James Kalb. Gavėnia ir politika

Gavėnia – tai laikas žmogui keistis, taigi, tai vidinių apmąstymų laikotarpis.  Vis dėlto jis tu...


Gavėnia – tai laikas žmogui keistis, taigi, tai vidinių apmąstymų laikotarpis.  Vis dėlto jis turi į išorę nukreiptą aspektą. Žmogus yra socialus, o Dievas yra Kitas, nei mes patys. Taigi, kad galėtume sudėlioti savo prisirišimus į tikrąsias jų vietas, šalia pasninkavimo gavėnia skatina maldą ir išmaldos dalijimą, kuri padėtų išaugti mūsų meilei Dievui ir artimui.

Šie dalykai turi politinį aspektą. Artimo meilė prasideda aiškiu asmens įsipareigojimu, tačiau kartu ji trokšta socialinės tvarkos, kurios verta žmonija. Jei Dievui skiriame svarbiausią vietą, mes įgyjame tokį požiūrį į pasaulio reikalus, tarp jų ir politiką, kuris leidžia mums suprasti jų esmę ir ką mums su jais daryti. 

Politiniam gyvenimui taip pat reikia pokyčių, tad į jį įsitraukę žmonės turi pagalvoti apie tai gavėnios metu. Tačiau reikėtų žvelgti kitaip nei įprastai svarstant apie  politiką.  Tad kaip turėtume galvoti apie politiką per gavėnią ir kaip tai padės mums atrasti geresnį politinį kelią? 

Esminis dalykas yra tas, kurį jau paminėjau – požiūris. Dievo meilė ir periodinis atsitraukimas nuo pasaulio reikalų padeda mums nusigręžti nuo nuostatos vaikytis vien „čia ir dabar“ nuostatos ir išlaikyti savo vertybių skalę. Šiandien pastebima tendencija žvelgti į socialinį pasaulį tarsi aukščiausią tikrovę, o gėris, grožis bei tiesa vertinami pagal tai, kiek jie siejasi su politiniais tikslais; šių tikslų siekimas tampa svarbiausia norma. Ši tendencija paveikė net katalikus, kurie turėtų būti jai atsparūs. 

Iš tikrųjų politika ir socialiniai dalykai yra antraeiliai, o didžiausias įnašas politikai, kurį krikščionybė gali suteikti – tai parvesti ją namo. Bažnyčia visada kėlė aukštesnius ir patikimesnius tikslus, standartus nei buvo pasaulietiniai. Jos užsispyrimas laikytis tokios nuostatos ir dėl to kilusi įtampa tarp Bažnyčios ir Valstybės tapo laisvės ir tvarkos Vakaruose pagrindu. Šią sąsają tarp Dievo ir gero valdymo vis dar turime. Kai žmonės pamiršta Dievą, Jo vietą užima bet kuris pasaulietiškas tikslas, kuris atrodo aktualiausias, pateisinantis visų kitų vertybių paaukojimą. Kaip pažymėjo Solženicynas, komunizmo baisybės buvo būtent tokio reiškinio pasekmės. Neseniai lengvesnis tokio žemiško utopizmo variantas sukėlė įtartinus karus ir įvairialypių mėginimų pakeisti žmogaus lyties ir visuomenės konstituciją paprastos valios režimu. Tokie nukrypimai būtų kur kas mažiau tikėtini, jei prisimintume, kad ne mes sukūrėme pasaulį ir jis nėra mūsų, tad negalime jo keisti, kaip norime.  

Gavėnia taip pat ragina mylėti artimą, tai padeda mums prisiminti ryšius su kitais ir vengti savinimosi. Tai primena mums apie visuomenės gerovę ir mažina politinius nesutarimus, nemenkinant jų svarbos. Taip pat tai reikalinga, kad išliktų nepriklausomos institucijos ir jų veiksminga veikla, nes jos priklauso nuo plačiai paplitusios pasitikėjimo ir bendradarbiavimo dvasios. 

Taigi turime daug ką apmąstyti. Nusigręžimas nuo nuodėmės, kuriam kviečia gavėnia, turi akivaizdžią politinę ir socialinę prasmę. Tapdami geresniais žmonėmis tampame geresniais visuomenės nariais. Politinė nauda, kai atsisakome išdidumo, pavydo, keršto, godumo yra akivaizdi, o pastaruoju metu ir tyrumas, susilaikymas įgavo politinės svarbos. Tad per gavėnią mums reikia visų pirma pagalvoti, ar mūsų motyvai ir elgesys yra toks, koks turėtų būti. Ne visada turime tiesiogiai siekti aukščiausių vertybių, nes turime spręsti ir žemesnio lygio klausimus, tačiau mūsų motyvai, tikslai ir veiksmai turi atitikti tas vertybes ir jomis vadovautis.

