Jonas Švagžlys. Ar verta puoselėti sovietinį „paveldą“?

Jau ne vienerius metus netyla kalbos apie Žaliojo tilto skulptūras ir tolesnį jų likimą. „Tai mūsų...


Jau ne vienerius metus netyla kalbos apie Žaliojo tilto skulptūras ir tolesnį jų likimą. „Tai mūsų krašto istorija, kad ir kokia nemaloni ji bebūtų”, „Gal jūs norite nugriauti ir visus Šeškinės daugiabučius, mat jie pastatyti sovietmečiu?” – taip sako manantys, kad garsiųjų skulptūrų griauti nevalia. „O jūs kur nors matėte paminklus Trečiojo Reicho vadams?”, „Pamąstykite apie tuos, kam sovietinė okupacija reiškė Sibire praleistą vaikystę ir artimųjų netektis” – atsikerta tie, kas mano, jog Vilniaus centras – ne vieta sovietinės propagandos „šedevrams“.

Neslėpsiu, kad pats atstovauju antrąją poziciją. Taip, sovietmetis yra mūsų istorijos dalis, ir to mes nepakeisime. Bet ar visi istoriniai laikotarpiai vienodai šviesūs ir gerbtini? Istorijos pažinimas yra būtinas kiekvienam save gerbiančiam piliečiui. Ir susipažinti su sovietmečiu bei jo realijomis gali kiekvienas, skaitydamas istorinę literatūrą, buvusių tremtinių bei rezistentų atsiminimus, lankydamasis muziejuose, Grūto parke, arba tiesiog pasižiūrėjęs į valstybių BVP statistiką ir pamatęs, kaip šiandien gyvena Suomija, atrėmusi sovietinę agresiją. Tačiau paminklų miestų centruose paskirtis visai kitokia – jie simbolizuoja ne praeities pažinimą, o jos vertinimą, ir jų tikslas yra išreikšti pagarbą reikšmingiems istorijos įvykiams bei asmenybėms. Todėl argumentas, jog skulptūrų griauti nevalia, nes tai mūsų istorijos dalis, atrodo keistai ir nesolidžiai.

Be to, diskutuojant apie šių skulptūrų likimą, reikia atkreipti dėmesį į šiandieninę jų būklę. Žaliojo tilto skulptūros reikalauja remonto, kuriam reikia nemažai lėšų. Todėl čia iškyla klausimas, ar verta išlaikyti ir prižiūrėti propagandiniais tikslais sukurtas skulptūras? Be to, pasigirstantys Rusijos pareigūnų raginimai išlaikyti šias skulptūras taip pat gali būti argumentas jas perkelti. Tokiu būdu Lietuva puikiai išreikštų savo poziciją sovietmečio vertinimo klausimu.

Artėjant savivaldos rinkimams, šis klausimas vis dažniau aptarinėjamas, todėl norisi tikėti, kad bus priimtas teisingas sprendimas dėl sovietinių skulptūrų likimo. Tačiau egzistuoja ir kitas, kol kas mažiau akcentuojamas, bet ne mažiau aktualus klausimas – pavadinimai. Gruodžio pradžioje vėl kilo diskusija dėl Vilniaus centre esančios Salomėjos Nėries gimnazijos – ar gali talentingos rašytojos, kolaboravusios su sovietiniu režimu, vardu būti vadinama įstaiga, ugdanti jaunąją Lietuvos kartą?

Nesu literatūrologas, todėl negaliu profesionaliai vertinti S. Nėries poezijos bei nuopelnų Lietuvos kultūrai. Tačiau poezija – tai ne vien žmogaus darbo, bet ir įgimto talento rezultatas. Net ir daug dirbdamas, bet neturėdamas įgimtų gabumų, žmogus netaps geru poetu. Tuo tarpu politinė veikla, kolaboravimas su Stalino režimu, okupacijos šlovinimas – tai pačios S. Nėries, kaip ir daugelio kitų žinomų lietuvių rašytojų, pasirinkimas. Todėl kalbant apie S. Nėries asmenybę, būtent jos politinė, o ne kūrybinė veikla turėtų užimti svarbiausią vietą.

