Kęstutis Jaskelevičius. Tautos tapatybės vagystė

Kritinis žvilgsnis Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva pernai rudenį šalies mokyklose buvo atliktas pilietiškumo tyrimas. Pa...



Kritinis žvilgsnis

Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva pernai rudenį šalies mokyklose buvo atliktas pilietiškumo tyrimas. Pamėginta išsiaiškinti, kiek aštuntųjų klasių moksleivių save tapatina su Europa, o kiek su savo šalimi. Pasirodė, kad tik 32 proc. aštuntokų siekia europinės tapatybės. Tokie rezultatai nuliūdino liberaliomis pažiūromis garsėjantį švietimo ir mokslo ministrą. Mat kitose šalyse net 80 proc. moksleivių save tapatina su Europos piliečiu.

Moksleivių pilietiškumo tyrimas, kuris buvo finansuojamas europinėmis lėšomis ir, beje, inicijuotas ES institucijų, atskleidė bent keletą keistų dalykų. Pirma, pilietiškumas, kurio tikrąją esmę vargu ar suvokė tiriamųjų moksleivių grupė, buvo visiškai atsietas nuo tautiškumo. Šitaip moksleiviams peršama nuostata, kad tautinė priklausomybė yra tarsi antraeilis dalykas, nevertas kokio nors atskiro aptarimo ir dėl savo mažareikšmiškumo neturėsiantis esminės įtakos jaunuolių vertybinėms pozicijoms. Ir antroji slapta tyrėjų mintis, sklandžiai išplaukianti iš peršamos pilietiškumo nuostatos, skelbė, kad sieti save su tautine valstybe yra nemodernu ir provincialu. Šiuolaikiška laikyti save Europos piliečiu.

Ar bereikia dar kokių komentarų? Ar vien šis tyrimas moksleivių tarpe neatskleidžia kai kurių giluminių procesų ir jų tikslų? Ar panašaus pobūdžio tyrimai nėra savotiški kontroliniai patikrinimai? Patikrinimai, kaip sklandžiai vyksta nutautinimas mažesnėse valstybėse?

Pakeisti tautiniu pagrindu jau susiformavusią individų sąmonę yra beviltiška, o štai paveikti besistiebiančią kartą gana perspektyvu. Tereikia iš bręstančios sąmonės išlukštenti etninės tapatybės suvokimą, nukirsdinti tautiškumo šaknis, o susidariusią tuštumą užpildyti bedvasio pilietiškumo pelais. Šitaip per keletą kartų įmanoma suformuoti teritorijas, kuriose gyvens etninius genus prarandantys piliečiai – mutantai, pasirengę ištikimai tarnauti multikultūrinio liberalizmo idėjai, už kurios slėpsis Europos esminę konstrukciją formuojančios nacijos.

Beje, neprošal būtų įvertinti ir mūsų pačių, kurie priskiria save lietuvių tautai, indėlį į nutautėjimo skatinimą ir tapatybės netektį. Štai daugybės pagyrų pelnęs ir plačiai garbinamas Tomas Venclova prieš 12 metų rašė: „Man tautos klestėjimas ir netgi paprasčiausias išlikimas yra abejotinas laimėjimas, jeigu jį reikia pirkti už kitų neapykantą kitiems, už „priešiškų elementų“ slopinimo kainą, už konformizmą ir melo kainą. Tauta man brangi tiek, kiek jos papročiai, istorija ir dabartis įkūnija tiesą ir laisvę – vertybes, aukštesnes už pačią tautą.“ Ar tai nėra būtent konformisto, kuris, aplinkybėms lėmus, neteko savo etninių šaknų, pamokslavimas? Ar yra prasmės kalbėti apie tiesą ir laisvę, kaip apie abstrakčiąsias vertybes, siejant jas su tautos išlikimu? Ar tautinis ir religinis bendrumas nėra emocinė jėga, kuri įtvirtina mumyse šias ir daugelį kitų vertybių? Ir kodėl būtina priešpastatyti tautą ir tiesą bei laisvę, pastarąsias išaukštinant ir šitaip suabsoliutinant šias pamatines humanistines vertybes?

