaini su nuodais...

    AtsakytiPanaikinti
  10. Labai geras staipsnis, tikrai reikia susimąstyti kaip svarbu yra tikėti į Dieva, nes be jo žmogus yra tuscias, setonas tarsi gyvatė visada gyndys, kad nusitemtu į pekla.. duos gražu saldaini su nuodais...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item