Joseph Heschmeyer. Penkiasdešimt atspalvių prieš lyčių neutralumą

Didžiulis „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ populiarumas yra iššūkis ne tik krikščioniškajam požiūriui į lytiškumą, bet ir kai kuriems...



Didžiulis „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ populiarumas yra iššūkis ne tik krikščioniškajam požiūriui į lytiškumą, bet ir kai kuriems šiuolaikiniams kovotojams už lyčių lygybę; pastariesiems, ko gero, dar labiau.

E.L. Džeims (E.L. James) romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ šiuo metu yra labiausiai perkama knyga Didžiosios Britanijos istorijoje. Visame pasaulyje jau parduota daugiau nei 100 milijonų jos egzempliorių, išleisti du tęsiniai kartu su netrukus išeisiančia knygos ekranizacija. Ši sėkmė – stebinanti, nes knygos turinys yra „begėdiškai“ pornografiškas, vulgarus. Be to, tikslinė auditorija yra moterys – lytis, dažniausiai laikoma mažiau imlia pornografijai.

Knygos sėkmė taip pat sukėlė susirūpinimą, kadangi jos turinys šlovina sadomazochistinius santykius, įskaitant prievartą ir lytinį smurtą prieš moteris. Trilogijos populiarumas liudija kai ką visiškai priešingo tradicinei krikščioniškajai meilės ir seksualumo vizijai. Nors šis nerimas yra pagrįstas, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ turi ir kitą dimensiją, apie kurią taip pat verta susimąstyti. Jeigu, kaip sako pagrindinis Bruso Maršalo (Bruce Marshall) romano veikėjas, „… jaunas vyras, spaudžiantis viešnamio durų skambutį, pasąmonėje ieško Dievo…“, tai ko ieško „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ skaitytojos?

Vienas iš atsakymų – jos siekia patenkinti troškimą: vyrų, kurie nebijo kontroliuoti ir vadovauti. Tai reiškia, kad yra ilgimasi (ar net geidžiama) vyrų, kurie nebijo to, kas tradiciškai vadinama „buvimu galva“.  Todėl „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ yra iššūkis ne tik krikščioniškajam požiūriui į lytiškumą, bet ir šiuolaikiniams kovotojams už lyčių lygybę; pastariesiems, ko gero, dar labiau.

Per pastaruosius 40 metų buvo dėtos pastangos, kad lyčių skirtumai būtų sumažinti arba visai panaikinti. Geidžiamą utopiją – „tikrai lygų“ pasaulį – aprašo knygos „Suremkime pečius“ (Lean In) autorės Šeril Sandberg (Sheryl Sandberg).  Tai pasaulis, kuriame „pusei kompanijų ir valstybių vadovauja moterys, o pusė vyrų lieka tvarkyti namų bei prižiūrėti vaikų“. Pagal šį požiūrį (ir nepaisant jam prieštaraujančių mokslo tyrimų duomenų), lyčių skirtumai nėra nieko daugiau, kaip tik socialiniai konstruktai: dėl to, kad vyrai yra vyriški, o moterys moteriškos, reikia kaltinti kultūrą.

Pasiūlytas šios „problemos“ sprendimo būdas – keisti kultūrą, panaikinti moteriškumą ir (ypač) vyriškumą, pradedant nuo mažų dienų. Galų gale, kaip sakė Marlo Tomas (Marlo Thomas), 1972-ųjų metų vaikų knygos „Laisvi būti … tavimi ir manimi“ (Free to be… You and Me) autorius, „mergaitės ir berniukai iš esmės yra vienodi, išskyrus kai ką jų apatiniuose“. Švedijoje ši švietimo idėja buvo įgyvendinta iki pat jos loginių ribų, 2012-taisias darželiuose pristatyti nauji lyties neturintys įvardžiai, kad būtų visiškai panaikinti lyčių skirtumai.

Berniukai, augę šiame socialiniame eksperimente, užaugo pilnai nesuvokiantys savo vietos visuomenėje. Atsakydama į savo pačios klausimą knygos „Kur dingo geri vyrai?“(Where Have The Good Men Gone?) autorė Kei S. Haimovits (Kay S. Hymowitz) daro išvadą, kad „buvimas sutuoktiniu arba tėvu šiais laikais yra pasirinkimas, o charakterio savybės, kurios kadaise buvo reikalingos vyrams – tvirtumas, stoiškumas, drąsa, ištikimybė – yra pasenusios, ir net šiek tiek gėdingos“. Taip yra ne vien dėl to, kad vyrai bijo būti vyrais, tačiau daugeliu atvejų dėl to, kad niekada nebuvo išmokyti kaip. „Restrepo“ (dokumentinio filmo apie JAV karius Afganistane, vert. past.) režisierius Sebastianas Jungeris (Sebastian Junger) sako: „Ko gero tai yra pirma visuomenė istorijoje, kuri aktyviai neskatina sąmoningo dialogo, apie tai, ko buvimas vyru turėtų reikalauti iš vyrų…“ net kai „visuomenės normos vis dėlto reikalauja vyrų būti vyrais“.

Dėl viso to moterys netampa laimingesnės. Iš tiesų per pastaruosius 30 metų, kai moterys kariavo lyčių lygybės karą,  „moters laimė sumažėjo tiek absoliučiai, tiek lyginant su vyrais“. Detalesnis tyrimas „nerado jokių argumentų lygiateisiam modeliui, kadangi moterys nėra laimingesnės santuokose, paremtose egalitarine praktika ir ideologija“.