Deja, tai yra kosmopolitiškasis pasaulio suvokimas, kurį formuoja tikėjimas tautų asimiliacijos ir išnykimo idėja. Tačiau esama ir kito tikėjimo, kuris ilgus dešimtmečius buvo ir tėra slopinamas. Vis daugiau Europos gyventojų užduoda vieną itin reikšmingą klausimą. Koks yra jų bendrystės matas, koks kultūrinis pagrindas sudaro jų tapatybę, kokios istorinės ir vertybinės nuostatos juos vienija? Visus šiuos dalykus gana taikliai interpretuoja olandų rašytojas Leonas de Winteris. Štai kelios jo mintys iš interviu Vokietijos savaitraščiui „Der Spiegel“: „Aš netikiu, kad egzistuoja pakankamas bendras kultūrinis pagrindas, pateisinantis ES struktūrą. Ką žmonės nori pabrėžti, kai vadina save europiečiais ar tvirtina siekią europinės tapatybės? Man Europa tėra geografinis terminas, apibūdinantis grupę valstybių, įsikūrusių į Vakarus nuo Azijos. Keista, kad kai kurie šių valstybių piliečiai tiki, kad Europos kultūroje kažkas egzistuoja, kas galės suklestėti tuomet, kai bus panaikintos visos sienos. Šiuo pagrindu ES tikrai negali gyvuoti, kadangi, išskyrus, Europos politinį elitą, tokios sąjungos nenori niekas, nes suvokia, kad Europa yra geografinė, o ne kultūrinė sąvoka.“

 Ugdymo nesusipratimai

Vadinamojo pilietiškumo ugdymo pradmenimis reikėtų laikyti kažin ar atsitiktinai į mūsų šalį dar 1995 m. atklydusią knygą „Civitas“, kuri apibendrina JAV patirtį. Anuomet keli sociologai šiuos visais atžvilgiais tolimos šalies pilietinio ugdymo matmenis paslaugiai išvertė į lietuvių kalbą ir dideliu, 6000 egzempliorių, tiražu kaip rekomendaciją paskleidė tarp mokyklų.

Dabar jau vargu ar įmanoma atsekti kieno iniciatyva imtasi amerikietiškojo ugdymo modelio populiarinimo. Tuometėje sumaištyje sklandė begalė idėjų, kaip visuomenę kuo greičiau išvaduoti iš totalitarinės sąmonės gniaužtų. Todėl sprendimą rekomenduoti amerikietiškąjį „Civitas“ mokykloms būtų galima laikyti savotišku provincialaus entuziazmo pagimdytu nesusipratimu. Nesusipratimu jau vien todėl, kad Europos valstybių, jų tarpe ir Lietuvos esmę didžiąja dalimi formuoja etniniai veiksniai, sudarę pamatą vėlesnėms demokratinėms sistemoms. Tuo tarpu JAV raidoje etninės aplinkybės esminio vaidmens niekuomet nevaidino. Taigi ir amerikietiškojo pilietiškumo prigimtį formavo ne tautiniai savitumai, o individualizmas bei būtinumas užtikrinti šeimos, giminės ar bendruomenės saugumą.

Tačiau nutinka neįtikėtinas dalykas. Po dešimtmečio proamerikietiškoji pilietinio ugdymo samprata ūmai gula į Ilgalaikę pilietinio ir tautinio ugdymo mokyklinę programą, kurią, perdaug nesigilindamas į jos esmę, patvirtina Seimas. Ir nors šioje programoje pilietinis ir tautinis ugdymas vis dar atrodytų yra greta, vis dar tarsi papildo vienas kitą, tačiau pirmasis elementas visiškai užgožia antrąjį, nustumia jį į pakraštį, paverčia formalia ir nereikšminga ugdymo proceso dalimi. Tautiškumas tampa tik savotiška duokle senstelėjusių kartai idant šie nebambėtų.

Vėlesni įvykiai atskleis, kad pilietiškumo ir tautiškumo prioritetai Ilgalaikėje mokyklinio ugdymo programoje sukeisti toli gražu neatsitiktinai. Tai vis dar vyraujanti globalinė multikultūrinė srovė, sulaukusi pastaraisiais metais ne tik kritikos, bet ir fizinių smūgių daugelyje ES valstybių. Tačiau oficialioji, nors ir niekur neskelbiama, ES globalaus multikultūrizmo ideologija grindžiama esmine nuostata, kad Europos raidai valstybių etniškumas trukdo. Mėginama įkalti į galvą (net neįrodyti), kad bet koks tautiškumas, kaip tam tikras žmonių bendrystės matas, tėra mitas, išsigalvojimas, sąmonės vaizdinys. Taigi ir lietuviškojo identiteto ir jo filosofinės prasmės kadaise ieškoję Stasys Šalkauskas, Antanas Maceina ir kiti patriarchai buvę beviltiški naivuoliai.