Visų pirma turime savęs paklausti, kodėl norime to, ko norime, ir darome tai, ką darome. Ar mūsų deklaruojami motyvai yra iš tiesų mūsų? Ar mes rūpinamės teisingais interesais ir visuomeniniu gėriu? O gal stengiamės patys pasipelnyti visuomenės gerovės sąskaita? O mūsų kolegos? Negalime tikėtis, kad jie yra šventi, tačiau jei mes mėginsime pasinaudoti blogais motyvais vedinais žmonėmis, veikiausiai jie pasinaudos mumis. Blogi motyvai veda prie blogų rezultatų, ir nesvarbu, kokia gera strategija mes vadovausimės, mes negalime tikėtis, kad pergudrausime pagrindines tendencijas. 

Vangumas buvo daugelio iš mūsų pagrindinė nuodėmė, skatinusi kuo mažiau priešintis tiek politikoje, tiek kitose srityse. Jis skatina eiti į priekį laikantis tos pačios krypties kaip visi, nutildo mus, kai turime kalbėti ir neleidžia atkakliai siekti gėrio bei gyventi laikantis pagrindinių dorybių: protingumo, teisingumo, tvirtumo ir susivaldymo, ir remtis viltimi, tikėjimu, meile.

Visos šios dorybės yra svarbios politikoje. Jei vangumas, tinginystė yra politinė problema, ypač tokioje antikatalikiškoje aplinkoje, kokioje mes gyvename šiandien, tada ją išspręsti gali padėti tvirtumas, su kuriuo mes laikomės vertybių. Tačiau tai nėra lengva. Teisingumas yra svarbiausias politikoje, tačiau jį pasiekti visuomenės gyvenime ypač sunku ir sudėtinga.  Kaip galima kažką įgyvendinti pasaulyje, kuris pilnas tamsybių ir yra tik keli šventieji? Jei bandytume priversti laikytis visų dorumo taisyklių, tai tik pagimdytų tironiją ir padaugintų blogį. Melaginga priesaika, klastojimas ir žudymas yra nusikaltimai, tačiau mes negalime sustabdyti viso melo ir žiaurumo. Todėl mes visada privalome paklausti savęs: ar stengiamės padaryti per daug ar nepakankamai; protingumas irgi turi būti esminis bruožas. 

Žmonės yra skirtingi, paprastai jie patys geriausiai žino savo situaciją; gyvenimas kartu yra sudėtingas, o tobulų sargų niekada nerasime. Tad turi būti užtikrinta pakankama laisvė, kad būtų galima siekti teisėtų interesų, net ir toleruoti tokius, kurie toli gražu nėra teisėti. Tačiau sistema turi pripažinti aukštesnį ir bendrąjį gėrį, kuris apriboja privatų interesą, bei turi siekti, kad mes gyventume ne tik pasiturinčiai, bet gerai. 

Kaip tai padaryti ir kaip išlaikyti pusiausvyrą – sunkus klausimas. Be jokių abejonių, toks politikos vaidmuo, kuris skatintų tikėjimą, viltį ir meilę, yra labai ribotas. Socialinė struktūra ne visuomet leidžia tiesiogiai siekti gerovės, o mėginimas taip daryti būtų tironiškas. Politika yra susijusi su jėga ir kompromisais, o tikėjimas, viltis ir meilė – ne.  Politinis lyderis negali negalvoti apie rytdieną ar savo veiklos strategiją remti meile neturtui. Nepaisant to, teologinės vertybės paremia, sutvarko ir užbaigia visas kitas, tad politinis gyvenimas turi pripažinti jų vertę. Kai mes skatiname materialinę gerovę, turėkime omenyje, kad ji nėra aukščiausias gėris. O kai planuojame ateitį, nepamirškime, kad planai dažnai neatneša rezultatų, ypač jei jie mus ragina imtis blogų dalykų dėl norimos naudos.

Praeityje pusiausvyra buvo išlaikyta, nes pasaulietinė visuomenė pripažino Bažnyčios moralinį ir dvasinį autoritetą, kuris vis dėlto turėjo įtikinti žmones, nes neturėjo fizinės galios. Šiandien tokia pusiausvyra atrodo nepasiekiama. Todėl dabartiniame politiniame gyvenime pagrindiniu neįveiktu galvosūkiu tapo klausimas, kaip esminiu politikos principu išlaikyti aukštesnius siekius nei materialiniai interesai ir galia.Tokiame radikaliai sekuliarizuotame amžiuje kaip mūsiškis ši problema gali likti neišspręsta. 



Susiję straipsniai

Religija 9062544452919213397

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item