Šis nepasitenkinimas pasiekia net ir miegamąjį. Sutuoktiniai „lygiavertėse“ santuokose turi mažiau lytinių santykių, o ir tie patys yra mažiau kokybiški. Tyrėjai pranešė, kad „žmonos iš labiau tradicinių šeimų, kuriose didesnę abiejų lyčių darbo dalį sudaro tradiciškai toms lytims būdingi darbai, pranešė esančios labiau patenkintos santuoka”.  Štai čia rinkoje ir pasirodo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, knyga viliojanti uždraustu vaisiumi: įsivaizduojamu pasauliu, kur vyrai nebijo dominuoti, o moterys jaučiasi saugios jiems atsiduodamos.

Žiūrint iš šios perspektyvos, „Penkiasdešimties atspalvių“ trilogija yra tik dalis platesnio kultūrinio atoveiksmio feministiniams lyčių karams. Kaip aiškina A. O. Skotas (A. O. Scott), „per pastarąjį dešimtmetį mūsų televizijoje vyko kažkas reikšmingo“ Nuo „Sopranų“ (Sopranos) iki „Reklamos vilkų“ (Mad Men) ar „Brėkštančio blogio“ (Breaking Bad), žiūrovai buvo prikaustyti serialų apie stiprius, dominuojančius vyrus, anksčiau pramintus „paskutiniais patriarchais“.

Šie serialai, tai mūsų kalti malonumai: nė vienas iš veikėjų nėra herojus, ar net ypač geras vyras. Kaip ir „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, kiekviena iš šių laidų pristato vyriškumą kuris yra kažkokiu būdu iškreiptas: ištvirkėliškas, žeminantis moteris, sociopatiškas, keistas tikro vyriškumo surogatas. Kol sveikas vyriškumas yra puolamas, pro plyšius išlenda tik realių vertybių iškraipymai, o mūsų pasimėgavimas jais gali gyvuoti tik vaizduotės lygmenyje.  Mes valgome šunų maistą, nors iš tiesų norime kepsnio.

Tai, ko skirtingais būdais ilgisi tiek vyrai, tiek moterys, yra modelis, kaip gyventi vyriškomis vertybėmis šiuolaikiniame pasaulyje. Šis troškimas nėra naujas.  Ko gero geriausias jo atspindys matomas klasikiniame Džono Fordo (John Ford) 1962 metų vesterne „Vyras nušovęs Liberti Velansą“ (The Man Who Shot Liberty Valance). Jo siužetas vyksta kitame greitai besikečiančiame pasaulyje – naujai besikuriančiame miestelyje, „beveik prijaukintuose“ Laukiniuose Vakaruose.

Filme yra du pagrindiniai veikėjai vyrai: Tomas Donifonas ir Ransomas „Rance Stodardas“, vaidinami Džono Veino (John Wayne) ir Džimio Stiuarto (Jimmy Stewart), kurie iš pradžių atrodo visiškai priešingi. Tomas – tai tipiškas Džono Veino įkūnijamas herojus: nedaug kalbantis ir taikliai šaudantis.  Savo ruožtu Ransomas yra knygas mėgstantis teisės studentas, lėtai kylantis į politines aukštumas. Tikrovėje šie vyrai nėra tokie skirtingi, abu yra vedami troškimo daryti tai, ką privalo, kad apsaugotų namus, miestelį ir Heili (pagrindinę filmo veikėją moterį).

Filmo pradžioje miesteliui iškyla grėsmė iš nusikaltėlių grupuotės; pabaigoje – iš politikų ir geležinkelio magnatų kėslų. Lygiai taip, kaip keičiasi miestelio kultūra, keičiasi ir vyro idealas, simbolizuojamas Heili, paliekančios Tomą dėl Ransomo. Filmas prasideda ir baigiasi susituokusiais Ransomu ir Heili, atiduodančiais paskutinę pagarbą Tomui, kurio mirtis reiškė savybių, kurias jis atspindėjo, pabaigą.

A.O. Skotas spėja, kad šiuolaikinių serialų, tokių kaip „Reklamos vilkai“, „patriarchų“ laukia toks pat likimas kaip Tomo – tai mirtis, kurios reikalauja televizija „ne tik dėl vidinės siužeto logikos, tačiau ir dėl kultūros lūkesčių“.  Ko gero taip. Tačiau tai tik dar viena priežastis „patriarchams“ būti pakeistiems moderniai vyrišku Ransomu; deja Christian Grey (pagrindinis „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ veikėjas, vert. past.) nepajėgus atlikti šio vaidmens.

www.laisvavisuomene.lt

Susiję straipsniai

Pažangos ideologija 8987008549613575044

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-04-05 16:30

    Panašu, kad straipsnius rašantys žmonės nieko nesuvokia ką sako. Lyčių lygybės nori žmonės socialiniame, kasdieniškame gyvenime, kad būtų vienodas užmokestis, kad moteris galėtų dirbti, kad vyrai galėtų pasilikti auginti vaiką, o ne motina ir pan. O kas jau vyksta lovoje yra visiškai kitas dalykas. Žmonės mėgsta ir gyvūnais apsimetinėti, bet čia nieko nereiškia.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item