Beje, pastaraisiais metais Ilgalaikės pilietinio ir tautinio ugdymo programos įgyvendinimas šalies mokyklose dėl lėšų stokos yra sustabdytas. O gal kam nors Pilėnų dvasia nušvietė protą?..

 ES prezidento atvirumas

Besibaigiant praėjusiems metams ES prezidentas Hermanas Van Rompejus (Herman Van Rompuy), rėždamas prakalbą Berlyno sienos griūties minėjimo iškilmėse, atvirai išdėstė, kad galutinis ES siekis yra nacionalinių valstybių išnykimas. Savarankiškų valstybių laikai, anot jo, jau praeitis. Po šio atviro vieno aukščiausių ES pareigūno pareiškimo daug kas ima ryškėti. Štai kodėl buvo peršamas ilgametis augančios kartos ugdymo modelis, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ne tautiškumui, o aktyvaus piliečio, turinčio ilgainiui pamiršti savo etninę kilmę, formavimui. Štai kodėl taip sunkiai kelią į mokymo programas skinasi etninės kultūros pamokos. Ir štai kodėl kultūrų kratinys, įvardijamas multikultūrizmu, tampa esminiu geopolitinių procesų dalyku.

ES prezidentas savo pamąstymais apie nacionalinių valstybių ir etninių kultūrų asimiliaciją tikrai nėra vienišas. Tai yra didžiojo kapitalo ryklių, kuriems valstybių egzistavimas sukuria begalę papildomų problemų, atima laiko įvairiems derinimams ir prisitaikymui prie nacionalinių reikalavimų, siekis. Todėl negailima pastangų ir investicijų į įvairių reguliacinių sistemų unifikavimą, o tolimesnėje perspektyvoje į vadinamąją asimiliaciją. Ar šiuo atveju Europos komisijos valdininkai, jų tarpe ir ES prezidentas, nėra paklusnūs globalaus kapitalo užsakymų vykdytojai?

Deja, tokia yra peršama ekonominės integracijos logika, kurią svarbu kuo anksčiau suvokti idant išsaugoti valstybių tautinius kamienus. Svarbu suvokti dar ir tai, kad ūkinė integracija (bendra prekių ir paslaugų rinka, nevaržomas darbo jėgos ir kapitalo judėjimas ir kt.) pirmiausia reikalinga ir naudinga stambiesiems bankams, o ne savo ekonomines sistemas reformuojančioms valstybėms. Net ir, atrodytų, dosni ES struktūrinė parama naujosioms valstybėms-narėms daugeliu atveju tėra užslėptos subsidijos valstybių senbuvių gamintojams.

 Tautiškumas – pilietiškumo kamienas

Mėginimas forsuoti nacionalinių vertybių išnykimą, diegiant kokias nors deformuotas bręstančios kartos ugdymo programas, atspindi bent du Briuselio valdininkų mąstymo defektus. Viena, tai nesugebėjimas įžvelgti ir tuo labiau suvaldyti besiplėtojančios konfrontacijos židinius daugelyje Vakarų Europos valstybių, kuriuos įžiebė trumparegiškas imigrantų etninės ir ypač religinės kultūros skirtumų ignoravimas. Čia tereikėtų paminėti Vokietijos piliečio Tilo Sarazino (Thilo Sarrazin) pernai išleistą knygą pavadinimu „Vokietija naikina pati save“, kuri dėl kitokio požiūrio į kultūrų suartėjimą, sukėlė visuomenėje ypatingą susidomėjimą ir pliūpsnį diskusijų. Autorius šioje knygoje tesiekia vieno – įrodyti, kad Vokietija palengva virsta islamiškąja valstybe. Beje, tas pats pasakytina apie Prancūziją, Olandiją, Daniją ir daugelį kitų valstybių. Kitaip tariant, vyksta ne kultūrų suartėjimas, o islamiškojo prado įsivyravimas. Keista, kas šį akivaizdų procesą stengiamasi ignoruoti.