Įprasta sakyti, jog menas ir politika – skirtingi dalykai, kurių nedera painioti. Sunku nesutikti su tokiu teiginiu. Tačiau niekas juk nesiūlo atsisakyti nagrinėti S. Nėries kūrybą literatūros pamokose ar išimti jos kūrinius iš knygynų ir bibliotekų lentynų. Šioje vietoje vertėtų prisiminti žymaus norvegų rašytojo Knuto Hamsuno atvejį. K. Hamsunas – vienas žymiausių Norvegijos rašytojų, pripažinimo sulaukęs visame pasaulyje, 1920 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija, Antrojo Pasaulinio karo metu kolaboravo su nacistiniu Vokietijos režimu. Už šią veiklą jis buvo paskelbtas tėvynės išdaviku, pasmerktas visuomenės ir netgi teisiamas. Taigi, net didžiausi pasiekimai mene neišgelbėjo žymiojo rašytojo nuo atpildo už kolaboravimą su okupantais. Nors praėjo daugiau nei pusė amžiaus, tačiau K. Hamsuno vardu nėra vadinamos gatvės, aikštės ar juo labiau švietimo įstaigos, nors savo pasiekimais jis lenkė S. Nėrį, P. Cvirką bei daugelį kitų Staliną šlovinusių Lietuvos menininkų.

S. Nėris buvo išties sudėtinga asmenybė. Paskutiniais gyvenimo metais ji atgailavo už savo išdavikišką veiklą. Tai irgi neturėtų būti pamiršta, kalbant apie poetės asmenybę. Vis dėlto negalėčiau sutikti, jog atgaila nubraukia jos anksčiau vykdytą veiklą.

Mokyklų, universitetų pavadinimai yra labai subtilus dalykas, ypač, kai juos nusprendžiama pavadinti asmenybių vardais. Mokykla – tai ta vieta, kur vaikai pereina vieną svarbiausių savo gyvenimo etapų, ne tik įgyja žinių, bet ir formuojasi kaip asmenybės. Todėl mokyklos turėtų būti vadinamos vardais tų žmonių, kurie ne tik pasiekė didelių aukštumų savo profesinėse srityse, bet ir buvo doros, įkvepiančios asmenybės, galinčios būti pavyzdžiu jaunajai kartai. Tokių žmonių Lietuva turi, ir nemažai. Sovietmečio rezistentai, knygnešiai, lietuvybės puoselėtojai okupacijos metais, tarpukario veikėjai, formavę besikuriančią valstybę – būtent tokie žmonės turėtų būti pavyzdžiu jaunajai kartai. Deja, daugelio iš jų atminimas kol kas nėra deramai įamžintas.

Pats meno ir politikos santykis yra kontraversiška tema. Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje vyksta aštrios diskusijos dėl Rusijos kultūros sklaidos Lietuvoje, sovietinių filmų populiarumo. Reikia pripažinti, jog kai kuriais atvejais lazda iš tiesų yra perlenkiama. Tikrai nemanau, kad kultinių sovietinių komedijų ar šiandieninės Rusijos problemas pajuokiančio serialo „Naša Raša” žiūrėjimas reiškia palankumą sovietiniam režimui. Kita vertus, menininkų, šlovinančių sovietinius ar dabartinės Rusijos valdžios nusikaltimus, pozicija privalo būti principinga.

Tai – ne politinės batalijos, o mūsų visų savigarbos ir politinės brandos klausimas.

Žurnalas „Tribūna, 2015 m. nr. 20

Susiję straipsniai

Politika 3734706651193206828

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-03-26 12:32

    Istorijoje yra visko - ir didingų, ir džiaugsmingų, ir gėdingų dalykų. Mokytis reikia iš istorijos, tačiau kai renkamės figūras, asmenis ar simbolius - ką šlovinti - tai rinkimės ŠLOVINGUS.
    Visą istoriją reikia saugoti, bet šlovinti reikia tik tai, kas šlovinga.
    HitIeris kelis metus valdė Lietuvą - tai istorija. Bet šlovinti HitIerio nereikia.
    Taip ir su koIaborantais. Jie - mūsų istorijos dalis, bet šlovinti jų nereikia, nereikia kelti jų ant pjedestalų, nereikia jų vardu vadinti mokyklų ar gatvių.
    Nė vieno surišto nieks netempė į Maskvą parvežt mums StaIino saulės.
    Ir nesakykit, kad nebuvo pasirinkimo, kad tokie buvo laikai. Pasirinkimas visada yra. Okupacijos metai - vieniems tai buvo metas Iaižуt priešui okupantui batus, koIaboruoti, o kitiems - metas kovoti ir naikiпti okupantus bei koIaborantus.
    P.S. Pedagogas, žurnalistas, partizanų vadas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę brigados generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1957.11.29 Vilniuje buvo nužudуtas LTSR Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Palaidojimo vieta nežinoma.
    Tais pačiais metais LTSR rašytojų sąjungos narys, poetas, žurnalo „Pergalė“ atsakingasis sekretorius Justinas Marcinkevičius įstojo į TSКР.
    Kiekvienam savo.
    Pasirinkimą abu turėjo. Ir pasirinko.
    Paaiškinimas: "koIaboravimo" sąvoką aš suprantu taip, kaip suformuoluota LR Baudžiamojo Kodekso 120-ame str.

    T0mas J.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item