Antrasis ES valdininkų ir ideologų mąstymo defektas, kurį, beje, gimdo klaidingai interpretuojama multikultūrizmo dogma, yra pilietiškumo sureikšminimas ir tautinės tapatybės nuvertinimas. Pilietiškumas dažniausiai apibūdinamas kaip asmens įsipareigojimas visuomenei ir demokratinei valstybei, sugebėjimas naudotis savo teisėmis ir laisvėmis, jas ginti ar atsakingai dalyvauti viešajame gyvenime. Tuo tarpu tautiškumą siekiama interpretuoti kaip sudėtinę pilietiškumo dalį.

Kokią klastą savyje slepia toks pilietiškumo aiškinimas? Pirmiausia, skatinamas atsidavimas valdžiai, o ne tautai. Taigi, valdžią uzurpavusi partijų grupė (ir net ne partijų, o jas užvaldžiusių asmenų) gali tarnauti toli gražu ne tautos interesams. Antra, per įsipareigojimus valstybei, o iš esmės per ištikimybę valdžiai, priartėjama prie įsipareigojimų tarptautinei bendruomenei. Štai ir globalizmo ideologijos produktas – pasaulio žmogus, kupinas kosmopolitinių idėjų, pasirengęs gyventi ir kurti ten, kur aplinka gali suteikti jam daugiau fizinio komforto. O toliau – dar giliau. Pasaulio žmogus kviečiamas svetimybes vertinti kaip tikrąsias vertybes, kaip naująją savastį bei džiaugtis kultūriniais mainais, kurie iš tikrųjų yra savosios tapatybės netektis.

Pasaulio žmogaus gimdytojai, menkindami etninę individo prigimtį ar jo religinę tapatybę, mano ugdantys toleranciją kultūrų įvairovei. Tuo tarpu pastarųjų metų etniniai konfliktai ne vienoje Vakarų Europos valstybėje ir net istoriškai susiklosčiusioje šimto tautų valstybėje Rusijoje, liudija, kad būtent formalus kvietimas taikiai sugyventi gimdo priešiškumą ir net neapykantą kitą dievą išpažįstančiajam ar kito gymio ne vienerius metus greta gyvenančiam kaimynui.

Taigi toli gražu ne tolerancija, kuri savo esme yra ne kas kita, kaip abejingumas ir nesugebėjimas žavėtis tolimesniu kultūriniu reiškiniu, turėtų tapti skirtingas kultūras ir religijas vienijančia jėga. Ta jėga galėtų būti didžiavimasis savo tapatybe, etnine ar religine bendryste, tvirtai įsitikinus, kad šis pasididžiavimas neįžeis kitų kultūrų atstovus. Pasitelkti šią jėgą, kuri pasitarnautų bendro gyvenimo kūrimui, manyčiau nėra sudėtinga. Tereikia užmiršti apie aktyvų pasaulio žmogų, o tautiškumą įmūryti pilietiškumo pamatan.

Pilietis privalo būti atsidavęs savo tautai, o ne valstybei ir tuo labiau ne valdžiai. Šimtametė istorinė patirtis patvirtina, kad tik žmogus, suvokiantis savo etninę, o vėliau, jeigu taip lems pasaulėžiūros formavimosi aplinkybės, ir religinę tapatybę, gali būti aktyvus pilietis, savo valstybės ir tautos patriotas. Priešingu atveju daugelis valstybių gali pavirsti sunkiai valdomu socialiniu mišiniu, kuriame bus ryškios trys grupės:

1) radikalūs etniniai nacionalistai, žūtbūt siekiantys išsaugoti savo tapatybę;
2) ateiviai ekstremistai, pasirengę išstumti savo žemes ir tapatybę ginančiuosius
3) naujieji mutantai, vertinantys savo būtyje tik komfortą ir pinigus.

Ar negyvename šių konfliktų priešaušryje?

Susiję straipsniai

Ugdymo politika 6972390196135932281

Rašyti komentarą

  1. Kad, sakyčiau, ne priešaušris čia, o jau vidurdienis netoli - o, va, kai ateis naktis...
    Beje, kas įdomu, naujieji liberalūs globalistai, kurių idealas - savo šaknų neturinti lasvai judanti (stumdoma) darbo jėga - praktikoje įgyvendina dar XIX a. vid. komunistų manifeste paskelbtą teiginį: "Darbininkai neturi tėvynės". Istorija sukasi atgal?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item